Vienas Londono laikraštis aprašė O.Kromvelio vizitą: „Šią dieną vyko hurlingo didžiojo kamuolio rungtynės. Kiekvienoje komandoje buvo po 50 Kornvalio džentelmenų, vieni dėvėjo raudonas kepures, kiti – baltas. Reginį stebėjo jo didenybė lordas protektorius su artimiausia svita ir daug kilmingų džentelmenų. Žiūrovai mėgavosi žaidėjų vikrumu ir kovingumu, kamuolys buvo pagamintas iš sidabro ir turėjo atitekti tai komandai, kuri laimės.“
Kornvalis – viena iš skurdžiausių Jungtinės Karalystės grafysčių, faktiškai priklausanti Anglijai nuo XII amžiaus. Formali grafystės unija su Anglija niekada nebuvo įforminta, todėl teisiškai Kornvalis yra nepriklausoma grafystė, net neįeinanti į Didžiosios Britanijos sudėtį. Vietiniai gyventojai, keltų kilmės kornai, visais būdais stengiasi atgaivinti savo kultūrines tradicijas ir išsaugoti paveldą.
Vienas iš geriausiai žinomų Kornvalio priešistorinių paminklų – „Hurlingo žaidėjai“. Šį akmenų kompleksą pelkėtoje Bodmino dykynėje sudaro trys ratai iš riedulių ir du stulpus primenantys akmenys, kuriuos vadina „dūdmaišininkais“. Kornų folklore išlikusios legendos apie kaimiečius, kurie žaidė hurlingą, o du muzikantai grojo dūdmaišiais. Nusidėjėliai linksminosi sekmadienį, todėl už bausmę buvo paversti akmenimis.
Hurlingas sidabriniu kamuoliu arba Kornvalio hurlingas yra vienas iš archajiškiausių ir įdomiausių Europos tradicinių žaidimų. Šis sportas propaguojamas tik Kornvalyje jau bene 1000 metų, nors tiksli jo kilmė nežinoma. Komandos sudaromos teritoriniu principu – parapija prieš parapiją, miestas prieš kaimą ir pan.
Žaidėjų pareiga – išlaikyti savo komandos rankose iš obels žievės padarytą ir sidabru dengtą kamuolį, kurio dydis tesiekia kriketo kamuoliuko dydį. Pagrindinė ir sunkiausia užduotis – nunešti sidabrinį kamuolį iki „vartų“.
Mūsų dienomis Kornvalio hurlingas kasmet žaidžiamas Sent Aivse ir Sent Kolumbe. Šis keltų sportas išliko svarbiausiu miestų švenčių renginiu. Sent Aivse šventė vyksta pirmąjį pirmadienį po vasario 3 d., ji skirta paminėti Šv.Ijos parapijos bažnyčios pašventinimą 1434 m. Kiekvienais metais muzikantų, miesto gyventojų ir mokinių procesija, nešina gebenės šakelėmis, eina centrine miesto gatve. Taip pagerbiama Sent Aivso globėja šv.Ija, kuri V a. iš Airijos atplaukė valtimi, pagaminta iš gebenės medienos.
Pusę vienuoliktos ryto miesto meras užlipa ant bažnyčios laiptų ir meta į minią sidabrinį kamuolį, pašventintą Šv.Ijos šulinio vandenyje. Kasmetinės hurlingo varžybos prasideda.
Apelsino dydžio kamuoliuką nori sugriebti galybė rankų, nekantraujantys žaidėjai pradeda pliekti vienas kitą. Kornvalio hurlingas – lyg regbis, kuriame nėra aiškių komandų, vyrai trokšta nugalėti ir atsiimti prizą, todėl jėga atiminėja vienas iš kito sidabrinį kamuolį. Žaidimą laimi tas, kurio rankose yra kamuolys miesto laikrodžiui mušant vidurdienį. Prizas – memorialinė sidabrinė moneta, kurią tradiciškai atiduoda laimėtojo šeimos jauniausiam nariui.
Mūsų laikais hurlingas Sent Aivse – vaikų ir paauglių pramoga, bet vos prieš kelis šimtus metų šis miestas varžėsi su kaimyniniu Lelantu. Kamuolio „vartais“ laikytos abiejų parapijų bažnyčios. Meras išmesdavo sidabrinį kamuolį į minią, susirinkusią paplūdimyje, ir kelias valandas vykdavo aršios grumtynės lyg regbio aikštėje. Vyrai kovojo dėl kamuolio nubėgdami po keletą kilometrų iki kaimyninio Karbio Bėjaus ir grįždami atgal.
Modernėjant visuomenei, paprastėja ir žaidimo taisyklės – dvi susitaršiusių paauglių gaujos pasiekia centrinę miesto aikštę, kur meras apdalija sidabrinėmis monetomis mažiausius vaikus minioje, ir laukia, kol laikrodis išmuš vidurdienį. Laimėjusi komanda, nešina sidabriniu kamuoliu, užlipa ant aikštės laiptų ir išdidžiai atsiima penkių šilingų prizą.
Sent Kolumbe hurlingas kur kas kruvinesnis, nes jį žaidžia suaugę vyrai, pasiskirstę į „kaimiečių“ ir „miestiečių“ komandas. Miesto šventės metu aplinkinių parduotuvių savininkai užbarikaduoja duris ir langus, kad apsisaugotų nuo galimų nuostolių.
Sidabrinis kamuolys išmetamas turgaus aikštėje 16:30 val., vyrai jį griebia, perduoda vienas kitam, stveria, meta tiesiog gatvėse, kur vyksta eismas. Žaidimas dažnai persikelia į privačią nuosavybę – daržus, laukus, namus ir aludes. Pagrindinis tikslas – kaimiečiai turi nunešti kamuolį iki įdubos granito luite šalia miesto esančiame lauke, miestiečių „vartai“ – senovinis keltiškas kryžius. Atstumas tarp taikinių – 3,2 km. Taip pat žaidimą galima laimėti, jei komandai pavyksta išnešti kamuolį už parapijos ribų, o tai sudaro net 4,8 km maratoną.
Žaidimas gali būti stabdomas, jei koks nors žiūrovas užsigeidžia palaikyti kamuolį rankose – manoma, kad tai atneša sveikatą ir turtus. Tokiais momentais dažnai liejasi kraujas – juk šios gėrybės daug kam reikalingos.
Žaidimas baigiasi, kai kam nors pavyksta atnešti kamuolį prie „vartų“ arba išnešti jį už parapijos ribų. Visi žaidėjai grįžta į turgaus aikštę, kur 20:00 val. skelbiamas nugalėtojas. Po ceremonijos abi komandos eina tiesiai į vietos aludę, kur kamuolys panardinamas į galoną alaus (4,5 litro). „Švęstas“ alus išdalijamas visiems ten susirinkusiems.
