Vardan saugumo – pratybos surištomis kojomis
Bebaimių Argentinos kaubojų istorija siekia dar XVI amžių. Prasidėjus kolonizacijai Pietų Amerikoje daugėjo mišrių ispanų ir indėnų palikuonių. Nerasdami sau vietos, vyrai pasibalnojo žirgus ir išjojo į pievas ganyti bandų. Save vadindami žmonėmis be poreikių, gaučo kliovėsi vien gamtos malone – maitinosi tuo, ką susimedžiodavo, o lovą atstodavo ne visada minkšta stepių žolė.
Juosmenis papuošę plačiais diržais, ant jų sukabindavo svarbiausius reikmenis – lasą ir peilį. Gaučo neapsieidavo ir be balo – ant odinės virvės pritvirtintų trijų kiaušinio dydžio geležinių rutulių. Tokį neįprastą ginklą mesdavo į sprunkančius gyvūnus, o suklupusius sumedžiodavo. Tad nenuostabu, jog norėdami sveiki ištrūkti iš kovų su kitais raiteliais, kaubojai savo arklius treniruodavo bėgti surištomis galinėmis kojomis.
Gaučo gyvenimo būdas primena Šiaurės Amerikos kaubojus, tačiau išvaizdos neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu. Plati skrybėlė saugo nuo svilinančios saulės, o vilnonis pončas, dieną pridengiantis nuo lietaus, naktį virsta antklode. Argentinos didvyrių neįsivaizduojame ir be bombačų – apsmukusių ilgų kelnių. Būdami puikūs medžiotojai, gaučo ėmėsi ir batsiuvystės amato. Ką tik nudirta galvijo oda apsukdavo sau kojas, o medžiagai sudžiuvus iš jos pasisiūdavo patogią avalynę.
Nacionaliniais didvyriais virtę piemenys
Nors šių laikų kaubojai plačias bombačas vis dažniau iškeičia į džinsus, Argentinoje gaučo – didvyrio sinonimas. Tačiau taip buvo ne visada. Klajūnai tautos herojais tapo tik XIX amžiuje, kuomet padėjo nugalėti Nepriklausomybės kare. Lig šiol jų garbei skiriama šventinė diena, o muzikos grupės ir sporto komandos neretai pasiskolina šį skambų vardą. Ypatingą vietinių pagarbą rodo ir senovinis kreipinys „Don“, reiškiantis poną.
Laikui bėgant, gaučo vienatvę pievose pamažu iškeitė į sėslų gyvenimą arčiau miesto. Tad greičiausias būdas juos pamatyti – apsistoti vienoje iš rančų. Čia ūkio darbus atliekantys kaubojai nepamiršta pralinksminti svečių. Atvykėliai turi progą ne tik pasimatuoti skrybėlę ar apsigaubti tikru ponču, bet ir išgirsti daugybę istorijų bei paragauti gaučo gamintų kepsnių. Nemažai didvyrių gali pasigirti muzikine klausa, tad svečių prašymu būtinai padainuos liaudies dainas ir skambins čarango – mažu instrumentu, primenančiu gitarą.
Nors šiuolaikinių gaučo pareigos gerokai pasikeitė, vietinių akyse jie vis dar herojai. Ir net jei nuotykius laukinėje gamtoje iškeitė į miesto triukšmą, susitikimas su kaubojais yra puiki proga pažinti turtingą Argentinos istoriją.
Kelionių į Argentiną specialistai – kelioniuakademija.lt
