Visi didžiausi Britanijos laikraščiai išspausdino nerimo kupinus komentarus, o oficialūs Rusijos atstovai filmą pavadino provokacija, išsigalvojimais ir falsifikacija. Mat jeigu iš Rusijos dėl kokios nors priežasties būtų atimta teisė rengti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą, turnyro šeimininkų teisės gali atitekti tai pačiai Didžiajai Britanijai. Ažiotažą sukėlusį dokumentinį firmą ir reakcijas į jį apžvelgė svoboda.org.
Rusijos ambasada Didžiojoje Britanijoje išplatino pareiškimą, kuriame tvirtinama, kad „pagrindinis filmo tikslas – Britanijos visuomenėje pasėti baimę dėl sirgalių, ketinančių vykti į Rusiją, saugumo, užgesinti jų norą vykti į tokią kelionę... Smurtauti linkusių marginalinių elementų yra kiekvienoje visuomenėje“.
Visi didžiausi Britanijos laikraščiai išspausdino nerimo kupinus komentarus, o oficialūs Rusijos atstovai filmą pavadino provokacija, išsigalvojimais ir falsifikacija.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė: „Ne britams derėtų kalbėti apie kažkokius chuliganus tarp futbolo sirgalių, turint galvoje visiems žinomą Didžiosios Britanijos chuliganų istoriją visame Europos žemyne.“
Tai buvo panašu į karinę operaciją
Filmas „Rusijos chuliganų armija“ prasideda nuo kadrų, kuriuose įamžinta 2010 metais vykusi iškilminga ceremonija, per kurią paskelbta, kad teisė rengti 2018-ųjų pasaulio futbolo čempionatą atiteko Rusijai. Po to ekrane pasirodo V.Putinas, žadantis, kad čempionatas bus paties aukščiausio lygio.
Už kadro skamba balsas: „Tačiau Europos čempionate Prancūzijoje mes pamatėme visiškai kitokią Rusijos futbolo pusę.“ Po to rodomi Anglijos futbolo sirgalių siautėjimo Marselyje 2016-ųjų birželį prieš Anglijos ir Rusijos rinktinių mačą vaizdai. Girti britai laužo viską aplink save ir mušasi su policija. Diktoriaus tekstas: „Bjaurus Anglijos futbolo veidas vėl priminė apie save. Bet Anglijos sirgalių, net ir tų, kurie nekėlė riaušių, laukė gerokai didesnės problemos nei Prancūzijos policija.“
Anglijos rinktinės sirgalius Steve'as Jamnitzky prisimena: „Sėdėjau ant krantinės, gėriau alų ir mėgavausi gyvenimu, kai netikėtai pasirodė rusai.“ Kitas sirgalius, Craigas Lyonsas priduria: „Jie ėjo rikiuote ir dainavo kovinį himną. Tai buvo panašu į karinę operaciją. Įspūdis buvo toks, tarsi jie atėjo ne šiaip muštis, o žudyti, kiek įmanoma labiau sužaloti.“
Po to demonstruojami vaizdai, kaip Rusijos sirgaliai daužo ant kojų vos pastovinčius neblaivius anglus. Galima justi, kad jie puikiai pasirengę kovai, kad tarp jų yra profesionalių kovotojų. Per šį sirgalių susidūrimą buvo sužeista per šimtas žmonių. Trisdešimt iš jų buvo hospitalizuoti, penkiems anglams dėl sunkių sužalojimų buvo iškilęs pavojus gyvybei. 43 Rusijos sirgaliai buvo areštuoti, 20 iš jų – išsiųsti iš šalies, trys nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis (tiesa, greičiau nei po pusmečio jie anksčiau laiko buvo paleisti į laisvę).
V.Putino pasiuntiniai užkariauti Europą
Po to filmo žiūrovai perkeliami į Maskvą, į vietinių klubų „Spartak“ ir CSKA mačą. Filmo režisierius Alexas Stockley Von Statzeris susipažįsta su „Spartak“ sirgalių klubo „Gladiatoriai“ vadovu Vasilijumi Stepanovu, pravarde Kileris, o Kilerio žodžius vėliau cituos visos Britanijos žiniasklaidos priemonės.
„Buvimas greta futbolo, – pasakoja „Gladiatorių“ vadovas, – mane išmokė principingumo ir dvasios tvirtybės. Kiti tų savybių išmoksta sportuodami arba kalėjime. Aš labai norėjau atsidurti Marselyje, ten, kur 150 mūsiškių, pavadinkime juos spartiečiais, nubaudė visus tuos anglus – tuos girtus gyvulius iš Lutono, Lydso ir kitų Anglijos išviečių. Visa jūsų Vakarų civilizacija yra gilioje išvietėje.“
V.Putinas: Aš, tiesą sakant, nesuprantu, kaip 200 mūsų aistruolių ten išaudė kailį keliems tūkstančiams anglų.
Muštynių metu kylantį susijaudinimą ir adrenalino išsiskyrimą į kraują šis futbolo smurto ideologas prilygina orgazmui. Į klausimą, kas buvo tie Rusijos sirgaliai Marselyje, Kileris šypsodamasis atsakė: „Tai buvo futbolo sirgalių specnazas, kurį Vladimiras Vladimirovičius Putinas pasiuntė užkariauti Europos.“ Šie žodžiai greičiausiai buvo ištarti su sarkazmo doze, tačiau Britanijos žiniasklaida juos taip pat pasičiupo ir ėmė dairytis V.Putino sąsajų su Marselio įvykiais.
Derėtų prisiminti, kad V.Putinas anuomet pasmerkė Marselio muštynes ir pavadino jas „visiška betvarke“, tačiau tuo pat metu, matyt, ne be pasitenkinimo pridūrė: „Aš, tiesą sakant, nesuprantu, kaip 200 mūsų aistruolių ten išaudė kailį keliems tūkstančiams anglų.“
Gėjų poros turi būti pasirengusios tam, kad bus mušamos
Toliau filmo autorius ima interviu iš profesionalaus boksininko Maksimo Tatarinovo – Maskvos „Dinamo“ sirgalių „firmos“, kaip šią organizaciją vadina filme, nario. „Firma“ iš esmės yra jaunimo kovos klubas.
„Šiandien mes pasiekėme naują vystymosi lygį, ir buvo smagu girdėti, kad Marselyje mūsų vaikinai, nors ir būdami mažiau skaitlingi, tačiau vis tiek kitus įveikė. Daug kas galvojo, kad tai kažkoks specialus padalinys, bet ne, tai tiesiog mūsų naujoji karta“, – giriasi M.Tatarinovas.
Iš Maskvos filmo autoriai vyko į sirgalių klubus provincijoje – į Oriolą ir Rostovą prie Dono. Oriole sirgaliai iš klubo „Orel Butchers“ (Oriolo skerdikai) pademonstravo anglams iš Marselio atsivežtą Didžiosios Britanijos vėliavą. Paprašyti grąžinti vėliavą, „skerdikai“ atsakė: „Atvažiuokite 2018-aisis, išsiaiškinsime.“
„Skerdikai“ filmo kūrėjus pakvietė stebėti savo kovines treniruotes, kai pasidaliję į dvi grupes jie be gailesčio mušasi tarpusavyje. Vienas iš „skerdikų“, Denisas, patikino filmo autorius, kad britų sirgaliai neišvengiamai taps Rusijos futbolo chuliganų atakų taikiniu per 2018 metų pasaulio čempionatą: „Savaime suprantama, kad kas nors kažką tikrai pamėgins padaryti, šimtaprocentinė garantija.“ Denisas taip pat patarė anglų sirgaliams Rusijoje vaikščioti kartu su šeima ir perspėjo, kad gėjų poros turi būti pasirengusios tam, kad bus mušamos.
Rostove prie Dono filmo kūrėjai taip pat stebėjo kovines treniruotes miške, kur vyko naujų narių atranka į sirgalių klubą. Dviejų maždaug 18–20 metų jaunuolių priešiškų grupių kovą lydėjo žiūrovų šūksniai: „Muškit, kol nepraras sąmonės! Mirtis – vienintelė priežastis nutraukti kovą“. Beje, muštynės baigiasi be rimtų traumų, visi dalyviai atsistoja ant kojų ir spaudžia vienas kitam ranką.
„... bus ir kitų įdomybių“
Filmas „Rusijos chuliganų armija“ baigiasi vieno iš Rostovo futbolo sirgalių, kurio veidą slepia kaukė, monologu. „Pagrindiniai priešininkai, – sako jis, – tai, žinoma, anglai, nes jie yra viso chuliganiško judėjimo pradininkai ir jie visada laukiami. Juolab kad stadionas turi puikią miško zoną. Žmonės atvažiuos maudytis, slėptis miške, rengti pasalas, bus ir kitų įdomybių. Taigi vieniems bus futbolo šventė, o kitiems – smurto šventė“.
Britų laikraštis „The Guardian“ šio filmo recenziją pavadino: „Rusų chuliganai perspėja anglų sirgalius apie „smurto festivalį“ 2018 metų pasaulio čempionate.“ Laikraštis pažymi, jog filmas britams sukėlė būgštavimų, kad rusų chuliganų prievarta sankcionuota Kremliaus. Leidinys cituoja Rusijos futbolo chuliganus, žadančius Anglijos sirgaliams „smurto festivalį“ ir neišvengiamas kovas be taisyklių.
„Daily Mail“ cituoja vieną iš Oriolo „skerdikų“, taip pat žadantį anglams kraujo vonias „su šimtaprocentine garantija“. „Mes nuolat mokomės gatvių kautynių taktikos“, – giriasi „skerdikas“.
„Daily Telegraph“ nuomone, pagrindiniais Rusijos chuliganų taikiniais gali tapti juodaodžiai ir azijietiškos kilmės Anglijos rinktinės sirgaliai.
Chuliganizmo virusas užkrėtė Rytų Europą
Futbolo chuliganizmo pradininkais iš tiesų yra laikomi anglai. Tradicija jėga palaikyti mylimas komandas ar rinktines gimė pokario dešimtmečiais. Paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais būtent Anglijos sirgaliai būdavo pagrindiniai neramumų kėlėjai visuose tarptautiniuose futbolo turnyruose, o su jais susilyginti galėjo tik Italijos aistruoliai.
Futbolo chuliganizmo pradininkais iš tiesų yra laikomi anglai. Tradicija jėga palaikyti mylimas komandas ar rinktines gimė pokario dešimtmečiais.
Tačiau šimtmečio pabaigoje futbolo chuliganizmas Anglijoje ėmė prarasti populiarumą ir prigeso: „firmų“ lyderiai suaugo ir sukūrė šeimas, daugelis tapo sėkmingais verslininkais ir prarado susidomėjimą muštynėmis. Naujoji karta užaugo ne tokia agresyvi, jaunimas susirado kitokių laisvalaikio praleidimo formų. Be to, efektyvūs pasirodė ir policijos veiksmai – ji užsibrėžė tikslą jeigu ne sunaikinti futbolo chuliganizmą, tai bent pakreipti jį maksimaliai civilizuota vaga.
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį futbolo chuliganizmu susirgo Rytų Europa. Visų pirma Jugoslavija (ir šalys, atsiradusios po jos subyrėjimo), Lenkija, Ukraina ir Rusija.
Rusijos futbolo chuliganizmas, pradedant nuo pirmojo šio amžiaus dešimtmečio vidurio, tapo vis labiau masinis, agresyvesnis ir organizuotesnis. Rusijos futbolo aistruoliai ideologiškai suartėjo su nacionalistais.
Valdžia pabūgo neprognozuojamų aistruolių?
Didelės gerai paruoštų konservatyvių pažiūrų kovotojų grupės ėmė traukti Rusijos valdžios dėmesį. Yra žinoma, kad kai kurios sirgalių grupuotės dalyvavo Kremliaus inspiruotų jaunimo organizacijų akcijose ir buvo panaudotos jėga susidoroti su opozicijos protestais. Pavyzdžiui, futbolo chuliganai buvo pasitelkti išvaikyti Chimkų miško gynėjų stovyklą 2010-aisiais. Tačiau vėliau, 2012-aisiais, nacionalistai ir futbolo sirgaliai jau dalyvavo opozicijos mitinguose Maskvoje.
Dar po metų, 2013 m. pabaigoje ir 2014 m. pradžioje, Ukrainos futbolo sirgaliai tavo vienais iš aktyviausių Maidano įvykių dalyvių, tokiu būdu pasiųsdami žinią ir Maskvos valdžiai, kad futbolo aistruoliai yra pavojingi, neprognozuojami ir negali būti panaudoti kaip politinė atrama režimui.
Pastaraisiais metais pastebimas vis didesnis Rusijos teisėsaugos institucijų spaudimas futbolo chuliganų grupuotėms, retėja vadinamųjų „firmų“ tarpusavio susidūrimų skaičius. Svoboda.org daro prielaidą, kad stebint ryžtingą jėgos struktūrų nusiteikimą ir atsiradusią politinę valią galima tikėtis, jog Rusijoje futbolo chuliganizmas patirs tokį pat likimą kaip ir Anglijoje, tad jokio „smurto festivalio“ 2018 m. pasaulio čempionato metu nebus. Tačiau taip įvyks ne dėl Rusijos valdžios noro kovoti su agresija, kad kiltų visuomenės civilizuotumas apskritai, o dėl suvokimo, kad ta agresija anksčiau ar vėliau gali atsisukti prieš pačią valdžią.
