„Viskas, išeinu. Atverčiu naują gyvenimo puslapį“. Taip šiemet po pasaulio dviračių sporto čempionato Australijoje tarė pasaulio čempionė ir bronzos medalininkė, „Tour de France“ ir „Giro d'Italia“ daugiadienių lenktynių laimėtoja Edita Pučinskaitė
Pastarąsias dešimt dienų žymioji Lietuvos dviratininkė, nuo 1996 m. atstovavusi įvairiems italų klubams, viešėjo Lietuvoje, o lapkričio 19 d. išskrenda atgal į Italiją. Per tas kelias dienas E. Pučinskaitė pasimatė ne tiktai su tėvais, bet ir susitiko su savo treneriu Valerijumi Konovalovu, viešėjo Lietuvos dviračių sporto federacijoje, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, „Sporto“ redakcijoje – čia domėjosi sporto žurnalistų darbu, kurį pati labai mėgsta. Edita džiaugėsi, kad mūsų valstybė jai skyrė rentą, kuri labai pravers karjerą baigusiai dviratininkei.
- Kokie vėjai Tave atpūtė į Lietuvą, gal gimtinėje nori švęsti savo gimtadienį – lapkričio 27 dieną Tau sukaks 35–eri? – paklausiau E. Pučinskaitės
- Ne, gimtadienį švęsiu Italijoje, jis bus tikrai išskirtinis. Sulaukiau siurprizo, kuris mane maloniai nustebino: visos iškilmės vyks legendinio dviratininko Fausto Coppi gimtinėje. Jis įkūrė savo vardo didžiulį įvairų kartų dviratininkų muziejų, su kuriuo aš seniai bendradarbiauju. Jame eksponuojamas ir mano stendas, įamžintos pergalės, puikuojasi trofėjai – „Tour de France“ ir „Giro d'Italia“ daugiadienių lenktynių, pasaulio čempionės marškinėliai.
Mano gimtadienio proga F.Copy muziejus nutarė suorganizuoti man šventę ir sukvietė visų klubų, kuriems aš atstovavau, vadovus, sportininkus, trenerius, mano sirgalius. Atvažiuos mano sesuo, gyvenanti ir dirbanti Belgijoje. Turėtų suvažiuoti daugiau kaip 100 draugų. Šventės metu muziejus bus papuoštas mano nuotraukomis, prizais, sukurtas filmukas, apibendrinantis mano sportinę karjerą, vyks jo peržiūra.
Susitiksiu su visomis komandomis, kurioms atstovavau. Tai bus šventė ne tiktai man, bet ir visoms dviratininkėms, kurios baigė savo sportinę karjerą. Jų pergalių niekas nepažymėjo, dviratininkės jaučiasi lyg ir pamirštos, todėl per mano gimtadienį bus visoms smagu daug ką prisiminti. Bus paminėtas ne tiktai mano vardas, bet ir visas moterų dviračių sportas. Kuo daugiau tokių susibūrimų, tuo daugiau bus kalbų apie pasaulio moterų dviračių sportą.
- Ar Tavo šventėje bus ir Lietuvos dviratininkių?
- Bus. Žada atvažiuoti Rasa Mažeikytė, Erika Vilūnaitė, gal dar viena kita, gyvenanti Italijoje.
- Kodėl savo sportinę karjerą nutarei baigti būtent šiemet per pasaulio čempionatą Australijoje, juk galėjai palaukti ir Londono olimpinių žaidynių?
- Galėjau dar sportuoti, turėjau pasiūlymų toliau tęsti sportinę karjerą. Bet nusprendžiau, kad atėjo laikas atsisveikinti. Pasaulio čempionatas – paskutinės sezono lenktynės ir aš labai norėjau savo sportinę karjerą baigti, vilkėdama Lietuvos rinktinės marškinėlius. Dviračių sportas yra profesionalus sportas, mes kone visus metus atstovaujame savo klubams ir ne visada galime vilkėti savo šalies aprangą. Visą laiką jaučiuosi esanti lietuvė ir man buvo didelis džiaugsmas savo sportinę karjerą baigti būtent su Lietuvos marškinėliais.
Kodėl nutariau atsisveikinti šiemet? Šiam savo sprendimui ilgokai rengiausi ir, manau, atėjo laikas atversti kitą savo gyvenimo puslapį. Per 23–ejus metus, kol myniau dviračio pedalus, iš gyvenimo daug ko nepaėmiau, todėl subrendo metas patenkinti tą savo vidinį norą. Jaunimas auga, tačiau plente rungtyniaujančios Lietuvos dviratininkės dar truputėlį nepriaugo iki mūsų lygio. Bet esu optimistė ir galvoju, kad anksčiau ar vėliau jos tą padarys.
- Į kurias Lietuvos dviratininkes krypsta tavo žvilgsnis?
- Didelis talentas ir puiki sportininkė yra Rasa Leleivytė, šiemet gerai pasirodžiusi per pasaulio čempionatą. Ji turi didelį potencialą. Turi gi pagaliau ateiti ta naujoji karta, kuri deramai perims iš mūsų estafetę.
- Kaip buvai palydėta iš didžiojo sporto?
- Tų atsisveikinimų mažesnių ir didesnių buvo nemažai. Man buvo didelė moralinė dovana, kai, pabaigusi savo sportinę karjerą, sulaukiau didžiulio antplūdžio sveikinimų. Elektroniniu paštu manęs daug kas prašė toliau sportuoti, dar neišeiti. Įvairios šiuolaikinės technologijos man padeda labai artimai bendrauti su visais savo draugais ir gerbėjais.
Gavau daug įvairių Italijos ir Lietuvos institucijų prizų. Mane nustebino žinomo Lietuvos kino režisieriaus Arūno Matelio pasiūlymas bendradarbiauti kuriant dokumentinį filmą apie dviračių sportą. Viešint Lietuvoje buvo labai malonu su juo susitikti ir daug ką aptarti. Gavau „Auksinę vinį“, kuri skiriama didelio meistriškumo sportininkams. Vinis simbolizuoja, kad dabar ant jos galėsiu pakabinti savo dviratį. Dėl tokio didelio dėmesio jaučiuosi labai pakylėta.
- Per savo sportinę karjerą pasiekei 97 pergales, kodėl nepanorai iškovoti šimtosios?
- Labai juokingi tie skaičiavimai. Pergales ypač mėgsta skaičiuoti italai, jiems tie laimėjimai yra labai svarbūs, o mes Lietuvoje to niekada nedarome. Paskaičiuojame tiktai pačias svarbiausias, pasiektas per olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus. Kai 1996 metais atvažiavau į Italiją, manęs paklausė, kiek esu iškovojusi pergalių. Nežinojau, ką atsakyti. Sako, pasiskaičiuok.
Paskaičiavau ir pasakiau tą skaičių. Italai skaičiavo, skaičiavo tas pergales ir priskaičiavo iki 97. Tačiau savo gimtadieniui rinkdama nuotraukas, savo albumuose „atradau“ dar pergalių – 1992 metais laimėjau komandines lenktynes, dar vienas kitas varžybas. Tačiau, manau, kad ne tai esmė. Visada žiūrėjau pergalių kokybę, nesidžiaugiau antraeilių lenktynių pergalėmis.
Tačiau visada didžiuodamasi galiu pasakyti, kad 19 kartų atstovavau Lietuvai per pasaulio čempionatus, dėl traumų ar ligų jų nepraleidau nė vieno. Tai – savotiškas rekordas. Per savo sportinę karjerą laimėjau 18 daugiadienių dviračių lenktynių. Tai irgi mano pasididžiavimas.
- Kaip reaguoji, kad Italijoje moterų dviračių sportas nėra populiarus?
- Taip, iš tikrųjų, Italijoje moterų dviračių sportas nėra vertinamas, pripažįstamas tiktai vyrų. Mes, lietuvės, per kelerius metus sugebėjome laimėti kelis pasaulio čempionatus, pasaulyje sukėlėme nemažą bangą. Sekdamos mūsų pergalėmis, dauguma jaunų Lietuvos mergaičių sėdo ant dviračio.
Tačiau Italijoje tos pergalės nebuvo ypatingai pastebėtos ir išskirtos. Šiuo metu vėl dominuoja italės, kurios laimi pasaulio čempionatus, bet jos savo šalyje bangos nesukelia. Italų spaudoje jų pergalėms dėmesys nulinis, žurnalai dviratininkių pergalėms skiria labai mažai vietos, vos kelias eilutes, arba visiškai nieko.
Pasaulio moterų čempionės titulas labai greitai pasislepia, viską užgožia vyrų dviračių sportas, šalyje yra susiklosčiusios labai gilios tradicijos. Man labai liūdna, kad moterys, kurios sportuoja tiek daug metų, yra užmirštos ir nesugeba įrodyti, kad moterų dviračių sportas yra šio to vertas, nusipelno didesnės pagarbos.
- Sakei, kad atverti naują savo gyvenimo puslapį. Koks jis?
- Bendradarbiausiu su savo klubu „Gauss RDZ Ormu“, liksiu sporte. Į varžybas tiek daug nevažinėsiu. Dviratininkėms, su kuriomis artimai bendradarbiauju, perteiksiu savo patirtį, joms stengsiuosi padėti. Man sunku atsakyti į visus laiškus, o juo labiau nuolat susitikti su dviratininkėmis. Keletas jaunų italių dviratininkių su savo tėveliais atvyks į mano gimtadienio šventę, joms aš esu lyg kažkoks simbolis.
Bendradarbiausiu su visais dviratininkais, kurie prašys mano pagalbos ar patarimų. Įsitraukiau į socialinio pobūdžio projektus, organizuosiu įvairius renginius, remsiu iniciatyvas. Stengsiuosi Lietuvos dviratininkėms Italijoje susirasti klubus, kuriuos gerai pažįstu. Dabar ieškau klubo vilnietei Aleksandrai Sošenko.
