Kaitrus oras, dulkės ir nuostabūs Indijos vandenyno vaizdai, įspūdinga gyvūnija ir iš turistų mėginantys pasipelnyti vietos gyventojai – įprastas Kenijos gyvenimas. Tikėdamiesi nepakartojamų įspūdžių Tomas ir Simona vieną viešnagės dieną nutarė skirti žvejybai. „Kėlėmės anksti ryte. Atėję į paplūdimį radome apgriuvusį laivą. Ten labai dideli potvyniai ir atoslūgiai, o kadangi buvo atoslūgis, dvi valandas kepėme saulėje, kol pakilo vanduo“, – žvejybos pradžią prisiminė keliautojai. Pora pasakojo tikėjęsi, kad žvejos su meškerėm, o paaiškėjo, kad prie laivo pritvirtinamos meškerės su specialiais kabliais, o „žvejams“ tereikia sėdėti valtyje. „Plaukėme 3 kilometrus į jūrą ir atgal, „žvejojome“ 4 valandas, mus pradėjo supti, tad nuėjome abu prigulti, tiesa, mums labai pasisekė, kad matėme daug banginių, jie purškė orą, daužė uodegomis“, – apie net keniečiams retai matomus vaizdus pasakojo keliautojai. Tokios žvejybos metu yra gaudomos didelės žuvys net rykliai. Jei kas pagaunama, mėsa iškepama ir atiduodama turistams, tačiau Tomui ir Simonai nepavyko pagauti laimikio.
Kaitrus oras, dulkės ir nuostabūs Indijos vandenyno vaizdai, įspūdinga gyvūnija ir iš turistų mėginantys pasipelnyti vietos gyventojai – įprastas Kenijos gyvenimas.
„Vandenyno safaris“
„Kai atvykome, švietė didelis mėnulis, kaip tik tuomet didžiausi potvyniai ir atoslūgiai. Kai pirmąsyk vaikščiojome paplūdimiu, buvome šokiruoti - pamatėme pelkę, už jos tolumoje rifas, o kažkur visai toli vandenynas“, – apie pirmąjį pasivaikščiojimą per atoslūgį, kuomet vanduo nuo kranto pasitraukia apie 1 km, pasakojo Simona. Vos žengus į paplūdimį prie Tomo ir Simonos, kaip įprasta Kenijoje, pripuolė „paplūdimio berniukai“, pasiūlę pravesti ekskursiją ir aprodyti atoslūgio metu matomus gyvūnus. „Nežinodamas gyvūnijos gali ir nepastebėti, bet basam ten vaikščioti negalima – gali užminti ant jūrų ežio, ar koralų“, – sakė Tomas. Einant paplūdimiu su vietiniais „gidais“ pora matė daug skirtingų jūrų ežių rūšių, gyvų jūros žvaigždžių, žolę-kempinę, lyg magnetas traukiančią žuvytes. „Matėme ir neišvaizdų jūrų kirminą, jūrų agurką, vorą, gyvas kriaukles. Ypač mums patiko juokinga žuvis, kuriai patrynus prie akių ji išsipučia“, – prisiminė keliautojai.
Delfinų draugija
Būdami Kenijoje Tomas ir Simona neatsispyrė pagundai nuvykti į pramoginę ekskursiją, kurios metu išplaukė į atvirą vandenyną. „Plaukiant yra tikimybė pamatyti delfinų ir mums pasisekė, ten išties buvo labai gražu. Jų plaukioja didžiuliai būriai, bet ten tokia jų rūšis, vadinasi drovieji delfinai, kurie į viršų nešoka“, -–pasakojo Tomas ir Simona. Anot jų, delfinai plaukioja tik labai švariose vietose, o turistams griežtai uždrausta gyvūnus šerti. „Priplaukę prie koralų rifo nardėme, tiesa, jau be delfinų“, – ekskursija džiaugėsi pora. Koralinis rifas yra nutolęs maždaug kilometrą nuo kranto. Už jo žmonėms nardyti pavojinga, nes ten yra ryklių.
Berniukai nuo 13 iki 21 metų gyvena atskirai nuo šeimos, o po to iš karto veda. Visiems vaikams nuo gimimo ant žando išdeginamas masajų ženklas.
Maistas
Pasak Tomo ir Simonos, keniečių maistas nėra išskirtinis ar ypatingas. Tradicinis maistas tai indiškos ir Anglijos virtuvės mišinys. „Jie vartoja daug mėsos, populiari kiauliena, vištiena, turi specifinių patiekalų, kuriuose mėsa yra saldi, pavyzdžiui, kokosų padaže. Dar jie turi saldžias neskanias bulves“, – pasakojo Simona. Ji tvirtino mėgstanti indų maistą, tačiau jai saldi mėsa užkandant saldžia bulve buvo nepriimtina. Kenijos valgiaraštyje daug žuvies, jūrų gėrybių, bet jos brangios, taip pat yra daug vaisių. Važiuodami Tomas ir Simona matė bananų giraitę. „Kaip pas mus eglės auga, taip pas juos bananai, mangai, granatai“ , – šypsojosi pora.
Masajų kaimas
Neišdildomą įspūdį Tomui ir Simonai paliko viešnagė tikrame čiabuvių – masajų – kaime, kuriame gyvena daugiau nei 100 gyventojų. Įeidami keliautojai sumokėjo po dešimt eurų už žmogų – patys masajai paprašė paremti jų mokyklą.
„Turėjome 18-metį gidą, kuris paaiškino, kad kaime gyvena viena šeima -–senelis, močiutė ir daug vaikų“, – pasakojo Tomas. Kenijoje įstatymas vyrui leidžia turėti daug žmonų, bet civilizuotoje šalies dalyje tai nepopuliaru, nes žmonas brangu išlaikyti. „Masajų santvarkoj gali turėti vieną žmoną, o jei nori turėti antrą, turi eiti į savaną ir savo rankomis – peiliu arba ietimi - nužudyti liūtą. Vyras, nužudęs 4 liūtus gali turėti kiek nori žmonų“, – apie keistą vietinių gyvenimą pasakojo pora. Pasak Tomo ir Simonos, masajams negalioja jokie įstatymai, jie tiesiog jų nesilaiko.
Masajai neveda vaikų į valstybinę mokyklą, nes turi savo, kurioje vaikai rengiami uniformomis. Čiabuviai kalba savo kalba, o angliškai moka tik vadinamieji gidai. „Jie mums rodė kaip su pagaliukais įkurti ugnį, pabandžius pavyko ir mums. Dar jie mums dainavo, pradžioje tai šiek tiek gąsdino – jie šokinėjo, stūgavo, vėliau prie suaugusiųjų prisijungė ir vaikai“, – šventišką sutikimą prisiminė Tomas ir Simona.
Švara svetima
Masajų namai statomi iš karvės mėšlo sumaišyto su moliu. Namus stato moterys, nes vyrai gano gyvulius, masajai augina daug karvių. „Mums leido užeiti į gyvenamąjį namą. Viduje buvo labai tamsu ir labai smirdėjo. Jie viduje kūrena laužą ir gamina valgyti, o langai mažiukai, kad tik išeitų dūmai. Jie viską daro viename kambaryje, vaikus gimdo, valgo, tuštinasi“, – apie šokiravusius vaizdus pasakojo Simona. Gyvenamajame name – 2 kambariai, kuriuose gyvena daug žmonių. Berniukai nuo 13 iki 21 metų gyvena atskirai nuo šeimos, o po to iš karto veda. Visiems vaikams nuo gimimo ant žando išdeginamas masajų ženklas.
„Higienos ten nerasta. Moterys visos plikos, o taip yra dėl blusų. Viename namelyje moteris prašė vaistų vaikui, ką tik gimusiam kūdikiui. Bet jie savo noru nepalaiko ryšio su pasauliu. Patys keniečiai jų prisibijo, nes masajų daug“, – sukrėtusias akimirkas pasakojo Simona.
