Kavos madą atnešė užsieniečiai
„Įprotį gerti kavą į Kiniją atnešė žmonės, gyvenę užsienyje, ir tie kinai, kurie lygiuojasi į vakariečius. Per pusantrų metų, kuriuos gyvenu Pekine, matau, kaip ten po truputį randasi kavos gėrimo kultūra: atsidaro vis daugiau vietų, kuriose gali jos gauti“, – pasakojimą pradėjo Rita.
Atvažiavus iš Italijos, kur buvo įprasta pribėgti prie baro ir greitosiomis čiupti puodelį espresso, jai buvo keista, kad Kinijoje taip nedaroma. „Čia norėdamas išgerti kavos kavinėje turi prisėsti prie stalelio, skirti tam laiko. Jie tą laiką su kavos puodeliu rankoje vertina kaip europietiškos kultūros dalyką ir stengiasi juo pasimėgauti, trumpam „persijungti“ iš įprastai labai greito ritmo. Ten, pavyzdžiui, senovinė kavamalė yra suvenyras, kuriuo kai kurie kinai puošia savo namus“, – prisiminė už kino neseniai ištekėjusi mergina.
Svarbu praktiškumas
 |
| Asm. archyvo nuotr./Rita Miao |
Jos vyras kavą pradėjo gerti tik tuomet, kai jiedu susipažino. „Kinijoje kava kainuoja labai brangiai, o žmonės – itin praktiški ir taupūs, jie viską paskaičiuoja, viską perka „ekonominėmis“ pakuotėmis. Jei nebūsi praktiškas, neišgyvensi. Mes pradžioje dėl mano kavos poreikio išlaidavome – ją įsigydavome internetu, bet vėliau atradome jos pigiau IKEA parduotuvėje“, – atviravo Rita. Ji viena iš nedaugelio žmonių, namie verdančių kavą kavinuke. Užtat darbe, mokyklėlėje, kurioje Rita įsidarbino saviraiškos ir meno mokytoja po praktikos galerijoje, ji prisijungia prie kolegių su puodeliu populiariausios šalyje „NESCAFÉ 3in1“. „Mano bendradarbės visada ją geria, ji labai kvapni. Atrodo, kinai labai vertina šitą kavą, nes ją galima greitai pasidaryti. Pekine nieko negali daryti lėtai“, – kalbėjo mergina.
Kasdienis draugas – termosas
Kinų draugiškumas yra labai sunkiai užsitarnaujamas. Štai ir kavos su kinais taip paprastai neišgersi, greičiau jau jie pasiims savo asmeninį termosą, pasidarys į jį kavos gėrimą ir nešiosis su savimi, kol išgers per darbo dieną. „O vakare ateis ten, kur renkasi užsieniečiai, ir gurkšnos alų, derindamiesi prie jų“, – pasakojo Rita.
Didžiąją laiko dalį ji praleidžia viename didžiausių pasaulyje menininkų rajonų – Pekino „798 Art Zone“, loftų, galerijų ir meno mokyklų kvartale, lyginamu su Niujorko Grinviču (Greenwich Village) ar SoHo. Ten renkasi daug madingų žmonių – Ritai atrodo, kad jie kaip išmanydami stengiasi perimti europietiškas ar vakarietiškas madas. „Europa jiems – galimybių kraštas, todėl jie stengiasi prie europiečių taikytis, derintis, elgtis panašiai kaip jie. Bet tai nereiškia, kad būdamas europietis lengvai įsiprašysi jiems į draugus. Nebent esi vyras: tuomet gali labai greitai susirasti žmoną, nes kinai nebeveda sulaukusių mano amžiaus, o europiečiams 29-eri tikrai ne riba“, – juokėsi mergina.
Dėl artimo padarys viską
Bet surimtėjusi pridūrė, kad dėl tikrų, draugiškų santykių užmezgimo su kinais ir jai pačiai teko nemažai paplušėti. „Man susidarė vaizdas, kad pas juos nėra tokio dalyko kaip „draugas“. Jiems esi arba pažįstamas, reiškia, konkurentas, arba šeimos narys – kaip brolis ar sesuo, dėl kurio jie padarys viską. Ir tuomet, jei tave įsileidžia, pamatai, kad kinai be galo gilūs ir žmogiški“, – prisipažino italais dėl jų pavydo ir paviršutiniškumo nusivylusi mergina. „Man su kinais rasti bendrą kalbą padėjo atvirumas ir nuoširdumas. Ir dar galėčiau pridurti vieną dalyką, ko ir kitiems iš jų verta pasimokyti. Kinai visuomet vadovaujasi taisykle „Mažiau kalbų, daugiau darbų“. Jei supykstu, mano vyras sako: „Kam laidai vėjais žodžius?“ – ir prašo nukelti pokalbį, kad aptartume viską vėliau, kai būsime gerai pagalvoję,“ – pokalbį baigė Rita.
