Žmogaus gyvenimas, įsuktas tokiu ritmu, tampa kupinas gamtiškų atspalvių ir įvairovės – niekada nenuobodus ir be atokvėpio žavingas.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo nariai gali paliudyti, jog tai vienintelė logiška gyvenimo tvarka ir vienintelis kūnui bei protui priimtinas gyvenimo ritmas.
Atidarę išvykų sezoną pavasarį, nors ir vėlyvą, šaltą ir lietingą, žygiu kemperiais Latvijoje, iškilmingai palydėjome vasarą baidarėmis čia pat, Lietuvoje, vos keliasdešimt kilometrų į pietus nuo Vilniaus.
Tačiau „čia pat, Lietuvoje“, nereiškia, kad taip, kaip Lietuvoje. Sausroms ir karščiui nepasidavusi Šalčios upė savo vandenis nešė peizažais, nutūpusiais mūsų Lietuvėlėje, atrodo iš viso pasaulio.
Ko jau ko, o vandens šiai upei užteko per visą kelionę. Gal tik poroje vietų teko pertempti baidares, bet ir tai ne per seklumas, o per šviežiai išgriuvusius medžius. Nes, kas labai maloniai nustebino, upė ir pakrantės labai prižiūrėtos: kai kur nupjauta žolė, pašalinti pavojingi medžiai. Ir stebėtinai švaru.
Baidarių šeimininkas ponas Valdimantas Urbonavičius pasakojo, kad su savo sūnumi reguliariai pats perplaukia upe ir surenka neatsakingų poilsiautojų paliktą ,,turtą“.
Jis pridūrė, jog džiugina faktas, kad aktyvų laisvalaikį gamtoje besirenkantys žmonės darosi vis labiau kultūringi – mažiau vartoja alkoholio, mažiau sukelia problemų sau, kitiems, gamtai.
Jie surenka ne tik savo šiukšles, bet ir kitų poilsiautojų ,,pamirštus“ stovyklavimo pėdsakus. Tuo labiau, kad nebūtina surinktų šiukšlių temptis paskui save – maišus su šiukšlėmis galima palikti sutartose su ponu Valdimantu vietose ir po žygio jis privažiuoja su savo transportu ir surenka.
Net šiandieniniai keliautojai pasistengia suteikti džiaugsmo kolegoms. Tikras liudijimas – užrašas, sudėtas iš kankorėžių „Labas“, kažkieno paliktas vienoje iš poilsiaviečių.
Geras pavyzdys užkrečia, tad ir mūsų komanda, paraginta bendrakeleivių Giedriaus ir Erikos, ėmėsi rinkti atsitiktinai užsilikusias šiukšles upėje ir jos pakrantėse.
Aišku, tai nebuvo taip paprasta. Šalčios upė – gana ,,išdykusi“. Akivaizdu, kad jai ne šiaip sau priskirtas ketvirto laipsnio vingiuotumas.
Staigūs posūkiai, vietomis pridengti išsikerojusių nendrynų, vietomis susiaurėjanti iki vos vienai baidarei pakankamo pločio vaga, čia pat už kampo virstanti tikrais ežerėliais, srauni tėkmė vertė paplušėti net ir labai patyrusius baidarininkus.
O ką jau kalbėti apie pradžiamokslius – jauniausią grupės narį Matą, skaičiuojantį dar pirmą dešimtmetį ir ne tokią jauną, bet tik pradedančią baidarininkę – tiek to, nepasakosime, kas ji tokia, gal atpažinsite iš nuotraukų.
Mat, sustojus vakaroti, Matą ir tą pernokusią pradžiamokslę baidarininkę klubo nariai iškilmingai pakrikštijo Šalčios upės vandeniu ir irklu.
Vyriausio krikštatėvio pareigos buvo patikėtos LŽS Kelionių ir pramogų klubo pirmininkui ir kelionės organizatoriui Gerimantui Statiniui.
Ceremonija, pradėta iškilmingu klubo himno giedojimu ir vėliavos iškėlimu, buvo vainikuota naujųjų baidarininkų iškilminga priesaika būti nuolatiniais upių keliautojais.
