Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvis Amazonės džiunglėse: 6. Mirusiųjų valgymo ritualas ir pasiektas kelionės tikslas

Lietuvio apsilankymas atokioje Amazonės gentyje
Gyčio Juodpusio nuotr. / Lietuvio apsilankymas atokioje Amazonės gentyje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dar viena Gyčio ekspedicijos į Amazonės džiungles dienoraščio dalis. Ankstesnėse dalyse tyrinėtojai užsitikrino galimybę patekti į atokiausius atogrąžų miškų kampelius ir pasimatyti su civilizacijos labai nedaug mačiusiais indėnais.

Šis pasakojimų ciklas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas. 

Sausio 11

Pusryčiaujame. Naktį ant dugninės meškerės užkibo šamas, turime žuvies. Akselis verda iguanos kiaušinius ir specialius papločius, kurie mums atstoja duoną. Iguanos kiaušiniai ir ilgai virti išlieka skysti, lukštas minkštas. Indėnai kiaušinius valgo su visu lukštu, vėliau jį išspjauna, aš nusprendžiau ragauti be lukšto. Normalus skystai virto kiaušinio skonis su lengvu iguanos prieskoniu.

Vadas pasiūlo plaukti žvejoti, nes baigiasi mūsų maisto atsargos. Išplaukiame keturiese – aš, Myša, Akselis ir vadas. Plaukiame iki pirmo kaimelio, kuriame vadas išlipa pakalbėti. Turime stiprų įtarimą, kad vadas išėjo įkalti eilinės jopos dozės. Įtarimai pasitvirtino – vadas grįžta įkalęs, plaukiame toliau. Prasideda liūtis ir žvejyba pasibaigia net neprasidėjusi. Slepiamės po tankia pakrantės augmenija. Vėliau plaukiame iki pagrindinio laivelio ir bandome nors kiek pradžiūti. Liūtis baigiasi ir vėl plaukiame žvejoti piranijų. Žvejyba sekasi prastokai – vidurdienis, piranijos kur kas geriau kimba vakarop. Upėje plaukioja keletas delfinų, skraido spiečiai puri-puri (muselės). Puri-puri baisiausias mano iki šiol sutiktas padaras.

Atvykome į Japropoteri kaimą. Šio kaimo šamanas yra vado brolis. Kaimelį sudaro šeši ratu sustatyti nendriniai nameliai. Namelių sienos apteptos moliu. Gyventojai atrodo panašiai, kaip ir mūsų anksčiau matytuose kaimeliuose – moterys pusnuogės, išpaišytais veidais, pradurtomis ausimis, nosimis ir skruostais. Kai kurių moterų veidai ne tik dažyti, bet ir išmarginti ornamentais, kelios moterys pradurtose ausyse nešioja gėles. Vaikai nuogi, vyrai dėvi šortus.

Namelių viduje įrengtas ugniakuras, kabo hamakai, jokiu baldų, suprantama, nėra. Skurdūs rakandai sukrauti pasieniais. Viename namelyje užtikau įdomų reginį – krūvą laužo dūmuose rūkomų beždžionių. Indėnai beždžiones medžioja apie pusantro metro ilgio ir didesniais lankais, pagamintais iš juodmedžio. Nustebino, kad strėlės taip pat panašaus ilgio. Strėles indėnai gamina iš specialiai auginamų nendrių. Lankai naudojami ne tik žvėrių medžioklėje, jais taip pat medžiojamos žuvys, paukščiai. Skiriasi tik naudojamu strėlių antgaliai: žvėrims naudojamas iš ypač kieto medžio išdrožtas labai smailus antgalis, kuris prieš medžioklę yra ištepamas kurarė nuodais.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Janomamo indėnai kurarė nuodus gamina iš specialios rūšies lianų. Žuvims šaudyti indėnai naudoja ypač smailius kaulinius strėlių antgalius, paukščiams – antgalius, kurie baigiasi specialiu išsišakojimu ir gali patikimai sužaloti paukščių sparnus. Lankus turi ne tik suaugę medžiotojai, vaikai nuo mažumės žaidžia su jiems padarytais mažesniais lankais. Puiki praktika.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Kaimelis ruošiasi bananų sunokimo šventei, kurios metu bus atliktas ypatingas ritualas – iškasti septynių prieš keletą metų mirusių žmonių palaikai. Palaikai bus sudeginti, sutrinti ir giminės vyrai juos suvalgys su bananų gėrimu-koše. Sudeginti palaikus yra labai svarbu, nes nesudegintų žmonių vėlės nepatenka į mėnulyje esantį indėnišką rojų ir klajoja aplink kaimelį. Tai retas paprotys, nedaugeliui yra tekę matyti šį endokanibalistinį paprotį. Labai norime pamatyti šią ceremoniją, kaip ir pamatyti šabono – atokiausiose vietose išlikusį pirmykštį bendruomeninį namą. Yra labai tikėtina, kad endokanibalistinis palaikų suvalgymo paprotys išliks ir po dešimties metų, bet labai nedidelė tikimybė, kad po dešimtmečio kur nors išliks šabono. Manau, esame vieni paskutiniųjų, turinčių realią galimybę pamatyti šabono.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Kaimelyje sutinkame labai keistą žmogų, mums ne iš karto pavyksta suprasti, vyras jis ar moteris. Žmogus dėvi vyriškus drabužius, tačiau nešioja akivaizdžiai moteriškus papuošalus ir kūdikį. Paprastai pas janomamo vaikus prižiūri tik moterys. Žmogus turi kapitano rangą. Labai keista situacija, kurios taip ir neišsiaiškinome. Tikėtina, kad šio žmogaus keistumas ir nulėmė tai, kad jis tapo kaimelio kapitano.

Išplaukiame į Ukušivetiteri kaimelį, kuriame planuojame nakvoti. Pasitinka vietiniai. Vienas vyras atrodo ypač įspūdingai – jis dėvi klubų raištį, kūnas išmargintas ornamentais ir išdažytas augaliniais dažais, rankose vyras laiko įspūdingą kirvį. Beje, reikia pažymėti, kad kirvis nėra šioms vietovės būdingas įrankis, jį čia atvežė baltieji.

Mano kolegos sutaria miegoti kaimo trobelėje kartu su vietinių indėnų šeima. Aš renkuosi nakvynę mūsų laivelyje, nes man jau akivaizdžiai ima trūkti privatumo. Tenka pripažinti, esu gerokai civilizacijos sugadintas.

Vakare aplankau kolegas, apsistojusius indėnų trobelėje. Trobelė suręsta iš karčių, stogas dengtas palmių lapais, sienos apteptos moliu. Šalia namelio laksto keli perkarę šunys. Namelis sudaro vieną erdvę, kurios viename pakraštyje dega ugniakuras, čia vyksta indėnų šeimos gyvenimas. Kitame kampe pakabintuose hamakuose įsikūrė mano kolegos. Už nakvynę indėnams jie padovanojo gabalėlį muilo ir pora žvakių. Gyventojai draugiški.

Vakarieniaujame. Akselis nupirko gaidį ir verda sriubą (šiose vietose indėnai kartais dar laiko naminius paukščius, beje, po kiemą vaikštinėjo ir prijaukinta gaidžio dydžio žalia papūga). Sriuba puiki (esam labai alkani), bet mėsa neįkandama, nes neturime laiko tinkamai ją išvirti. Mes valgome, indėnai stovi atokiau ir laukia likučių nuo mūsų stalo. Mes neturime galimybės pamaitinti visų kaimelio gyventojų. Tokia realybė, pradedu prie to priprasti, niekas nesijaučia nepatogiai.

Sausio 12

Pusryčiaujame – virtos tešlos duona, džemas, skystas sūris (vietinė kulinarinė nesąmonė). Mes valgome, vietiniai indėnai žiūri į mus ir tikisi likučių. Būti praalkusiam čia įprasta būsena.

Plaukiame keletą valandų iki kito kaimelio, kuriame mus pasitinka gausus būrys vietinių – tokia tradicija. Indėnai yra smalsūs, sutikti svetimus žmones jiems ypač retai pasitaiko. Kaimelį sudaro šešios ratu stovinčios trobos.

Pagrindinėje troboje kartu su vietiniu kapitano, šamanu ir kitais svarbiais žmonėmis susėdame prie atviro ugniakuro. Mus vaišina bananų gėrimu – koše, pasemta iš to paties puodo, tuo pačiu dubeniu... Vaišių neatsisakome. Vėliau tarpusavyje pajuokavome, kad valgėme iš unitazo. Valtyje dar turime lašą degtinės, grįžę būtinai išgersime sveikatos labui.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Suaugusieji vengia fotografuotis. Viena iš priežasčių – indėnai po keleto metų bijo nuotraukose pamatyti žmones, kurie tuo metu jau gali būti mirę. Po palaikų sudeginimo ir pelenų suvalgymo, mirusiųjų niekas neprisimena ir apie juos nekalba. Su vaikais susitarti lengviau – pradžioje po vieną, veliau drauge jie mielai pozuoja. Sutinkame paauglę mergaitę, vilkinčia tradicinius apdarus – klubų raištį, šį bei tą truputi uždengiantį tik iš priekio. Ją įkalbėti padeda ir grupelė jaunuolių, kuriuos juokais pavadiname suteneriais. Sunkiai, bet mergina sutinka fotografuotis, nes mūsų pasiūlyta dovana – karoliukai – ją labai pradžiugino. Pamatę tokias prabangias dovanas fotografuotis sutinka ir keli suaugusieji. Tikrai mielas kaimelis ir draugiški jo gyventojai. Išvykdami gauname keletą kekių didžiųjų žalių bananų. Indėnai juos valgo keptus.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Išplaukiame ir pasiekiame Putako upės slenksčius. Laukia nelengvas darbas – per upės slenksčius pertempti kanojas ir perkrauti mantą. Ties slenksčiais labai stipri srovė, dideli slidūs, žolėmis apaugę akmenys. Kanojos, kurias turime pervilkti per upės slenksčius yra išskobtos iš vientiso medžio kamieno ir yra gana sunkios. Tenka padėti mūsų indėnams, vieni jie nesusitvarkys. Betempiant valtį srovė nuneša mano kroksą. Indėnas neria į srovę ir apavą išgelbėja. Aš jam labai dėkingas, nes šis apavas yra pats patogiausias šioje kelionėje. Būtinai grįždamas šiam indėnui padovanosiu ką nors labai vertingo, pavyzdžiui, savo marškinėlius. Toliau plauksime kanojomis, savo laivelį paliksime prieš slenksčius, mūsų palydovai indėnai saugos jį. Kanojose pritvirtiname variklius, reikės plaukti prieš srovę, be variklių kaimelio nepasiektume.

Plaukėme kokį šešetą valandų. Pagrindinį kelionės tikslą – Pasobekiteri kaimelį – pasiekiame jau sutemus. Ant aukšto kranto laukia kaimelio gyventojai – jie išgirdo kanojos variklį. Kaimelio gyventojų nuotaika nebloga, jie mato atvežtas vertingas dovanas – mačetes, peilius. Gyventojai per džiungles palydi mus iki šabono – pagrindinio mūsų kelionės tikslo.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Šabono – pirmykštės bendruomenės liekana. Tai ovalo formos bendruomeninis namas. Jame yra keletas nakčiai uždaromų įėjimų, viduje – didelis ovalo formos kiemas. Šabono primena stadioną. Šabono pasieniais lengvomis iš karčių ir bananų lapų padarytomis pertvaromis yra sudalintas į keletą atskirų sekcijų, kuriose gyvena atskiros šeimos. Žmonės miega hamakuose. Privatumo čia nėra jokio.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Naktį šabono atrodo įspūdingai – didelis kiemas, žvaigždėtas dangus, kampuose dega laužai. Šabono kiemą apšviečia įspūdinga pilnatis. Pasigirsta dainos ir pamatome kiemo pakraščiu einančias moteris. Naiviai manėme, kad tai koncertas mūsų garbei, bet apsirikome. Spėjame, kad tai vaisingumo šventės, skirtos bananų sunokimui, ceremonija. Priekyje eina mažos mergaitės, už jų – paauglės, toliau moterys su vaikais ir vyriausios moterys. Visos jos pusnuogės, kūnai išpiešti raudonais dažais, vyresnių moterų žandai išdažyti juodai, panašu, jog tai gedulo ženklas. Dainuodamos jos apsuka keletą ratų šabono kiemu. Jausmas yra nenusakomas, nieko panašaus nesu patyręs. Mus visus apima lengva euforija. 

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Paklausiu, ar naktį šabono išėjimai bus atidaryti, jei prireiktų aplankyti džiungles. Vadas atsako, jog ne, juk aplink laukinės džiunglės. Visus reikalus reikia atlikti šabono centre esančiame kieme (kuriame prieš tai išdidžiai stovėjome), t.y. viso smalsaus kaimo akivaizdoje. Euforija traukiasi.

Vietiniai indėnai mums paskiria kampą hamakams pasikabinti. Pasieniais laksto kumščio dydžio tarakonai, rėplioja didokos skruzdėlės. Velniai žino, kiek jų gali prilįsti į mūsų kuprines. Esame labai pavargę, todėl einame miegoti. Vidurnaktį su vadu sutariame vykti į medžioklę. Tiesą sakant, mane tai stebina, nesuprantu, ką galima medžioti vidurnaktį visiškoje tamsoje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje