Keliaujant į Ukrainą šiuo metu visų pirma į akis krenta visur kabantys rinkimų plakatai. Ukraina ruošiasi spalį įvyksiantiems parlamento rinkimams. Kad jie artėja, pamatai vos kirtęs valstybės sieną.
Reklamuojasi visi, kas netingi (tarp jų yra net Ukrainos komunistų partija), o jų rinkiminiai pažadai, beje, nelabai skiriasi nuo Lietuvoje naudojamos retorikos – žadama ori senatvė, geresnis gyvenimas, tūkstantis eurų atlyginimas kiekvienam ir 500 eurų pensijos.
Nemanau, kad bent trečdalis šių ir panašių pažadų bus įvykdyta. Atrodo, kad patys ukrainiečiai šių plakatų net nepastebi. Kaip ir daugybės kitų, sovietmetį menančių transparantų – „Atsimink savo istoriją – 1941–1945“, „Krymas – partizanų šlovės kraštas“ ir pan. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad šalies istorija prasidėjo tik 1941 m. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.
Važiuojant Ukrainos keliais visa ši didžiulių rinkiminių-propagandinių plakatų ir transparantų gausa, sumišusi su viena kita lauko reklama, galiausiai susilieja į vieną ištisą nieko nebesakančių spalvotų vaizdų kratinį.
Ukrainos keliai – ir prasti, ir ką tik atnaujinti
Jau buvę Ukrainoje mano pažįstami, išgirdę, kad automobiliu važiuosiu į šią šalį, iš karto perspėdavo nusiteikti tam, kad keliai bus prasti ir duobėti. Ir iš tiesų, kai kurie keliai Ukrainoje yra tiesiog tragiški! Vairuotojų keiksnojamos duobėtos Kauno gatvės, lyginant su šiais ukrainietiškais keliukais, yra tiesiog puikios autostrados.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Aguonų laukas Ukrainos centre |
Teko važiuoti keliu, kuris lopomas, matyt, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. „Lopas ant lopo“, aštrios duobės kelkraščiuose, lopų aukščiai skirtingi – vienas iškilęs virš važiuojamosios dalies, kitas į ją susmukęs. Reikia pridėti ir tai, kad keliukas yra siauras, jame aplenkti vos vos judantį tarp kaimų važinėjantį autobusą ar iš kažkur išlindusį sunkvežimį yra gana sudėtinga.
Pirmą kartą šiuo keliuku važiavau šviesiu paros metu. Antrą kartą – tamsoje. Tai jau buvo tikras „ekstrymas“. Buvo šeštadienis, keliukas rangosi per kaimus. Kiekviename kaime pilnos pakelės šlitinėjančių jaunuolių, sustojusių ir ant vairo užsikniaubusių motociklininkų. Matyt, nereikia sakyti, jog apšvietimo tuose kaimuose nėra, o kas yra atšvaitai, vietos gyventojai nežino.
Šiuo keliuku naktinė kelionė 130 km truko dvi su puse valandos.
Kai kurių kelių danga Ukrainoje gali būti labai apgaulinga. Kurį laiką negalėjau suprasti, kodėl dauguma vietos vairuotojų esant galimybei važiuoja „apžergę“ priešpriešinio eismo juostas skiriančią liniją. Ir tik įskriejęs į kelias kelio pakraštyje esančias duobes, pats pradėjau elgtis lygiai taip pat.
Gal dėl tokios kelių būklės populiariausia įstaiga pakelėse ir yra „Šynomontaž“ („padangų remontas“)? Šitų „šynomontažų“ kas keli kilometrai pridygę visuose Ukrainos keliuose, jų tinklas, atrodo, žymiai tankesnis nei degalinių.
Tačiau ne visi keliai Ukrainoje tokie prasti. Ruošdamiesi šių metų Europos futbolo čempionatui, ukrainiečiai susitvarkė kelius, jungiančius miestus, kuriuose vyko rungtynės. Tai keturių juostų greitkeliai su lygia kelio danga. Panašus neblogas kelias jungia ir šalies sostinę Kijevą su Juodosios jūros pakrantėje įsikūrusia Odesa.
Antra vertus, net ir šiuose keliuose pristatyta šviesoforų, pridaryta pėsčiųjų perėjų, daugybė apsisukimų, kuriuose netikėtai prieš pat nosį gali išnirti virvėmis suraišiota seniena ar arklio traukiamas vežimas. Tad visiškai atsipalaiduoti negalima ir vairuoti reikia ypač atidžiai. Budrumo negalima pamiršti ir miestuose bei miesteliuose, kuriuose gali būti sudėtinga laiku pastebėti medžių šakomis dengiamą blyškų šviesoforą.
Beje, kalbant apie Ukrainos kelius, reikia atskirai paminėti Krymą. Tai autonominės respublikos statusą turintis kraštas, puikiai tvarkantis savo kelius, kurie čia yra geros būklės, nuolat atnaujinami. Vienu metu net juokavau, kad „Krymas vienintelis Ukrainoje žino, kas yra kelio remontas.“ O ir šviesoforai čia, skirtingai nei kituose Ukrainos regionuose, įtaisyti taip, kad vairuotojai juos laiku pastebėtų.
Apie greitį matuojančius milicininkus perspėja šviesomis
Į akis krenta tai, kad Ukrainos keliuose yra nemažai milicijos. Greitkeliuose pareigūnai įsikūrę stacionariuose postuose, apie tai vairuotojus perspėja kelio ženklai. Pakrūmėse su greičio matuokliais tupinčių pareigūnų daug matyti neteko, o jei tokių ir pasitaiko, Ukrainoje puikiai veikia „išankstinė vairuotojų tarpusavio perspėjimo sistema“. Priešais važiuojančių automobilių vairuotojai ilgomis šviesomis mirksėti pradeda dar likus keliems kilometrams iki greitį matuojančio milicininko (apie stacionariuose postuose įsikūrusius pareigūnus kiti vairuotojai neperspėja, nes tam yra kelio ženklai).
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Ukrainos milicininkai |
Sklandančių gandų apie keliuose kyšių prašinėjančius milicininkus nei patvirtinti, nei paneigti negaliu, nes su eismo priežiūros pareigūnais jokių reikalų neturėjau.
Važinėja ukrainiečiai daugiausiai senais sovietiniais automobiliais – žiguliukai, volgos ir moskvičiai yra bene labiausiai į akis krentančios automobilių markės. Net milicininkai daug kur patruliuoja senais „VAZ“ markės automobiliais. Miestuose jau galima išvysti daugiau užsieninių automobilių, tačiau ir tie nėra labai nauji. Tik aplink pagrindinius didmiesčius šiek tiek pradeda daugėti naujesnių ir blizgančių automobilių, dažniausia – galingų visureigių.
Važinėjant po Ukrainą stebino tai, kad čia beveik niekas nesisega saugos diržų. Trumpas šviesas šviesiu paros metu užsidega tik brangesnių automobilių vairuotojai, koks trečdalis vairuotojų yra tiesiog pamiršę, jog jų automobiliuose įtaisyti posūkių signalai ar galinio vaizdo veidrodėliai.
Ir dar pora eismo Ukrainoje ypatumų: pėsčiųjų vairuotojai net perėjose neskuba praleisti, o žiedinėse sankryžose privalu atidžiai sekti ženklus. Jei ženklų nėra – kelio ženklinimą. Eismas žiedu čia reguliuojamas dvejopai – gali būti, kad teks duoti kelią žiedu važiuojantiems automobiliams, o gali būti, kad sukantis žiedu teks sustoti ir praleisti į jį įvažiuojančias mašinas. Jei ženklų nėra, o kelio ženklinimas nusitrynęs – tada jau kaip Dievas duos...
Beje, automobiliu didelius atstumus keliaujant po Ukrainą, dera atsiminti, kad vadovaujantis vien ženklais-rodyklėmis, nurodančiomis kryptį į konkrečią vietovę, jos galite ir nepasiekti. Kokioje nors sankryžoje ženklų būtinai pritrūks.
Važinėjant Ukrainos keliais į akis krenta ir daugybė nuo sovietinių laikų likusių tankų su raudonomis žvaigždėmis, monumentų „kariams išvaduotojams“, taip pat mūsų akiai jau visiškai neįprastų Lenino statulų. Tačiau, panašu, kad vietos gyventojai šiuos stabus tiesiog naudoja kaip orientyrus.
„Važiuodami tiesiai, iš kairės pamatysite tanką. Štai ten ir susitinkame. Aš jūsų lauksiu greta“, – taip paprastai ir aiškiai susitikimo vietą mums nurodė Krymo gyventoja Natalija.
Dvikalbystė – opus klausimas
Žmonės Ukrainoje yra labai draugiški ir paslaugūs. Beveik visi supranta rusiškai, tačiau, pavyzdžiui, vakarų Ukrainoje ko nors paklausti rusiškai, atsako ukrainietiškai. Jei nesupranti, kelis kartus pakartoja. Ir tik pamatę, kad bendrauja su užsieniečiais, pereina prie rusų kalbos. Taip elgiasi net milicininkai, tarpusavyje, beje, irgi bendraujantys dviem kalbom.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Leninas |
Apskritai dvikalbystė Ukrainoje yra gana opus klausimas. Nors oficiali valstybinė kalba šioje šalyje yra ukrainiečių, daug kur lygiagrečiai naudojama ir rusų kalba. Pastarąją prieš kelias savaites parlamente pabandžius įteisinti kaip antrą valstybinę kalbą, aistras slopinti teko riaušių malšinimo padaliniams.
„Bus sunku. Nuo rudens vaikams ukrainiečių kalba mokyklose bus privaloma. Blogai. Aš savo vaikams padėti negalėsiu, – guodėsi jauna dviejų vaikų mama Ženia iš Krymo. – Visą gyvenimą viskas buvo rusiškai, o dabar staiga reikia išmokti ukrainietiškai. Nežinau... Nežinau...“
Pastebėjus, kad rusų ir ukrainiečių kalbos yra panašios, tad mokytis neturėtų būti sunku, Ženia tik atsiduso: „Panašios... Bet aš vis tiek jau neišmoksiu.“
Panaši situacija ir Odesoje. Ukrainiečių kalbos čia išgirsti neteko. O sutikti miesto gyventojai stebėjosi, kad mano paauglės dukros nesupranta rusiškai. Jiems buvo sunkiai suvokiama, kad kažkas gali nesuprasti šios kalbos. Beje, nuostabą jie reiškė nepiktai ir gana taktiškai.
Tokia pati situacija vyrauja ir šalies televizijų kanaluose. Ukrainoje įprasta, kad žinių siužetas parengtas ir įgarsintas ukrainietiškai, o „kalbanti galva“ (televizininkų žargonų – sinchronas) šneka rusiškai. Tik užsieniečius stebina ir tai, kad laidos vedėjas klausimą užduota ukrainietiškai, o atsakymo sulaukia rusiškai. Ne taip retai pasitaiko ir atvejų, kad du laidų vedėjai tą pačią laidą vedą ir vienas kito mintį papildo skirtingomis kalbomis.
Angliškai kalbančių žmonių Ukrainoje sutikome tik vieną kitą.
Kasos čekių nepripažįsta
„Pasakyk atvirai – jūs atsiskyrėte nuo mūsų visų. Ar dabar geriau gyvenate?“ – Odesoje domėjosi pusamžis vaikų poilsio stovyklos buhalteris čia pat išsakęs savo nuomonę apie planinės ekonomikos privalumus ir laukinio kapitalizmo ydas.
Vyras buvo įsitikinęs, kad šalies ekonomiką planuoti būtina, o šiuo metu viskas paleista savieigai. Jis sakė pripažįstantis, kad mokesčius mokėti būtina, tačiau paklaustas, kodėl Ukrainoje beveik niekur neduodama kasos čekio, atsakyti neturėjo ką.
Bus sunku. Nuo rudens vaikams ukrainiečių kalba mokyklose bus privaloma. Blogai. Aš savo vaikams padėti negalėsiu.
Prie įėjimo į poilsinį pažintinį taką palei jūros krantą Kryme už penkių asmenų šeimą sumokėjęs 150 Ukrainos grivinų (apie 50 litų) nusprendžiau, kad nenoriu, jog uniformuotas gamtos draustinio darbuotojas mano pinigus dėtų sau į kišenę, todėl pareikalavau kasos čekio.
Regis, jis iš pradžių net nesuprato, ko aš noriu, ir vis siūlė eiti į vidų. Tačiau man neatlyžtant ir primygtinai prašant čekio, vyras netikėtai iš savo segtuvo, kur dėjo visų draustinio lankytojų pinigus, ištraukė 20 grivinų (apie 6,6 lito) ir ištiesė banknotus man.
„Imkit. Vaikai galės ledų nusipirkti. Ir eikite toliau“, – pasiūlė sandorį pareigūnas.
Man atsisakius paimti pinigus, jis sukando dantis ir pakėlęs krūvelę popierių, dengiančių kasos aparatą, išmušė tą nelemtą čekį.
Dideliuose prekybos centruose kasos čekių pardavėjos Ukrainoje neslepia. Tačiau to nepasakysi apie smulkaus verslo atstovus. Maršrutiniuose autobusiukuose Odesoje visur kaba užrašai, jog vairuotojas privalo išduoti kasos čekį, tačiau tai tik nieko nereiškiantis užrašas.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Kijeve |
Dar keistesnė situacija degalinėse. Važiuojant per Ukrainą paaiškėjo, kad degalinių darbuotojai niekur nenori imti mokėjimo kortelių. Visur pageidaujama atsiskaitinėti grynais.
Ukrainose degalinėse visų pirma reikia sumokėti ir tik tada degalinės darbuotojas į baką pripils degalų. Tačiau paklausus, ar galima atsiskaityti kortele, visada pasigirsdavo neigiamas atsakymas.
„Kodėl? Nėra ryšio“, – atsakymas visoje Ukrainoje vienodas. Ir ne tik smulkiose degalinėse. Tarptautiniams tinklams priklausančiose – taip pat. O mokant grynais, kasos čekio irgi nė karto nemačiau.
Vėliau įsigudrinau net neklausdamas tiesiog paduoti kortelę ir abejoti neleidžiančiu tonu išpyškindavau sumą, už kurią pilsiuosi degalų. Nors ir nelabai patenkinti, degalinių operatoriai kortelę priimdavo. Ryšis nė karto nedingo, tokiais atvejais atsirasdavo ir kasos čekiai.
Kainos panašios į Lietuvos kainas
Maisto produktų kainos Ukrainos parduotuvėse iš esmės gana panašios į Lietuvoje esančias kainas. Tačiau mėsa kainuoja brangiau. Nepaisant to, valgyti viešojo maitinimo įstaigose (tikri ukrainietiški barščiai yra tiesiog nuostabūs!) mano penkių asmenų šeimai Ukrainoje buvo pigiau nei tėvynėje.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Juodoji jūra |
Pavyzdžiui Ukrainos viduryje netikėtai aptiktoje skaniu maistu nustebinusioje kavinėje „Prestiž“ sočiai prisivalgėme už 200 grivinų (apie 66 litus). Panašiai kainavo ir pietūs picerijoje ant Juodosios jūros kranto Kryme.
Kijeve už sočius pietus miesto centre mokėjome kiek daugiau. Penkių asmenų šeimai pavalgyti čia kainavo maždaug 127 litus. Tačiau be jokių problemų atsiskaityti pavyko mokėjimo kortele, kuri, kaip žinia, nėra labai mėgstama Ukrainoje.
Cigaretės, alkoholis ir degalai Ukrainoje kainuoja žymiai pigiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, litras dyzelino degalinėse kainuoja kiek daugiau nei 3 litus. Važiuojant per kaimus, pakelės nusėtos skelbimais, siūlančiais dyzeliną pirkti iš gyventojų. Tokiu atveju, manau, jo kaina būtų dar mažesnė.
Po Ukrainą keliaujantiems žmonėms taip pat dera atsiminti, kad čia pinigus teks mokėti ne tik už įėjimą į kultūros objektus, bet ir norint, pavyzdžiui, pasigrožėti gamtos stebuklais. Ypač Kryme.
Kelionės po Krymą
Autonomiją turintis Krymas pasižymi ypač nuostabia gamta ir maloniu klimatu. Todėl čia nuolat gausu poilsiaujančių žmonių. Dauguma jų laiką leidžia paplūdimiuose, kai kurie leidžiasi į ekskursijas po šį nuostabų kraštą. O pažiūrėti Kryme tikrai yra ką.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Krioklys |
Rodyklių ir nuorodų gausa į lankytinus objektus Krymas, kaip, beje, ir kiti Ukrainos regionai, nepasižymi. Tad renkantis vietas, kuriose norite apsilankyti galima pasinaudoti turistinėmis brošiūromis, aprašančiomis Krymo gamtos stebuklus. Tačiau reikia atminti, kad Ukrainoje leistos knygutės ne visada tikslios, kai rašoma apie privažiavimą prie vieno ar kito objekto. Štai pavyzdžiui mums nusprendus apsilankyti prie „gražiausio“ (būtent taip įvardijama) krioklio visame Kryme 2011 m. leista turistinė brošiūra nurodė: „Jeigu jūs atvykote automobiliu, tai jį galima palikti greta įėjimo į draustinį.“ Deja deja... Kaip vėliau paaiškėjo, kelias, kuriuo galima privažiuoti prie brošiūroje nurodomos aikštelės yra įveikiamas sovietų gamybos UAZ visureigiu.
Greta beveik visų Krymo lankytinų vietų jus pasitiks guvūs vietos gyventojai siūlantys nuvežti, užvežti, nuplukdyti, palydėti ir pan. Žinoma, ne už dyką.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Kelias, kuriuo turistinė brošiūra siūlė važiuoti |
Ilgainiui jų visur vienodas tekstas pradeda erzinti: „Aš dabar atimsiu kelias jūsų minutes. Tai nieko nekainuoja. Aš jums suteiksiu visą informaciją, o jūs spręskite patys. Įėjimas į parką (pakilimas ant kalnagūbrio, apsilankymas kitoje vietoje etc) jums kainuos tiek ir tiek grivinų. Mes už tą pačią ar šiek tiek didesnę kainą jums parodysime daugiau, nei pamatysite savarankiškai keliaudami. Savo automobilį jūs galite čia drąsiai palikti, tai nieko nekainuoja, mes jį prižiūrėsime. Jei važiuosite į priekį, stovėjimas ten kainuos tiek ir tiek grivinų... Bla bla bla...“
Beje, šiuo metu nuvykus į Krymą, tačiau iš anksto nesusiradus nakvynės, tai galima padaryti tiesiog vietoje. Birželio viduryje Kryme vis dar gausu siūlančių išsinuomoti kambarius ar net visą namą nekilnojamojo turto savininkų. Būstų savininkai tiesiog stovi pakelėse ir siūlo savo paslaugas.
Piemenys ir beglobių šunų gaujos
Ukrainos kraštovaizdis yra gana vienodas – laukai, laukai, laukai. Kiek tik akys užmato – laukai. Vienas kitas miškelis ir vėl tęsiasi laukai. O tarp jų išmėtyti kaimai. Daugybė kaimų su mėlynomis tvoromis ir mėlynomis trobelėmis. Žolė čia šienaujama dalgiais, dažnai galima pamatyti ir piemenį, ganantį žąsis. Nors naminių gyvūnų nesimato daug.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Jūra |
Kas kita – šunys. Važinėjant Ukrainos keliais į akis krenta pakelėse besibastančios beglobių šunų gaujos. Dešimtys, šimtai gaujų šmėkščioja beveik visoje Ukrainoje. Vietos gyventojai sako, kad anksčiau Ukrainoje beglobių šunų nebuvo tiek daug, ši problema jų šalyje atsirado maždaug prieš ketverius metus, prasidėjus ekonominei krizei.
„Gyventojai savo augintinius tiesiog pradėjo išmetinėti į gatvę. Šunys pradėjo burtis į gaujas“, – sakė vienas Odesos gyventojas.
Daugybė šių beglobių gyvūnų žūsta po automobilių ratais. Važiuojant Ukrainos keliais suvažinėtų šunų maitos ant asfalto guli kas kelis kilometrus.
Ukrainai ruošiantis Europos futbolo čempionatui, miestuose, kuriuose vyko rungtynes, beglobių šunų problema buvo sprendžiama paprastai – jie buvo tiesiog gaudomi ir naikinami. Ši valdžios akcija sukėlė didžiulį gyvūnų globos organizacijų pasipiktinimą. Nepaisant to, Kijeve ar Lvove beglobių šunų sumažėjo. Tačiau likusiose Ukrainos dalyse jie toliau tebesibasto pakelėse.
Futbolas
Į Ukrainą važiavau tuo metu, kai šalyje vyko Europos futbolo čempionatas. Reikia pastebėti, kad valstybiniu lygiu šiam renginiui šalis pasiruošė visai neblogai. Keturių didžiųjų miestų (Lvovo, Kijevo, Charkovo ir Donecko) gatves, barus ir stadionus užplūdę futbolo aistruoliai renginiu neturėjo likti nusivylę.
Kartu su užsieniečiais futbolo švente džiaugėsi ir tūkstančiai Ukrainos gyventojų. Vien Kijeve lemiamų Ukrainos rungtynių su Anglija į oficialią fanų zoną pažiūrėti susirinko per 120 tūkstančių vietos aistruolių. Ir tai neskaitant 60 tūkstančių staugiančios minios Kijevo stadione, kuriame vyko Švedijos ir Prancūzijos rungtynės!
Futbolo čempionato kovas transliavo dvi Ukrainos televizijos stotys – Pirmasis kanalas ir kanalas „Ukraina“. Prieš kiekvienas rungtynes ir po jų televizijos organizuodavo ekspertų debatus, kalbindavo aistruolius.
Beje, kanale „Ukraina“ transliuojamos laidos apie futbolą viena iš vedėjų buvo Ukrainos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Olego Blochino duktė Irina Blochina.
Rungtynių komentatoriai, per TV komentavę susitikimus, kartais nustebindavo nevaržomomis emocijomis, ko Lietuvos televizijose neišgirsime.
„Ojojoijojoijojoi! Ajajaijajaijajai!“, - rypaudavo komentatoriai. O labiausiai prajuokinusi frazė buvo: „Dieve mano! Keitimas Danijos komandoje. Į aikštę išeina trečias Poulsenas. Dieve mano! Aikštėje jau trys Poulsenai!“
Antra vertus, šis renginys vietos verslininkams leido sukelti būsto nuomos ir viešbučių kainas. Mums butą porai dienų Kijeve išnuomojęs vyras aiškiai parodė, kad futbolas, vykstant čempionatui, jam rūpėjo nedaug. Nuolat reikalus telefonu tvarkantis verslininkas netikėtai paklausė: „O kaip jūsiškiai sužaidė?“
Išgirdęs, kad lietuviai čempionate iš viso nežaidė, vyras šiek tiek nustebo. Tačiau nepamiršo pakviesti Kijeve apsilankyti dar kartą. Butą, pasibaigus čempionatui, pažadėjo išnuomoti dvigubai pigiau.
