26 metų italas G.L.Demarco jau pažįstamas visai Lietuvai – vaikinas žaibiškai tapo žinomas po pirmojo mūsų biatloninkės Dianos Rasimovičiūtės starto Vankuverio olimpinėse žaidynėse, kurį jis komentavo su Tautvydu Meškoniu. „Dabar jau žinau, kad mergų trenerio nėra, o yra moterų treneris“, – juokdamasis lietuvių kalbos pamoką, išmoktą per tiesioginį eterį, dėsto italas.
Jeigu nematys, nemylės
Idėja komentuoti biatlono varžybas kilo pačiam G.L.Demarco. „Pas mus, Italijoje, visada komentuoja dviese: vienas – komentatorius, kitas – techninis sporto šakos žinovas. Taip ir kilo ši idėja. Ir man atrodo, kad mes pataikėme.“ Taigi viešųjų ryšių akcija, kaip būtų galima pavadinti šią idėją, pavyko. Tai liudija ir šeši interviu, kuriuos jis davė per savaitę. Šis buvo jau septintasis.
„Jeigu žmonės mūsų nematys, niekada mūsų nemylės, jeigu nemylės, niekada neturėsime normalaus gyvenimo“, – įsitikinęs vaikinas. Jam komentuoti sporto varžybas yra tekę anksčiau. Tačiau tai darė ne TV eteryje, o pačiose varžybų – biatlono, alpinizmo, kalnų slidinėjimo – vietose. Ir ne lietuviškai, o itališkai gimtojoje Italijoje. Tiesioginis TV eteris jam buvo naujiena. Bet patirtis buvo labai įdomi, nors prieš debiutą TV eteryje, prisipažįsta, jaudinosi smarkiai. Iš to jaudulio ir lietuviškos galūnės, kurios, pasak paties Gian Luco, yra neįmanomos, dar labiau painiojosi.
„Norėjau pasakyti gražiai, kad niekas nesupyktų, o neišėjo, buvo dar blogiau nei normaliai“, – šypsosi. Prieš eterį Gian Luca specialiai mokėsi linksniuoti žodį „žmonės“. „Reikia sakyti „žmonės“, „žmonių“ ir taip toliau, o man vis išeina „žmogų“. Po pirmų varžybų man visi sakė, kad mergų treneriai neegzistuoja – čia buvo geras, žinau“, – pats juokiasi vaikinas, kurio nuoširdumas greitai paperka.
Vietoj šovinių italui kartais išeina pasakyti „patronai“: „Netyčia – aš rusiškai visiškai nemoku, bet dirbu su treneriu V.Korčiaginu, jis baltarusis, mes turime susišnekėti, tai vienas žodis rusiškai, kitas lietuviškai. Kartais įdomiai išeina.“
Po komentavimo, nors ir buvo įspėtas geriau to nedaryti, italas viename lietuviškame naujienų portale vis dėlto užmetė akį į komentarus apie savo debiutą. „Iš tikrųjų klydau... Bet nepykau – aišku, kad aš netobulas. Man gaila, aš pasistengsiu. Noriu tobulinti lietuvių kalbą. Bet kursai kainuos pinigų, kurių aš dabar neturiu, kainuos ir laiko. O laiko iš viso neturiu, nes reikia rūpintis komanda, reikia prižiūrėti verslą, kuris padeda komandai. Tai sunkus darbas. Nesimokau ne dėl to, kad nenoriu ar kad esu studijavimo priešas. Ne“, – pasiteisina Gian Luca.
Serga už Lietuvą
Komentatoriaus duonos paragavęs vaikinas sako, kad lietuvių ir italų komentavimo maniera skiriasi. Be abejo, tai lemia skirtingi charakterių bruožai, kultūros tradicijos. „Aš negalėčiau komentuoti vienodu balsu. Prisimenu, kaip Turine galėjome matyti visus komentatorius. Prisimenu, kaip prancūzų komentatorius atsikėlė nuo kėdės ir verkė: „Davai, davai, važiuok!..“ Tu negali komentuoti, jeigu nesergi už tą žmogų. Aš negalėčiau komentuoti Lietuvoje, jeigu nestočiau už Lietuvą. Jeigu palaikyčiau Italiją, būtų nemandagu ir nesąmonė“, – sakė temperamentingasis italas, kuris taip pat temperamentingai per visas varžybas ne tik palaikė Lietuvos biatlonininkę D.Rasimovičiūtę, bet tai ragino daryti ir visus lietuvius.
„Esu antrasis, arba rėkiantis, treneris – būnu trasoje ir esu tas, kuris aprėkia, duoda gėrimo ir pasako, ką reikia daryti. Ir jeigu, kaip pasaulio jaunimo čempionate Tomas (Kaukėnas – aut. past.) eina ketvirtas, o italas už jo, aš į italą nežiūriu, o Tomą aprėkiu, kad tik aplenktų italus. Tai normalu. Kitaip negali būti. Reikia rodyti mūsų sportininkams, jaunimui, kad reikia karštai mylėti savo tautą.
Tu niekada nelaimėsi olimpiados, jeigu nemylėsi savo rinktinės, savo šalies. Jeigu italas laimi kokias nors varžybas, jis visada dėkoja Italijai, verkia, dėkoja, kad ten galėjo būti – dalyvauti olimpinėse žaidynėse su Italijos vardu. Tai didelė garbė. Reikia, kad taip pat būtų Lietuvoje, kitaip rezultatus bus labai sunku pasiekti“, – aiškina G.L.Demarco. Beje, grįžtant prie komentavimo. Lietuvoje italo Gian Luco balsą galima kas antrą penktadienį nuo 10 iki 12 val. išgirsti ir per Marijos radiją, kur jis veda laidą jaunimui.
Ryšiai užsimezgė Turine
Tad kas gi tas G.L.Demarco ir kaip jis atsidūrė Lietuvoje? Jau beveik dvejus metus Lietuvoje gyvenantis italas Lietuvą atrado dar prieš penketą metų, kai atvyko į Kauną savanoriškai padirbėti viename socialiniame projekte su vaikais ir jaunimu. Tąkart vaikinas mūsų šalyje praleido šešis mėnesius. Kitas jo ir lietuvių susitikimas įvyko per Turino olimpines žaidynes – Gian Luca tapo Lietuvos olimpinės delegacijos asistentu. Nuo tada ir prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos sporto šeima.
2007 m. jis buvo Lietuvos rinktinės asistentas universiadoje Turine. Paskui jam bendradarbiauti pasiūlė Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas. „Į Lietuvą grįžau dėl Arūno Daugirdo, su kuriuo pradėjome įgyvendinti projektą dar Turino olimpinėse žaidynėse. Pamačiau, kaip ši federacija stengiasi, po truputį įsimylėjau šį projektą ir pačius sportininkus, kaip komandą“, – pasakojo pašnekovas.
Kai jam pasiūlė keltis gyventi į Lietuvą ir dirbti čia, netikėtai iškilo problemų šeimoje, todėl pasiūlymo G.L.Demarco turėjo atsisakyti ir likti gimtojoje Italijoje. „Maniau, baigėsi darbas su Lietuva“, – kad tokia proga pasitaikys du kartus, vaikinas netikėjo. Tačiau šansas pasikartojo lygiai po metų. Kai Lietuvos biatlono federacija italui darkart pasiūlė bendradarbiauti, jis atvyko į Lietuvą.
Pagrindinis baras – vadyba
Dabar italas G.L.Demarco rūpinasi Lietuvos biatlono rinktinėmis ir parama joms. Tomas Kaukėnas, Midaugas Kavoliūnas, Rokas Suslavičius, Karolis Dambrovskis – tai jo komanda, kurią jis, kaip antrasis treneris, lydėjo ir į varžybas. „Bet dabar treneriu dirba buvęs sportininkas Karolis Zlatkauskas, yra Viktoras Korčaginas – trenerių yra pakankamai. Mes su Arūnu pradėjome koncentruotis į paramą ir materialius dalykus: aprangą, maisto papildus, kad mūsų komanda galėtų normaliai gyventi ir būti lygi su kitomis. Tai labai svarbu, nors Lietuvoje tai padaryti truputį sunku. Per mano pažįstamus Italijoje radome firmą, kuri norėjo investuoti į šį projektą, nes pažįsta mane, žino, kaip dirbu, susipažino su Lietuva, Lietuvos biatlonininkų rezultatais. Po truputį pradėjo labiau sektis“, – pasakojo italas.
Iš Volpjano miestelio, įsikūrusio 15 km nuo Turino, į Lietuvą atkakęs Gian Luca apgailestauja, kad dėl rėmėjų paieškos teko palikti biatlono komandą ir pačią Ignaliną, kurioje gyveno pusmetį, ir persikelti į sostinę, kur sukasi verslo reikalai, kur Gian Luca, ieškodamas paramos biatlono rinktinei, pradėjo ir savo verslą. „Iš tikrųjų A.Daugirdas yra mūsų „mintis mašinėlė“ – jis turi labai daug ir gerų minčių. Kiekvienas turime savo idėjų, paskui sėdame ir jas aptariame.“
Buvęs kalnų slidininkas ir ėjikas
Pats Gian Luca biatlono niekada nepraktikavo. Jis – buvęs kalnų slidininkas ir... sportinio ėjimo atstovas. Kaip suderinti šias sporto šakas, kuriomis italas užsiėmė ne priklausomai nuo sezono, bet ištisus metus? „Buvo truputį sunku, – šypsosi. – Bet pagrindinė mano sporto šaka buvo ėjimas.“
Gian Luca buvo Italijos jaunimo rinktinės narys, tačiau į profesionalų sportą neperėjo – reikėjo pinigų vieniems metams, kad galėtų išvažiuoti treniruotis pas rinktinės trenerį: „Nebuvo, kaip manęs išlaikyti – ne tokia turtinga mano šeima. Ir svajonė baigėsi.“ Taip po 14 metų sportavimo su aktyviu sportu G.L.Demarco atsisveikino.
Paklaustas apie išsilavinimą, italas šypsosi: „Na va, čia sunku jau paaiškinti.“ Ir vis dėlto bando aiškinti: „Studiavau ne sportą, nes Italijoje treneriu netapsi tik su universitetiniu išsilavinimu, reikia dar lankyti federacijų kursus. Baigęs universitetą esi bendrasis sporto specialistas, bet ne federacijos treneris.“ Gian Luca baigė Lengvosios atletikos ir Kalnų slidinėjimo federacijų kursus. O Italijoje universitete įgijo tarptautinio bendradarbiavimo ir socialinių, ekonominių ar politinių projektų šalyse, kur yra problemų, rengimo specialybę.
Kalba „žiauri“
Lietuvių kalbos italas pramoko su vaikais, dirbdamas Kaune prieš penkerius metus. Su lietuviais bendradaumas toliau, išmoko ir lietuviškai šnekėti. „Aš nestudijavau lietuvių kalbos. Dabar, man atrodo, reikės. Toliau be gramatikos neįmanoma“, – šypsosi. Sunki lietuvių kalba? „Žiauri“, – rimtai atsako. Ne visi lietuviški žodžiai italui iš karto pasidavė. Su kai kuriais jis kariauja iki šiol. Pavyzdžiui, iš pradžių niekaip nepavyko ištarti „tarp kitko“.
„Bet dabar išeina“, – gražiai taisyklingai tariamus šiuos žodžius išgirdau pati. O štai toks reikalingas žodis „persekiojimas“ jam nepasiduoda iki šiol. „Per–si–ki–i–mo lenktynės“, – bando skiemenuoti. Sunku. „Sunkūs buvo techniniai biatlono žodžiai. Kai treneriui reikėdavo paaiškinti fizinį pratimą, iš pradžių buvo neįmanoma, reikėdavo piešti, rodyti.
Sabaliauskas (Stanislavas Sabaliauskas – vyriausiasis rinktinės treneris – aut. past.) sėdėdavo vakarais su manimi ir aiškindavomės, kas ką reiškia. Ką reiškia pilvo presas, buvo sunku suprasti. Aš žinojau itališkai, bet norint paaiškinti kitiems, reikėjo viską rodyti. Treniruotės pabaigoje būdavau mirštantis – viską reikėjo rodyti“, – juokiasi italas, kuriam teko padirbėti ir fizinio rengimo treneriu.
Medaliai – po ketverių metų
Kiek laiko italas liks mūsų šalyje, atsakyti negali ir pats: „Aš dar pats neatsakiau į šitą klausimą. Žinau, kad reikia tęsti šį projektą, kad į jį investavau savo gyvenimą ir netgi pinigų. Tai yra bendras projektas, yra daug gerų žmonių, kurie pradėjo dirbti kartu, stengiasi, skyrė savo finansų, laiko, meilės – visko.“
O gal Lietuvoje laiko mergina? „Dar ne. Dabar man gėda, nes visi žurnalistai parašė, kad dar neturiu merginos, kaip kažkoks nevykėlis, – juokiasi. – Bet iš tikrųjų atvažiavau čia ne dėl merginos. Merginų yra ir Italijoje. Yra gražių čia, bet ir Italijoje yra labai daug gražių. Man buvo žymiai paprasčiau Italijoje, nes vienoda kultūra, kalba vienoda“, – sako pašnekovas.
Gimtosios Italijos gyvendamas Lietuvoje vaikinas labai pasiilgsta. O labiausiai jam trūksta mūsų krašte itališkų šypsenų. „Gražiausia vieta Lietuvoje yra prie Baltojo tilto, kai žmonės po darbo eina ten pasėdėti. Ten pamatysi tikrų lietuvių: linksminasi, šypsosi, šnekasi vienas su kitu. Į darbą eina visi pikti – lyg padarę ką nors blogo.“
O kas Lietuvoje patinka labiausiai? Pagalvojęs atsako: „Mano komanda.“ Ir paklaustas, ar tiki, jog Lietuvos biatloninkai kada nors iškovos medalių, nukerta: „Ne kada nors, o po ketverių metų. Jeigu Tomas turės normalias sąlygas, jis laimės. Jeigu ne jis, Mindaugas taps medalininku, jeigu ne Mindaugas, Karolis Dambrovskis. Dar yra jaunesnių, auga pamaina. Tik viena problema – mes nesudarome sąlygų sportininkams. Reikia pakeisti mūsų kultūrą. O italai ką laimėjo? – staiga grįžta prie tebevykstančių olimpinių žaidynių. – Penkiasdešimtukai? Aš žinau, kokie pinigai ten yra ir kokios sąlygos. Ir Michela Ponza yra žymiai stipresnė už Dianą, bet vis tiek nieko nepasiekė ir yra daug toliau nuo Dianos. Vokietės yra už Dianos – tai neįtikėtina, nes vokiečių biatlono komanda yra geriausia pasaulyje. Reikia, kad būtų ir sportininko noras. M.Nuener norėjo laimėti – iš jos veido matėsi, kad šitas žmogus nesustos, kad jis nori į priekį. Mano darbas nėra tik treniruoti. Mano darbas – ir kalbėti su sportinikais, duoti suprasti, kad sportuoti sunku ir jam reikia aukoti savo gyvenimą. Bet tu turi norėti. Jeigu nori laimėti medalį, sportuok, jeigu nieko nenori, mesk sportą dabar“, – sako italas.
