Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ievos piligriminė kelionė. 6. Žmogus, einantis link pasaulio krašto, ir ispaniškas paslaugumas

6. Cruz de Ferro – piligrimų nuodėmių nusikratymo vieta
J. Aixner nuotr. / 6. Cruz de Ferro – piligrimų nuodėmių nusikratymo vieta
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Toks įspūdis, kad esu ne Ispanijoje. Negaliu sakyti, kad kaimeliai, kuriais praeiname, be veido – tikrai ne. Tačiau laukai, kur žalia spalva turi daugiau nei devynis atspalvius, juk vienodi visame pasaulyje. Gerąja prasme. Keliaudama jaučiuosi pasaulio piliete, bet šioje vietoje visiškai nedera žodis „kosmopolitė“. Greičiau tai jausmas, kad visi mes lygūs, o gamta, vienas esminių dalykų, – vienoda, panaši, priklausanti mums visiems ir lygiai taip pat niekam.

Autentiška kalnuotoji Ispanija (nepamirškime, kad ji yra antroji daugiausia kalnų turinti šalis Europoje po Šveicarijos) apie savo išskirtinumus primena Fonsebadone. Šis apleistas ir beveik negyvenamas kaimelis – aukščiausia Kelio vieta, virš jūros lygio iškilusi apie 1550 metrų, o bažnyčia, prie kurios sustojame nakvynei – seniausia. Visai greta Fonsebadono, ant kalvos, stovi metalinis kryžius – La cruz de ferro, kur piligrimai palieka iš savo šalies atsineštą akmenį kaip nuodėmių simbolį dėl sėkmingo Kelio užbaigimo. Šią tradiciją gyvuojant sužinau tik Fonsebadone, taigi aišku, kad jokio lietuviško akmens kuprinėje neturiu. Užtat lyg tyčia kitą rytą nutrūksta gintarinio kryžiuko pakabukas, kurį ir palieku ant kalvos. 

J. Aixner nuotr./8. Saulėlydis Kelyje
J. Aixner nuotr./8. Saulėlydis Kelyje

Fonsebadono alberge šeimininkauja savanorių iš Kanados šeima su dukrele Lili, besididžiuojančia savo „tatuiruotėmis“ –  jų ant rankų ir kojų mergaitei pripaišė viena piligrimė, pati tikriausia tatuiruočių meistrė. Prie vakarienės stalo kanadietis hospitalero papasakoja istoriją, įrodančią, kaip svarbu turėti tikslą ir tikėti (stebuklais). Viena moteris Kelią ėjo melsdama kūdikio, nes buvo praradusi visas viltis jo susilaukti. Šis troškimas, anot kanadiečio, nuėjus Kelią išsipildė. Kai kurie piligrimai prie stalo skeptiškai šypteli, kiti pagarbiai linksi galva. Aš mąstau, ar tikėti šiuo pasakojimu, ar ne, bet kanadietis greitai išdalina lapus su pagrindinėmis Europos kalbomis surašytomis trumpomis maldomis. Man ir Renatai prancūziškai tenka dėkoti už šeimą ir draugus, kuriuos turime „šiame vienišame pasaulyje“. Išties, vakaras Fonsebadone kvepia vienišumu, nors prie stalo, kaip visada, būrys mielų žmonių. Na žinoma, šiandien ryte juk atsisveikinome su Džiugu! 

Užtat vakar Astorgoje dar visi kartu praleidome įsimintiną vakarą. Nors tądien pasiekėme savo žingsniavimo rekordą – 32 kilometrus, užtenka jėgų ir noro nueiti iki centrinės miesto aikštės, kur šalia bažnyčios klausomės Strausso melodijų, skambinamų violončele. Iš kur Straussas, iš kur violončelė? Abu jie – Deino Johansono. Deinas – muzikantas, gyvenantis ir dirbantis Niujorke, bet kilęs iš tolimosios Aliaskos. Drauge su profesionalia komanda, kuriančia dokumentinį filmą apie Kelią, jis su savo violončele ant pečių keliauja iki Finisteros – miestelio prie Atlanto vandenyno, kur baigiasi žemė (lot. finis terrae – žemės pabaiga; viduramžiais ši vieta buvo laikoma vakariausiu žinomo pasaulio tašku). Daugiau apie Deiną ir jo sumanymą – www.walktofisterra.com

I. Vaitkevičiūtės nuotr./8. Deivo Johansono pasirodymas prie Astorgos bažnyčios
I. Vaitkevičiūtės nuotr./8. Deivo Johansono pasirodymas prie Astorgos bažnyčios

Pasiklausę Strausso, dar spėjame pasižvalgyti po Astorgoje atrastus romėniškojo laikotarpio didiko namų pamatus ir pasigrožėti ką tik saulėlydį mačiusiu parku. Chuanma nesustoja pasakojęs apie ispaniškos virtuvės įvairovę ir kiekvienam miestui būdingus patiekalus. Astorgoje verta paragauti cocido maragato – itin sotaus ispaniško patiekalo, susidedančio iš trijų dalių: mėsos, daržovių bei ankštinių augalų ir sriubos, valgomų būtent išvardyta tvarka. 

J. Aixner nuotr./5. Belaukiant saulėlydžio galima susirasti draugų
J. Aixner nuotr./5. Belaukiant saulėlydžio galima susirasti draugų

Šimtu procentų pritardama ispaniškos virtuvės didingumui, pakeliu akis į virš parko temstantį dangų, kur ratus suka būriai šikšnosparnių. Murcielagos, – sako Chuanma. Šis žodis įstringa į galvą taip, lyg be jo nebūtų įmanoma susikalbėti ispaniškai. Nenustoju kartoti jo mintyse net ir tada, kai nuo kaimyno iš apačios knarkimo drebinamoje lovoje džiaugiuosi dar viena puikia praėjusia diena. 

Ispaniškas paslaugumas, pavertęs mane undine

Penktadienis, trylikta. Iš Džiugo sužinau, kad prietaras baidytis šios dienos kilo po to, kai pačioje XIV a. pradžioje Prancūzijos karaliaus Pilypo IV įsakymu buvo suimta ir nužudyta daugybė tamplierių ordino riterių. Ši istorija labai nedetali, nes jau kuris laikas nebeapkraunu smegenų smulkmenomis. Esmė ta, kad istorija su tamplieriais siejasi su Keliu – jis neįsivaizduojamas be tamplieriško raudono kryžiaus, neskoningai puošiančio daugelį turistams skirtų suvenyrų, tarp kurių neabejotinai karaliauja kriauklės. Bet šiandien – ne apie kriaukles, ant kuprinių tabaluojančias tiek pas tikruosius piligrimus, tiek pas į juos besilygiuojančius turistus (pačiai kriauklę ant kuprinės prikabina Changmo; sutinku ją turėti tik todėl, kad tai – iš itališko restorano prabangiame Gangnam rajone atkeliavęs daiktas. Kitaip tariant, kriauklė su istorija, o originalumo paieškos niekada nenusibosta). 

Šiandien – apie tai, kad yesterday is history, tomorrow is a mistery, today is a gift. Sėdžiu seklios, bet sraunios upės vidury ant saulėje įkaitusių vandenų, o kojos po sunkios dienos įmerktos į maloniai ledinį vandenį. Pamanau, kad šią minutę turėčiau būti panaši į undinėlę, tik šortai, pirkti „Humanoje“ prieš pat kelionę, per ryškiai violetiniai. Karšta, bet į atokaitą nesitraukiu. Mėgaujuosi. Mąstau, kad karštis visur tirštas – ir Krėvės „Skerdžiuje“, ir Ispanijos šiaurėje, kur vasarą čirpia cikados, o žiemą prisninga tiek, kad Fonsebadoną ir perbristi sunku. 

N. Toth nuotr./4. Piligrimė violetiniais šortais
N. Toth nuotr./4. Piligrimė violetiniais šortais

Ant akmenų upės viduryje sėdėti malonu dar ir dėl to, kad kone tikrąja to žodžio prasme mane čia už rankos atvedė pakeliui sutikti ispanai. Prieš atrandant šią vietą, prigulu pavėsyje nedideliame parkelyje Vijafranko del Bierzo centre. Jau esu beįminganti, kai išgirstu: „Peregrina! Hey, peregrina!“ Pramerkiu akis – moteris su dviem dideliais šunimis klausia, ar kalbu ispaniškai. „Un poquito“, – sakau. Tuomet „angloispaniškai“ paaiškina, kad už penkių minučių kelio nuo šios vietos yra upė – nebus taip karšta.

J. Aixner nuotr./5. Jei ne nuo šio tilto šūktelėjusi moteris – pliažo gal būčiau ir neradusi
J. Aixner nuotr./5. Jei ne nuo šio tilto šūktelėjusi moteris – pliažo gal būčiau ir neradusi

Galvoje kirba dvi mintys: iš kur toks geranoriškumas? Ar pati neprašoma parodyčiau pavėsį snaudžiančiam piligrimui? Ranką ant krūtinės kažkur ties širdimi uždėjusi (šį gestą, beje, įpratau kartoti Kelyje) sakau: „gracias, muchas gracias“ ir nueinu. Antras neatsakytas klausimas, liekantis mintyse, – iš kur toji moteris žino, kad aš „peregrina“? Pūslės iš tolo tikrai nešviečia; įtariu, kad mane išduoda tie patys ryškiai violetiniai šortai, dėl kurių negaliu pilnai jaustis undine. 

Mažas nukrypimas link rankos prie širdies – minėtojo naujai išmokto gesto, kurį neretai kartoju Kelyje. Gal kad viskas čia per daug gražu, viskas netgi romantiška? Kasdien darau tiek sentimentaliais galimų pavadinti dalykų – guliu po žvaigždėtu dangumi, stebiu saulėlydžius apleistuose kaimuose, kur skylėtais stogais temstant tyliai vaikšto katinai, o gandrai suka lizdus ant neįprastų lietuvio akiai bažnyčių bokštų. Tiesa, dar kregždės. Gausybė kregždžių – net daugiau, nei prisimenu iš vaikystės vasarų, praleistų viename Žemaitijos miestelyje. Man regis, visa tai sakant „ačiū“ instinktyviai ranką užkelia ant širdies. Nes dėkoti norisi be paliovos.

Einant į nurodytą pliažą, dar kartą pasitikslinu, ar gera kryptimi žingsniuoju. „Perdone“, – kreipiuosi į siesta kažkodėl nesimėgaujančius gatvėje stovinčius tris ispanus. „Nėra už ką atsiprašinėti“, – atsako ir juokiasi. Kone juodi dantys tamsiai įdegusiame veide kažkodėl neatrodo bjauriai. Veikiau draugiškai. Dar kartą sau patvirtinu: ispanai – malonūs žmonės, savo „de nada“ į mano „muchas gracias“ dažnai sustiprinantys rankos palietimu. 

Visiškai dieną užpildo aukštai nuo tilto šaukianti moteris, kad pliažas ne toje pusėje (niekada nepasižymėjau gera orientacija). Galiausiai pasiekusi tuos įkaitusius akmenis upės viduryje, ant kurių sėdžiu rašydama šį tekstą, dar kartą savęs paklausiu: ar turiu savyje tiek gerumo, drąsos, ar atrasčiau savyje kokią kruopelytę ispaniško temperamento, kad neklausiama parodyčiau kelią pasiklydusiam nepažįstamajam?

I. Vaitkevičiūtės nuotr./9. Ispanai dar nė nenutuokia, kad jų komandai Pasaulio futbolo čempionatas bus nesėkmingas
I. Vaitkevičiūtės nuotr./9. Ispanai dar nė nenutuokia, kad jų komandai Pasaulio futbolo čempionatas bus nesėkmingas

Šį klausimą palieku atvirą, užtat labai savimi didžiuojuosi, kai mano prašomas hospitalero šįvakar mums leidžia grįžti vėliau, nes norime žiūrėti pirmąsias futbolo rungtynes.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje