Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gamtos šedevrai ir majų keliai (I dalis)

 Gamtos šedevrai ir majų keliai. L. Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L. Stanienės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pamačius skrajutėje spalvingąjį tukaną tarti sau „noriu nuvažiuoti ten“ ir išsiruošti į kelionę nebuvo nei protinga, nei racionalu, tačiau man taip nutiko jau antrąkart. Pirmąjį – įsimylėjau mažučius į žaislus panašius pufinus ir atsidūriau Islandijoje, o pastarąjį – išmintingosios aros ir didžiasnapiai tukanai lėmė mano pasirinkimą keliauti į Centrinę Ameriką.

Kelionė iš Vilniaus į Gvatemalą truko daugiau nei pusę paros, tačiau poilsis kolonijinio stiliaus viešbutyje ir gausūs pusryčiai su puikia stipria kava padėjo atsikratyti nuovargio ir laiko skirtumo naštos. Ryte, mūsų nedidelei keliautojų grupelei sugužėjus į vestibiulį, jau visi dalijosi pirmaisiais įspūdžiais, girdi, koks neprastas viešbutis, koks puikus maistas ir internetas yra – supraskit, mes atvykom į trečio pasaulio šalį… Mūsų laukianti rusakalbė gidė Anastasija bandė atsiprašinėti dėl jos akimis nepalankaus oro, mat šių metų sausis buvo neįprastai vėsus visoje Šiaurės ir Vidurio Amerikoje, bet lietuvaičiams dvidešimties laipsnių šiluma atrodė palaiminga po Tėvynę spėjusių užklupti speigų.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Puikios nuotaikos ir lūkesčių pilni netvėrėm savyje, kas gi laukia šiandien. Kiek pakoregavus kelionės planus buvo nuspręsta važiuoti į aukštai kalnuose nuo neatmenamų laikų įsikūrusį Čičikastenango miestą. Gvatemaloje dar nebuvau spėjusi pajausti majų žemės alsavimo, tačiau pakeliui į didžiausią ir kažkada svarbiausią Centrinės Amerikos prekybos vietovę, lydėdama akimis vaizdingus slėnius ir alsuojančius ugnikalnius, ėmiau jausti kažką svetimą ir dar nepatirtą. Žavėjo tik filmuose matyti amerikietiški mokykliniai autobusiukai, neatpažįstamai išpaišyti ryškiausiomis spalvomis, puošti blizgiais chromuotais rėmais, ant stogų pritvirtintais krepšiais su vištomis,  daržovių ir vaisių rezginiais, lagaminais ir šiaip visokiais ryšuliais. Stebino mažyčiai vos kelių trobelių kaimeliai, su gausybe mulais dirbamų terasėlių, kuriose dėl nepaprastai derlingos vulkaninės kilmės žemės gausiai uždera viskas, kas pasėjama. Tokių gigantiškų morkų ir bulvių, prisiekiu, nebuvau mačiusi gyvenime.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Pakelės kavinėje sustojome atsivėsinti gėrimais, tačiau man įdomiau pasirodė paslampinėti po greta esančią prekyvietę, nusipirkti iš toli kvepiančių braškių ar riešutų, ir, jei ne gidė, kuri iškart suprato mano ketinimus, būčiau dar neprasidėjusią kelionę baigusi ligoninėje. Mums šiukštu uždraudė pirkti bet kokį termiškai neapdorotą maistą iš vietinių, nebent norime patirti ekstremalių pojūčių savo pilve, nes čiabuviai viską tręšia, kaip čia pasakius, savo asmeninėm trąšom, o jų organizme yra bakterijų, kurios itin pavojingos mūsų organizmams. Teliko per atstumą stebėti krepšius gervuogių, aviečių, braškių ir kažkaip natūraliai jų nebenorėti.

Pasitenkinę kas kava, kas skardine kolos, leidomės į kelionę toliau. Gidė, leidusi kiek apsiprasti su pirmaisiais įspūdžiais, ėmė šviesti mus Centrinės Amerikos istorijos, geografijos, geopolitikos srityse.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Dabartinėse Gvatemalos, Hondūro ir Belizo teritorijose dar 1000 metų prieš mūsų erą iki ispanų užkariavimo klestėjo majų tauta, sukūrusi vieną įspūdingiausių ir paslaptingiausių civilizacijų. Jie vertėsi žemdirbyste, prekyba, statė akmeninius pastatus: piramides, šventyklas, gyvenamuosius būstus, gamino aukso ir vario dirbinius, apdirbinėjo pusbrangius akmenis, labiausiai vertino nefritą, turėjo hieroglifų raštą, sukūrė bene tiksliausią pasaulio kalendorių. Save majai, anot legendų, kildino iš kukurūzų, mat jų kaip ir rasių yra net keturių spalvų: mums įprasti geltoni, gal kada matyti balti ir visiška staigmena – juodi bei raudoni.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Pakilę į dviejų kilometrų aukštį, atsidūrėme visiškame čiabuvių sambrūzdyje – dūzgiančios rikšos, be tvarkos riedantys autobusai, pilni žmonių sunkvežimiai.  Mus apspito mažutės, tvirtos moterytės, įkypom akim, tarsi smala juodais plaukais, pasidabinusios savo austais sijonais ir palaidinėm, apsikarsčiusios rankų darbo niekučiais, staltiesėm, skarom ir dar bala žino kuo. Tačiau kol dar oras neįkaito skubėjome pamatyti garsiausią Centrinės Amerikos aukštumų turgų, Šv.Tomo Katedrą,  o tik paskui patenkinti savo vartotojiškus norus.

Iš tiesų pats Čičikastenango turgus neturi jokių pastatų, svarbi pati vieta, kurioje jau daugiau kaip tris tūkstančiai metų vyksta prekyba. Čia vietiniai perka ir parduoda visus įmanomus užauginti  vaisius ir daržoves, audinius ir siūlus, galvijų odą ir jų mėsą, čia dirba batsiuviai, puodžiai, kalviai, čia ir turistams pritaikytas asortimentas: magnetukai, puodeliai, rankinės, piniginės, pakabukai, kaukės.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Žinia pats turgus iš niekur negalėjo atsirasti. Visos prekyvietės visais laikais kūrėsi prie šventų namų.

Šv. Tomo Čičikastenango katedra pastatyta senosios majų šventyklos vietoje, vaiskiai balta, akivaizdžiai kontrastuojanti su primityviai spalvinga aplinka. Katedros viduje, be mums įprastų katalikiškų freskų ir altoriaus, beje, šis skirtas apaštalui, kurio vardu pavadintas miestas, išilgai šventų namų išsidėstę trys ar keturi aukurai. Čia vykdomos sinkretinės apeigos, kuriose gausu senojo majų tikėjimo elementų: paukščių aukojimo, smilkalų deginimo. Tokia religinė simbiozė dar penkioliktame amžiuje buvo palaiminta Romos katalikų bažnyčios, todėl iki šių dienų Centrinės Amerikos aukštumose dievai gyvena taikiai.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Papietavę ir nusipirkę vieną kitą niekutį istoriniame turguje, patraukėme Atitlano ežero link. Įdomu tai, kad šis vandens telkinys susidarė ugnikalnio kalderoje (po magmos išsiveržimo susidariusioje tuščioje kalno ertmėje) ir jį supa, o gal tiksliau, jis semia tris ugnikalnius San Pedrą, Atitlaną ir Tolimaną. Kitą rytą dėl laiko skirtumo su Lietuva pakilusi iš miego klaikioj ankstybėj, pakankinusi namiškius nuotoliniu būdu nuobodžiais klausimais, nutursenau iki prieplaukėlės, nuo kurios turėjome stebėti saulėtekį, tačiau saulė toli gražu neskubėjo išlįsti iš už debesimis apsiklojusių ugnikalnių, todėl mėnulio šviesoje nufotografavusi vandenyje besisupančias valtis, nusprendžiau pakankinti angliškai nekalbantį viešbučio personalą, bet buvau įsodinta į krėslą restorano terasoje ir užkišta kava su raguoliu.

Po pusryčių sukritę į vieną motorinę valtį aplankėme porą majų tsutuchilių ir kakčikelių gyvenviečių. Viena jų – Santjagas – itin sukultūrinta, išpuoselėta, visiškai pritaikyta civilizuotai akiai: spalvoti nameliai ryškiomis langinėmis, pasipuošę prieskonių darželiais, art naive galerijos, medvilnės dirbtuvėlės, nušluoti takeliai, egzotika nekvepiančios kavinukės, kuriose, stipri, čia pat už tvoros augančių kavamedžių, kava. Kitas miestukas vadinosi, regis, San Pedras buvo labiau panašus į jau matytą Čičikastenangą – vėl pilnas šurmulio, triukšmo, prekeivių.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Antroji diena ėjo į pabaigą, įspūdžiai apie vietinių primityvų gyvenimo būdą ir gidės patvirtinimas, kad arti keturiasdešimties procentų majų yra neraštingi, net penki procentai kalba tik vietiniu dialektu, t.y. nemoka vienintelės oficialios ispanų kalbos, kėlė gailestį ir visiškai glumino jų nenoras ką nors keisti savo gyvenime. Jie taip gyveno šimtmečius, tiek pat ir toliau gyvens.

Trečioji mūsų diena man asmeniškai buvo itin įspūdinga – aplankėme senąją Gvatemalos sostinę Antigvą – kolonijinio stiliaus miestą, kurio širdyje rotušė, kalėjimas, svečių ir pirklių namai, tavernos, kiek atokiau Šv. Katalinos arka, Malonės bažnyčia, jos prieigose dar konkistadorų pastatytas kryžius, pamatėme, kas liko po žemės drebėjimo iš Šv. Jono katedros ir artimiau susipažinome su katalikybės porūšiu (jei galiu taip sakyti) šiuose kraštuose.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Gvatemaliečiai išpažįsta Kristaus kančią, jie garbina Dievo pasiaukojimą, mums įprasta minėti Kalėdas kaip Išganytojo gimimo, o Velykas – prisikėlimo dieną, o šiame krašte didžiausios bažnytinės iškilmės vyksta didįjį penktadienį, Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną. Per naktį Antigvos gatvės nuklojamos spalvotų pjuvenų kilimais ir didžiojo penktadienio rytą savanoriai, pasipuošę purpurinėm mantijom ir susimokėję nemenką dalyvio mokestį, ant pečių užsikelia kelių tonų platformą su nukryžiuotoju ir eina procesija. Ją lydi persirengę Romos gvardiečiai, milžiniška tikinčiųjų ir, žinoma, smalsuolių minia.

Visose Gvatemalos bažnyčiose galėtume rasti garbinamą Jėzaus kūną stikliniame sarkofage, kuris bus patalpintas nuolat gėlėmis nuklotoje navoje.

Susikaupimo ir rimties pilnas pirmasis pusdienis toli gražu neprilygo akibrokštui, gal net išdaigai mums patiems antroje dienos pusėje. Programoje buvo numatytas kopimas į veikiantį Pakajos ugnikalnį. Mūsų kompanijoje pasirodė, jog nė vienas nėra sėdėjęs ant arklio, todėl vienbalsiai nutarėme kopti pėsčiomis. Ši mintis visiškai nepatiko mūsų vietinei gidei. Ji ėmė įkalbinėti, sakyčiau, net piktokai raginti persigalvoti ir sėsti ant tų nelemtų mulų. Kiek paburbėję vietinių vedlių padedami užkėlėme savo minkštąsias ant tų kanopinių padarų ir leidomės į žygį. Tąkart supratau, ką reiškia posakis: „velnias nešė mane į tą galerą“. Mano vedlys dvylikametis Chavjeras ispaniškai bandė pamokyti, kaip turėčiau elgtis balne, streso apimta kažkodėl viską supratau ir po valandos lipimo į kalną jau tvirtai laikiausi ne už arkliuko karčių, o už pavadžio. Ilgainiui ėmiau dairytis į šalis ir net sugebėjau šį bei tą nufotografuoti, o kažkuriuo metu apėmė jausmas tarsi pati esu šių žemių užkariautoja.

Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.
Gamtos šedevrai ir majų keliai. L.Stanienės nuotr.

Po gerų dviejų valandų kopimo atsidūrėme kvapą gniaužiančiose aukštumose. Žemai šlaite driekėsi debesų paklotas, arkliuko kanopos smego ugnikalnio pelenų kopose, už kokio puskilometrio alsavo kalnas, iš keteros leisdamas gelsvai žalsvas putas. Toliau kelionę tęsėme pėsčiomis. Eiti buvo galima tik griežtu takeliu, kitaip sportinių batelių padai galėjo visam laikui likti Pakajos šlaite. Vedliai lavos ugnyje iškepė skaniausių pasaulyje zefyrų. Išsisuodinę, aikčiodami nuo įspūdžių, laimingi iki negalėjimo, akimis nulydėjome jaunus kanadiečius, kurie buvo pasirengę likti čia nakčiai, mes patraukėme atgal. Ėmė stipriai temti (turbūt pastebėjote, kad taip atsitinka kalnuose), aš vis tikėjausi, kad akys apsipras su tamsa, bet krūmų ir medžių šakos ėmė negailestingai talžyti veidą, sunerimau, arkliukas ėmė čiuožinėti stačiame šlaite prunkšti ir baidytis. Teko suimti save į rankas, baimė – prastas palydovas.  Stovyklą pasiekėme laimingai nors jau aklinoje tamsoje. Be galo laiminga ir adrenalino pilna nežinojau, kaip atsidėkoti už įsimintiniausią potyrį gyvenime. Abejoju, ar teks kada dar laipioti po lava alsuojantį kalną, dairytis virš debesų į beribius tolius ir neabejotinai, beatodairiškai paklusti dvylikamečiui.

Vėlyva vakarienė, romas ir galimybė pasidalinti įspūdžiais smagioje kompanijoje lėmė ramų miegą.

Lina Stanienė keliavo į Gvatemalą, Hondūrą ir Salvadorą su „West Express“ grupe 2014 m. sausio  mėn.

Pasakojimo tęsinį skaitykite čia: Gamtos šedevrai ir majų keliai (II dalis)

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje