Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po Libaną keliavusi Gabija Lebednykaitė: „Šis pasakojimas ne apie pavojus, bet apie atradimus“

Libano gamta
Gabijos Lebednykaitės nuotr. / Libano gamta
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Taip, Lietuvos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į Libaną, ir nors man patinka avantiūrizmas, šįkart pritarsiu skeptikams, abejojantiems kelionės į Libaną saugumu.

Ne taip seniai pati buvusi vienu iš Artimųjų Rytų „karštųjų“ taškų, ir dabar ši šalis nėra ramus, idiliškas atostogų rojus: pašonėje – karo draskoma Sirija, iš kurios plūsta pabėgėliai, pietinis pasienis – su nedraugišku Izraeliu, nuolatinė terorizmo išpuolių grėsmė...

Nors pačiame Libane karas nevyksta, čia bruzda gausybė nesutariančių religinių ir politinių grupuočių ir tai šen, tai ten vis neapsieinama be ginkluotų susidūrimų. Turbūt jokioje kitoje šalyje neteko matyti tiek kareivių, patikrinimo postų keliuose, užtvarų ir įspėjamųjų ženklų...

Norėdami per trumpą laiką aplankyti kuo daugiau šalies ir užsukti į mažiau turistines vietas, išsinuomojome automobilį, bet ne kartą teko sukti atgal, nepasiekus numatyto tikslo – keletą kartų pakeliui sutikti vietiniai mus įtikino nevažiuoti ten, kur nesaugu, keletą kartų patys pasijutome nejaukiai, išvydę į mus nedraugiškai žiūrinčius ginkluotus vyrus niūriais veidais.

O kartą bevairuodami vingiuotu kalnų keliuku išgirdome šūvių pliūpsnį ir pabūgę pasukome atgal, nepasiekę viršūnės...

Bet šis pasakojimas – ne apie pavojus, o apie atradimus. Mažutis, svetingas, vaizdingos gamtos ir turtingos istorijos Libanas kitokiomis aplinkybėmis tikrai galėtų būti viena iš populiariausių Artimųjų Rytų turizmo krypčių.

Artimųjų Rytų Paryžius ir savo išvaizdai neabejingi jo gyventojai

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Beirutas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Beirutas

Mūsų kelionė prasidėjo šalies sostinėje Beirute, kur apsistojome pas ten gyvenantį draugą. Miestas mums paliko gerą įspūdį. Tiesa, transportas chaotiškas ir automobilių spūstys siaubingos, bet miesto centras – labai švarus ir tvarkingas.

Nors Beirutą skalauja Viduržemio jūra, paplūdimių prie miesto centro nėra, tačiau galima pasivaikščioti ilga krantine. Besirūpinantys figūra čia bėgioja ir kitaip sportuoja, o kam kalorijos nebaisios, patiks tipiškas beirutietiškas užkandis – originalios formos milžiniški riestainiai, pagardinti sezamo sėklomis. Jais prekiauja pakrante pirmyn ir atgal vaikštinėjantys linksmi pardavėjai. Nuo krantinės matomos įspūdingos arkos formos uolos, aptūptos balandžių, todėl jos ir pramintos Balandžių uolomis (angl. Pidgeon Rocks).

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Beirutas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Beirutas, Balandžių uolos

Beirutiečiai mums pasirodė labai europietiški, mandagūs, gražūs (ir savo grožiu itin besirūpinantys – krito į akis vakarinių drabužių parduotuvių ir įvairiausių grožio salonų, kirpyklų ir makiažo studijų gausa, o apie libanietes girdėjome, kad jos dažnai pasigražina pas plastikos chirurgus).

Ne veltui Beirutas geresniais laikais vadintas Artimųjų Rytų Paryžiumi – prancūziškos kultūros įtaka čia juntama – daug prancūziškų gatvių pavadinimų, o dažnas vyresnis žmogus kalba prancūziškai, nors tarp jaunimo jau populiaresnė anglų kalba.

Beirute, kaip niekur kitur Libane, akivaizdi kosmopolitiška šalies dvasia: čia stovi ir bažnyčios, ir mečetės, minioje maišosi ir skraistėmis prisidengusios musulmonės, ir pagal naujausias vakarietiškas madas pasipuošusios krikščionės, gatvių pavadinimai ir nuorodos keliuose rašomi tai prancūziškai, tai angliškai, tai arabiškai arba visomis kalbomis iškart...

Libaniečiai garsėja pomėgiu linksmintis ir, sakoma, vasarą smagu šalia sostinės esančiame Džunijos kurortiniame miestelyje – ten ir smėlėti paplūdimiai, ir ūžiantys naktiniai klubai.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Beirutas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Beirutas

Kadangi keliavome šaltuoju metų laiku, į jį neužsukome. Kita vertus, ir Beiruto naktinės pramogos mums paliko įspūdį. Štai pasilinksminimo įstaigų gausa garsėjančiame Gemmayzeh rajone, kur mus nusivedė mūsų draugas, greta matėme ir airiškų aludžių, ir jaukių kamerinių džiazo kavinių, ir kaljano barų, ir didžiulių naktinių klubų su keliomis salėmis – kiekvienam naktinėtojui pagal skonį ir kišenę.

Miestas, sukurtas istorijos mylėtojams

Jei Beirutas tinka visokiems keliautojams, tai visai netoli (už 30 km) esantis Biblo miestelis atrodo sukurtas kaip tik istorijos entuziastams arba svajingiems įsimylėjėliams. Jis laikomas viena seniausių tebegyvenamų pasaulio gyvenviečių.

Šis romantiškas pajūrio miestelis yra matęs tiek kultūrų ir civilizacijų, kad galva apsvaigsta, mėginant susigaudyti jo istorijos peripetijose. Daug pastatų – apgriuvę, ant jų pamatų pastatyti nauji, čia maišosi įvairūs architektūros stiliai, bet atmosfera – labai gera. Tad jis – puikus pasirinkimas dienos išvykai iš Beiruto.

Apžiūrėti miestelį galima pėsčiomis ir tam visiškai pakanka vienos dienos. Be istorinių pastatų verta užsukti į tradicinį turgų – šviežių maisto produktų ir suvenyrų. Kam patinka jūros gėrybės – prieplaukoje yra nemažai tokios specializacijos restoranų, o smagiausia miestelyje turėtų būti vasarą, kai atgyja lauko kavinės ir pajūrio klubai.

Peizažas – kaip Šveicarijoje

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Libano gamta
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Libano gamta

Libaniečiai savo šalį praminė Artimųjų Rytų Šveicarija, turėdami galvoje kalnuotą reljefą. Norėdami pamatyti kitapus kalnų plytintį Bekos slėnį, kurį mums labai rekomendavo mūsų draugas, turėjome kirsti kalnų grandinę.

Pakilę aukštyn patekome į tokį tirštą rūką, jog buvome tikri, kad bevingiuodami slidžiais susiraizgiusiais keliukais netrukus nugarmėsime į bedugnę, bet rūkas prasisklaidė, ir išvydome ne tik nuostabių „šveicariškų“ peizažų, bet ir garsiuosius kedrus, kuriais libaniečiai labai didžiuojasi – kedras vaizduojamas ir šalies vėliavoje, ir herbe.

Bekos slėnis – žalias ir derlingas, ten auginamos vynuogės ir gaminamas vynas. Pas mus libanietiškas vynas nėra plačiai žinomas, bet iš tiesų Libanas garsėja ilgaamžėmis vyndarystės tradicijomis ir ekspertų labai vertinamu vynu.

Visa tai ir dar daug vyno gamybos įdomybių išgirdome užsukę į pakelėje aptiktą vynuogių ūkį, kur paslaugūs darbuotojai ne tik mums pripasakojo apie libanietišką vyną, bet ir pasiūlė paragauti keleto jo rūšių. Mums patiko!

Turbūt didžiausia Bekos slėnio įžymybė, neabejotinai verta pamatyti, yra Baalbeko miestelyje esantys antikiniai griuvėsiai, be abejonės, įspūdingiausias Libano archeologinis kompleksas.

Kaip ir daugybė kitų gyvenviečių Libane, Baalbekas – tūkstantmečių senumo, ir dabar ten galima pamatyti finikiečių, graikų ir, daugiausia, romėnų šventyklų ir kitų pastatų liekanų.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Baalbekas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Baalbekas

Iš Beiruto į Baalbeko miestelį galima atvykti autobusu (bet iki pačių griuvėsių teks nemažai eiti pėstute arba važiuoti taksi). Rengiamos ir organizuotos ekskursijos – su mumis griuvėsius lankė ir pora gidų lydimų grupių.

Malonus netikėtumas – Valdovų rūmai

Neplanuotos kelionės žavios tuo, kad gali pateikti malonių staigmenų. Grįždami į Beirutą, pasijutome lyg aukso ieškotojai, aptikę grynuolį – pakeliui akys užkliuvo už nuorodos į lankytiną vietą – Beiteddine. Kas tas Beiteddine?

Smalsumo vedini nusprendėm užsukti. Pasirodo, Beiteddine – tai buvę Valdovo rūmai dabar paversti muziejumi. Mus sužavėjo nuostabaus grožio rytietiška architektūra, ypač mozaikos. Apsilankymas rūmuose per mūsų vizitą buvo nemokamas, o mes tebuvome vieninteliai lankytojai!

Mūsų kelionė po Libaną, prasidėjusi Beirute, ten ir baigėsi. O atsisveikinome su miestu įspūdingai – apžvelgdami miestą ir Viduržemio jūros platybes nuo Charisos kalvos.

Charisa – už maždaug 50 km nuo Beiruto centro esanti gyvenvietė, kurią garsina ant aukštos kalvos pastatyta bronzinė Mergelės Marijos (pranc. Notre Dame du Liban) statula, ji traukia piligrimus iš viso Libano. Prie statulos galima pakilti iš D​žunijos lyno keltuvu (vėlgi vadinamu prancūziškai – Téléphérique) arba asfaltuotu keliu. Nuo kalvos viršūnės atsiveria nuostabi panorama, čia stebėdami saulėlydį ir tarėme svetingajam Libanui sudie.

Graži ir įdomi šalis, į kurią būtų smagu sugrįžti. Tik, žinoma, ramesniais laikais.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje