Jokio tiesioginio kontakto su lietuviais čia neturėjome, tad reikėjo pasitelkti primityvią, bet efektyvią paieškos priemonę – telefonų knygą. Ijui mieste gyvena apie 70 tūkst. žmonių, tad užtrukome tik kelias valandas, kol suradome lietuviškų pavardžių.
Prisiskambinti nei vienam nepavyko, tad apsistoję miestelio viešbutyje apmąstėme sekančios dienos planus. Mūsų „akys ir ausys“, Brazilijos lietuvis Audris dar kartą įrodė, kad be jo pagalbos mūsų ekspedicijai būtų labai riesta. Kol mes tvarkėmės buitinius reikalus, jis nuėjo į šalia esančią miestelio radijo stotį, papasakojo jiems ką mes čia darome ir kodėl atvykome būtent į Ijui, kuriame yra nemažai vokiečių, lenkų, italų, arabų, bei kitų imigrantų.
Prieš išsiskirstant ir pasukant skirtingais keliais, padovanojome vienas kitam dalį savęs ir savo kultūros. Palikdami kažką ir atradome.
Ankstyvą rytą jau visi sėdėjome radijo stotyje, kurioje buvome labai maloniai sutikti. Prisistatėme, papasakojome apie ekspediciją, Lietuvą ir, galima sakyti, visam miesteliui pranešėme, kad ieškome lietuvių kilmės žmonių. Išėję iš radijo, patraukėme miesto muziejaus link. Bingo! Radome originalius pirmųjų kolonistų sąrašus. 1890 metais savo šeimas palikę italų Silveira Martins kolonijoje pėsčiomis atėjo 25 vyrai (lietuviai).
Jie kurie įkūrė šį miestelį. 1890 m. spalio 19 dieną jį sudarė 30 mūrinių namų, visi kiti buvo pastatyti iš bambuko ir molio. Tolimesnio ryškaus pėdsako lietuviai nepaliko, nes po gero dešimtmečio čia jau atvyko daug didesnės lenkų, vokiečių, šveicarų, italų ir net suomių bendruomenės. Įdomu, kad muziejuje veikianti miestelio paroda šio fakto nemini, bet norime tikėti, kad mūsų vizitas ir priminimas jiems, kiek papildys ir pakoreguos miestelio istoriją.
Po apsilankymo muziejuje, grįžome viešbutį, kur susikrovėme daiktus ir dar dienai nesibaigus pajudėjome kito miesto (Guapore) link. Mūsų laukė apie 300 kilometrų kelionė.
Tada atrodė, kad šio miestelio misija buvo užbaigta teigiama nata. Jau buvome pasiekę miestelio pabaigos ribą ir jau visi patogiai sėdėjome savo vietose, kai staiga Egidijus sušuko: „Audri!!! Stojam! Reikia nufilmuoti!“. Sėdint mašinos gale, bei apsikrovus daiktais ir įvairia technika, toks staigus sustojimas tuo metu pasirodė nelabai sveikintinas. Bet bala nematė.
Kitoje gatvės pusėje buvo elektrinių variklių servisas, pavadinimu „Woitchunas“. Būtent Juozas Vaičiūnas (Jose Woitchunas) ir buvo vienas iš tų pirmųjų šio miestelio kolonistų. Nedrąsiai, bet su dideliu optimizmu įėjome į dirbtuves, kur ir susitikome su parduotuvės savininku – Iva Carlosu Woichunu. Mums knietėjo paklausti, ar jis žino ką nors apie Lietuvą ar savo prosenelių kilmę. Jis nusišypsojo ir pasakė, kad šį ryt jam skambino jo tėvas, girdėjęs mūsų pokalbį radijo stotyje, ir tai, kad Egidijus minėjo jų (Vaičiūnas) pavardę, kaip vieną pirmųjų kolonistų. Visi sėdome į mašinas ir pajudėjome jo namų link. Vyras parodė savo senelių išlikusius dokumentus, supažindino su šeimyna. Paradoksas, bet, bent jau man, pasirodė, kad Iva apsidžiaugė labiau nei mes, sužinojęs, kad jo šaknys yra Lietuvoje.
Jam atidavėm viską ką turėjom lietuviško. Audris padovanojo lietuvių ir portugalų kalbomis (Brazilijos lietuvių bendruomenės) leidžiamą žurnalą „Mūsų Lietuva“ kopijas. Gerai, kad dar turėjau marškinėlių su lietuviška atributika, už kuriuos gavau (taip pat žalius) serviso „Woitchunas“ firminius marškinėlius.
Atrodo, kad prieš išsiskirstant ir pasukant skirtingais keliais, padovanojome vienas kitam dalį savęs ir savo kultūros. Nepameluosiu sakydamas, kad palikdami kažką ir atradome.
Ekspedicija tęsiasi. Mūsų laukia Guapore miestas.
