Kelionė į Pietų Ameriką, kur Žydrė pirmąkart su draugu bastėsi 15 mėnesių, jai buvo ne tik didelio troškimo išsipildymas, bet ir naujų svajonių inkubatorius. Buvusi komunikacijos vadovė grįžusi metė samdomą darbą ir įkūrė kelionių agentūrą, o per pastaruosius 5 metus Lietuvoje praleido... gal kokius vienerius, jei sudėtume ne itin ilgus apsilankymus. Praėjusią savaitę ji buvo ką tik atskridusi į Kolumbiją.
Nėra kavos kultūros
„Iš pradžių žemyne visur vežiodavausi savo kavą ir spiralę vandeniui užvirti, kad pasidaryčiau stiprios kavos. Buvau labai nustebusi, kad šalys, išauginančios geriausias pasaulyje pupeles, dažniausiai neturi kavos kultūros, nežino, kas yra espresso ar kapučino – nei Kolumbija, nei Brazilija ar Gvatemala. Nors kavą čia žmonės geria kibirais – turbūt dažniau nei vandenį“, – juokėsi Žydrė, gurkšnodama, kaip sako, „pieną su kava“, nes lotynų amerikiečiai, paprašyti baltos kavos, pieno įpila labai daug.
 |
| Asmeninio arch. nuotr. /Amazonė. Kolumbija. Smalsios beždžionėlės |
Jie patys nuolat geria silpną ir labai saldžią juodą kavą, vadindami ją „negro“ (o kolumbiečiai – „tinto“). „Dėl tokios kavos bet kuriame mieste gali nesidairyti kavinės ar viešbučio – pakaks tiesiog gatvėje pasisukioti,kad 50 metrų atstumu pamatytum vyrą ar moterį su vežimėliu, pridėtu termosų. Jie kavą parduoda už 30 ar daugiau centų, priklausomai nuo puodelio dydžio“, – sakė buvusi žurnalistė.
Su gyventojais lengvai bendraujanti moteris gerai žino, kaip jie tą kavą paruošia: ją verda tam skirtuose induose (pas mus jie vadinami „turkos“ puodeliais, tik ten didesni), kol pakils puta. „Taip, kaip pradžioje aš darydavausi kavą – tiesiog užpildavau maltą karštu vandeniu – čia niekas nedaro: žiūrėdavo į mane su nuostaba. Jei ką nors vaišindavau, visada įspėdavau, kad negurkštelėtų nuosėdų.
Bet dabar pripratau prie vietinės kavos, be to, labai pamėgau matę, vietoj spiralės jau vežiojuosi rinkinį jai pasiruošti“, – pasakojo keliautoja.
Pokalbiai – įdomūs
Žydrė gerai moka ispaniškai – be šios kalbos Pietų Amerikoje būtų sunku. Nors... kaip kam: štai viena jos draugė visur tiesiog šnekėdavo lietuviškai ir... susišnekėdavo. „Esu girdėjusi, kaip ji kalba savo kalba, o vietinis gyventojas – savąja. Kadangi moku abi, tai, kad jie kalba apie tuos pačius dalykus, stebino dar labiau.
Kūno kalba daug reiškia, noras susikalbėti – irgi. Bet bent kelias ispaniškas mandagumo frazes mokėti verta. Juolab Kolumbija – tokia vieta, kurioje su niekuo nepasikalbėti būtų apmaudu. Žmonės čia sukuria tokią atmosferą, dėl kurios galiu drąsiai pasakyti: tai – viena nuostabiausių žemyno šalių“, – Žydrė prisiminė, kaip pirmas įspūdis apie Kolumbiją visiškai sutapo su kitų sutiktų keliautojų liaupsėmis. „Įvažiavome iš Ekvadoro: labai indėniškos, savitos, mažai užsieniečių įsileidžiančios šalies – ir staiga pamatėme vietą, kur viskas atvira, įskaitant žmonių širdis. Kolumbiečiai turi lietuviško svetingumo: pavyzdžiui, jei svečiuose užsibuvai ilgiau, gali likti nakvoti. Jiems smagu priimti žmones, o jei stovėsi gatvėje vienišas kaip klaustukas, būtinai kas nors prieis, užkalbins“, – pasakojo Žydrė.
Užburia gyvenimo džiaugsmas
Bet grįžkime prie kavos. Ar daug jos Kolumbijos miestų žemėlapiuose tų vietų, kuriose pažymėtos espresso pasiūlančios kavinės? „Kol kas nedaug, bet daugėja. Mažieji kavos gamintojai susibūrė į viena ir sukūrė prekės ženklą „Juan Valdez“: juo pažymėtas kavinių tinklas, pradėtas steigti prieš 10 metų, propaguojantis europietišką kavos kultūrą. Jose gali gauti ne tik espresso, bet ir capuccino, latte ir kitais būdais paruoštos kavos“, – sako keliautoja.
 |
| Ž.Lukšytės nuotr./Žydrė ant banglentės |
Su ja kalbantis labai smalsu: kas toje Kolumbijoje taip užburia, kad norisi ne tik grįžti, bet ir atvežti kitus, kartu pabūti? Juk Žydrė pripažįsta, kad turizmo ikonų ten maža, ir ji pati per pirmą kelionę net nebuvo suplanavusi ten užsukti... Užduodu tokį klausimą: ką ji iš Kolumbijos išsivežtų, važiuodama kitur, kad ir, pavyzdžiui, Lietuvos aplankyti? „Išsivežčiau gerą nuotaiką ir požiūrį. Mes labai mėgstame skųstis dėl smulkmenų. Kolumbiečiai – atvirkščiai. Jie pergyveno labai sudėtingą ir skausmingą istoriją. Iki šiol gyva narkomafija ir siautėja sukilėliai – nors jie išstumti į džiungles, vietiniai žino vietas, kurių turėtum vengti, kad būtum saugus. Žmonės čia labai sunkiai išsikovojo nepriklausomybę, per 20 metų pasikeitė 50 vyriausybių, apskritai, tiek visko įvyko, kad jie suprato: kai esi linksmas, visa tai priimti yra daug paprasčiau. Todėl jie itin vertina humoro jausmą ir atrodo kaip besidžiaugiantys gyvenimu žmonės, kurie visada geros nuotaikos“, – užbaigia pokalbį Celeste (Žydre) Pietų Amerikoje prisistatanti tyrinėtoja.
