Mūsų 7 žmonių komanda su dideliu geltonu „Smile′u“ savo kelionę pradėjo nuo Delio. Pirmas įspūdis: milijonas žmonių, chaosas miesto gatvėse, europiečio protu nesuvokiamas eismo judėjimas. Čia susilieja kontrastai: puošnūs, spalvoti indžių sariai ir nešvara, skurdas ir turtas, rūmai ir lūšnos. Bet tuo pačiu metu viskas turi savo vietą ir kažkokiu būdu tame chaose sėkmingai gyvena.
Nuotykiai rožiniame mieste
Vėliau atvykom į Džaipurą – rožinį miestą. Pasirodo, kai jį prieš daugiau nei 150 metų lankė Velso princas, visi pastatai buvo nudažyti rožine spalva, kuri simbolizuoja svetingumą.
Čia tikra spalvų maišalynė: rožiniai senieji pastatai, žaliuojantys kalnai ir ryškūs moterų sariai. Žinoma, prie viso to dar prisideda dulkėtos gatvės, įnešančios privalomą indiško chaoso dozę.
Kaip ir kituose Indijos miestuose, karvės čia turi ne mažiau, o tiksliau – netgi daugiau teisių nei dvikojai gyventojai. Karvės tingiai vaikštinėja gatvėmis ir visi pagarbiai jas aplenkia, apsuka – tiesiog netrukdo joms būti. Jeigu karvė sugalvojo pasivaikščioti ar pagulėti vidury autostrados, visos mašinos gali sustoti ir ramiai sau laukti, kol ji pailsės.
Neįmanoma žengti nė žingsnio, kad kas nors nebandytų tau ko nors parduoti. Vaikai siūlo įvairius niekučius, suaugusieji – nebrangius suvenyrus turistams. O kai pavargsta nuo darbo 35 laipsnių karštyje, tiesiog pakrenta pamiegoti kur papuola – gatvėje ar šventykloje.
Užburiantis reginys – stebėti, kaip indai užsiima savo senaisiais amatais. Raštai ant audinių gaminami padarytą formą merkiant į dažus ir spaudžiant ant audinio. Neįtikėtina, bet jie moka išpaišyti raštus net ant smulkučių ryžių.
Stebuklingas saulėtekis Tadžmahale
Prieš porą dienų penktą ryto šokom iš lovų ir skubėjom aplankyti vieno iš pasaulio stebuklų – Tadžmahalo. Tiek laiko keliavom, kad savo akimis pamatytume Indijos simbolį – įspūdingiausią paminklą meilei.
Skubėjom, kiek galėjom, kad dar spėtumėm pamatyti saulėtekį. Buvom girdėję iš daugybės keliautojų, kad ši vieta saulei patekant atrodo stebuklingai. Ir tai pasitvirtino su kaupu! Kylanti saulė čia sukuria neįtikėtinus vaizdus.
Tadžmahalas stebina dydžiu, grožiu, ypatinga atmosfera. Balto marmuro statinys, jo atspindžiai šalia esančiuose vandens baseinuose... Taip sėdėjom ir žiūrėjom kurį laiką praradę kalbos dovaną. Keltis taip anksti tikrai vertėjo!
Be užsienio ir indų turistų, Tadžmahale buvo ir vietinių gyventojų – visur besikarstančių beždžionių.
Keičiamės šypsenomis
Mūsų „Smile′as“ labai užkliūna indų policijai. Jo neįleidžia ne tik į šventyklas, bet ir pasižiūrėti kitų paminklų.
Bet su visais vietiniais – visai kita istorija. Sunku pasakyti, kam smalsiau: ar mums stebėti indus, jų savitą kultūrą ir mums neįprastą elgesį, fiksuoti jų plačias šypsenas, ar jiems matyti mūsų didelį geltoną Smile′ą.
Kai sustojome kur nors pailsėti, mus užpuola daugybė smalsuolių, kurie domisi, kas čia per „yellow balloon“? Taip apsikeitę šypsenomis keliaujame toliau. Dabar – pakeliui į Goa.
