„Aikštė buvo panaši į koridorių, kuriame nieko nebuvo, – P.Battistonas teigė knygoje „Dvylika jardų“. – Kaip Eliziejaus laukai penktą ryto.“
Prancūzas po keitimo į aikštę buvo išleistas mažiau kaip prieš dešimt minučių. Įveikęs Vokietijos gynėjus jis išėjo vienas prieš vokiečių vartininką H.Schumacherį. Vokietis pasitiko prancūzą ištiesta koja. Spyris į dantis ir po akimirkos visi pamatė ant vejos be sąmonės gulintį P.Battistoną.
„Nebuvo įmanoma užčiuopti jo pulso, – pasakoja legendinis Prancūzijos futbolininkas Michelis Platini. – Jis buvo perbalęs.“
Paguldžius žaidėją ant neštuvų, jo ranka buvo negyvai atkritusi. Komandos kapitonas ir draugas Michelis Platini ją paėmė, stipriai suspaudė ir pabučiavo, tikėdamasis, kad dar galės pamatyti komandos draugo pramerktas akis.
Šis epizodas yra vertinamas kaip viena didžiausių teisėjo klaidų futbolo istorijoje.
Ką tik priešininką nokautavęs H.Schumacheris stovėjo susidėjęs rankas ant klubų. Jis tik laukė, kol be sąmonės gulintį P.Battistoną išneš iš aikštės ir jis galės išspirti kamuolį į aikštę – taip pratęsdamas rungtynes.
Vėliau vokiečių vartininkas sakė, kad šiame epizode jis gailisi tik dėl to, kad stabdydamas oponentą smogė jam keliais.
Išnešus Prancūzijos futbolininką iš aikštės žaidimas buvo tęsiamas.
Šis epizodas yra vertinamas kaip viena didžiausių teisėjo klaidų futbolo istorijoje. Nekalbant apie tai, kad vartininkas turėjo gauti raudoną kortelę, jis negavo net geltonos kortelės, o prancūzams net nebuvo suteikta teisė į baudos smūgį.
„Aš nemačiau susidūrimo epizodo, aš stebėjau kamuolį, kuris prariedėjo pro vartus, – nevykusiai po šio susidūrimo gynėsi teisėjas Charlesas Corveris. – Aš iškart paklausiau savo asistento, ar jis matė šį epizodą ir jis man pasakė, kad jo nuomone, tai nebuvo tyčinė pražanga. Taigi aš negalėjau imtis veiksmų.“
Šis momentas turėjo įtakos rungtynių baigčiai. Prancūzai, kurie beveik iki pat rungtynių pabaigos pirmavo 3:1, po to leido vokiečiams išlyginti rezultatą. Po pratęsimo rezultatui esant 3:3, komandos stojo mušti 11 metrų baudinius.
H.Schumacheris atmušė du smūgius ir Vokietija pateko į finalą, kuriame susitiko su italais. Tačiau tąkart vokiečiai buvo vieninteliai, kurie džiaugėsi savo pergale prieš prancūzus – po kraupaus epizodo stadione jų nebepalaikė niekas.
Nenorėjau jo sužaloti, tačiau, tokiame pačiame epizode elgčiausi taip pat. Tai vienintelis būdas gauti kamuolį.
Vėliau H.Schumacheris aiškino, kad jis šiek tiek išgyveno dėl P.Battistono gyvybės.
Tačiau stadione buvusiems žmonėms jo povyza sakė ką kita. Žmonėms buvo sunku patikėti vartininko žodžiais.
Apie vokietį sklandė įvairios kalbos. Viena iš istorijų yra tokia: siekdamas moterims parodyti, jog nejaučia skausmo jis gesindavo cigaretes į savo delnus.
Pats vartininkas teigdavo, kad po rungtynių grįžęs namo daužydavo smėlio maišą tol, kol jo krumpliai pradėdavo kraujuoti.
„Aš gailėjausi, kad Vokietijos delegacija ir aš asmeniškai nenuvykome pažiūrėti, kaip P.Battistonas laikosi ligoninėje, – vokiečių žiniasklaidai jau po kurio laiko prisipažino vartininkas. – Nenorėjau jo sužaloti, tačiau tokiame pat epizode elgčiausi taip pat. Tai buvo vienintelis būdas sustabyti ataką.“
„Galbūt, jis ir jautėsi kaltas. Galima įvairiai spėlioti apie tai, ką jis jautė, – teigė P.Battistonas. – Viskas, ką aš žinau, tai, jog H.Schumacheris buvo tas, kuris norėjo laimėti bet kokia kaina, bet jo veiksmai buvo visiškai nepateisinami.“
