Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai ilgais žiemos vakarais jaučiu musakos skonį ar noriu siurbtelėti frape kavos gurkšnelį, suprantu, jog atostogų keliausiu į Graikiją. Ilgą laiką Graikija lietuvaičiui buvo Salonikai ir Kretos sala. Vėliau atsirado Rodo sala ir pigieji skrydžiai, o su jais ir naujos Graikijos salos.

Aš kaip patyrusi keliautoja uždėjusi pliusus ant Kretos ir Rodo salų, ilgesingai žvalgiausi ko nors naujai graikiško. „Tai vienos dienos sala“ kalbėjo visi aplink. „Na taip... galbūt“ svarsčiau aš, bet juk geriau pačiai pamatyt, nei klausyt ir linksėt  galva pritariant. Tad tą vasarą išsiruošėm į salą pavadinimu Kosas. Taip sala mažytė, nes iš oro uosto iki viešbučio su sustojimais prie kas antro viešbučio išleisti po žiemos išblyškusius baltaveidžius turistus iki mūsų viešbučio buvo tik geras pusvalandis. Keliaujame su vaikais, tad ir viešbutį renkamės kuo vaikiškesnį.  Mes esame visuomet išsiilgę saulės ir šviesos, o nuvykus į tokius kraštus mane glumina sunkios nepermatomos užuolaidos. Tačiau kaip bebūtų keista paklūstu instinktams ir kruopščiai ruošiuosi slėptis nuo vaiskios rytinės saulės. Viešbučio kambariai erdvūs, sudaryti iš dviejų kambarių, o jei gaunate kambarį su balkonu, tuomet nestebimas jūsų žvitrios akies vaikas nuogut nuogutėlis perlipa per balkoną ir sprunka į vieną iš baseinų.

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.

 Graikai labai myli savo vaikus, juos augina ir remia finansiškai kone iki trisdešimties metų, bet nemažiau myli ir svetimus. Tad praeinantis padavėjas ar kambarių tvarkytoja būtinai pakalbins vaiką. O jei eis mama, apsikrovusi nešuliais, vaikais ir dar kažkuo, puls prilaikyti durų ar padėti.

Kai viešbutyje visos aktyvios pramogos buvo išbandytos, nusprendėme, jog laikas skirti dieną ir apvažiuoti salą. Automobilio nuomai reikėjo tik parodyti teises ir sumokėti nuomos mokestį. Kaip ir visose salose, jokių garantų nuomai čia nereikia, nes juk pramogauti ketinate saloje, o automobiliai neplaukia. Nebent esate labai išradingi ir automobilis to vertas.

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.

Pradedame nuo Koso miesto, kuriame, beje, tikrai yra daug praeities palikimo. Viduryje miesto griuvėsiai ir gynybinė siena su pilimi, amfiteatras. Jei bent šiek tiek domitės tuo, kuo vaikštinėjate, tuomet tai nebus vien tik fotopauzės. Kolonos, mozaikos ant grindinio... žavi net ir nuobodžiaujantį turistą. Mieste vingiuoja gatvelės, o jose turistams skirtos prekės. Akis užkliūva už virš durų nukabinėtų sandalų.

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.

Užsukam į vidų, o ten mūsų nuostabai ne batsiuvys vyras, o simpatiška mergina gamina sandalus. Pašnekinu, apžiūriu pageltusiomis nuo laiko šeimos nuotraukomis nukabinėtas sienas. Ji sako, kad tęsia giminės verslą ir neketina niekur išvažiuoti. Jos brolis išvažiavo į žemyną, nes jam čia nuobodu. O jai patinka ramybė, turistai ir sandalai. Ji ištiesia man vaikiškus sandalus ir pataria: laikykite ant saulės ir jie įgaus tamsiai rudą spalvą. O aš jau žiojausi sakyti, kad nenoriu bespalvių, kai virš durų kabo tamsiai šokoladiniai. Tik grįžusi į Lietuvą balkone pastačiau graikiškus sandalus, juos vis pasuku į saulę ir pamažu jie tampa nuostabios graikiškos raudonos žemės spalvos.

O tą dieną kelionę mes tęsiame. Pradėję nuo Koso miesto keliaujame į kitą salos galą, iki kurio vingiuoja platus kelias, bene vienintelis toks. Kosas yra Hipokrato gimtinė ir tik 3 km nuo miesto didžiulių pušų ir alyvmedžių plantacijų apsuptyje ant trijų akmeninių terasų yra įrengtos ligoninės šventovės. Skubame patys pajusti gydomąsias salos galias, privažiuojame prie Thermos vietovės. Sunkiai kopia į viršų mūsų mašiniukas. Sustojame ten, kur jau stovi begalė automobilių, ir einame ten, kur juda žmonės. Leidžiamės nuo kalno į pakrantę. Nusileidimas iš tiesų įdomus, nes vingiuoja tarpekliu, pasitinka gigantiškais akmenimis. Ir pagaliau jūra, o palei krantą suformuotas baseinėlis ir jame tarsi ruoniai nugulę turistai bando sugerti visas druskingas versmes. Mes pasitenkiname tik kojas pamirkę. Kopti į viršų sunkiau, nes kelias neasfaltuotas, bet kopimą lengvina „ožkų pramoga“ – jos įsikaria į neįmanomo statumo ir aukštumo akmens sieną ir smalsiai nužiūrinėja turistus, kurie nepaliaujamai spragsi fotoaparatais.

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.

Keliaujame toliau. Iš akiračio beveik niekada nedingsta jūra. Vingiuojame ir kylame serpantinais, kol tolumoje atsiveria Kastri salelė, o joje telpa tik viena balta bažnytėlė su mėlynu stogeliu. Nuostabios nuotraukos su mumis ir be mūsų. Neįmanoma nusakyti vaizdo. Važiuojame ir stojame ten, kur tik pamatome gražų vaizdą, o pro mus lekia „bugiai“ – sakyčiau, savadarbiai keturačiai. Ir lekia jie ne po vieną, o tarsi per baikerių atidarymą nemažomis gaujomis, o vairuoja iki dantų išsišiepę senjorai, šalia pasisodinę gražias senjores. Mums bemat užkaista kraujas ir grįžę į viešbutį atsisveikiname su mašinėle ir kimbame į bugius. Skrendame su vėjeliu į Zia kaimelį. Kaimelis įsikūręs kalnų kelio vingyje, nusėtas krautuvėlėmis turistams. Bet vaizdas užburiantis – jūra, kalvos, alyvmedžiai ir besileidžianti saulė. Romantika ir dar kartą romantika. Čia stoja laikas.

Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.
Vasaros top – Graikijos salos. Kosas. L. Šepetienės nuotr.

Dar viena be galo įdomi vieta – pušynas viduryje kažkokio karinio poligono. O tame retame pušyne išdidžiai žingsniuoja povai, miaukia katės ir nedideliame tvenkinėlyje maudosi vėžliai.

Gal tai ir vienos dienos sala, bet palikom ją dar visko nepamatę, dar gailėjomės nenuplaukę į Nisiros salą, nepasideginę visuose gražiuose paplūdimiuose ir nepagavę visų Egėjo jūros bangų. Ledinės frapės skonis tik Graikijoje toks. Joks parsivežtas aparačiukas ar receptas nepadeda išgauti to skonio. Kaip ir kitų graikiškų patiekalų. Ten net ir vietinis vynas pilamas iš plastikinio butelio skanesnis nei čia brangiausias. Gal visa tai todėl, kad atostogos – metas, kuomet gyvenimas atrodo gražesnis, skanesnis ir laimingesnis.

O gal todėl, kad nėra vienos dienos salos, nes ji čia stūkso jau nuo neatmenamų laikų augindama didžius žmones, kurdama ir kuriama, puoselėjama ir mylima.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje