 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Gytė Bėkštienė |
Kodėl pradėjote bėgioti - tai buvo laisvalaikio praleidimo forma, streso pašalinimas ar dar kas nors?
Skambės keistai, tačiau tai buvo kaimyno pasiūlymas maratono išvakarėse lauko terasoje kepant šašlyką. Pasižadėjau bėgti, tad ryte teko pažadą tęsėti. Keistoka yra tai, jog buvau kone dvejus metus nesportavusi, tačiau distanciją įveikiau ir net neskaudėjo raumenų. Teisingumo dėlei reikia prisiminti, jog iki tol sportavau gan aktyviai. Pažadų seriją pratęsė ir dar vienas viešas pasižadėjimas spaudoje, jog distanciją įveiksiu ir 2010 metais, tad ruošiuosi bėgimui jau kiek profesionaliau – ir vaikštau, ir lakstau ant bėgimo takelio sporto klube.
Anksčiau sportavote – kokios sporto šakos tai buvo?
Tiesiog lankiau sporto klubą, tačiau kartais per dieną ten praleisdavau du kartus po pusantros valandos, manau tai – gana daug.
Bėgimas ir verslas – gal galite apibūdinti kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
Manau, bet kuriam žmogui aišku, jog bėgimas ir verslas filosofiškai yra labai panašūs. Galima pajuokauti, kad jei tu užsiimi verslu, tai visur, tiesiogine to žodžio prasme, bėgi. Daugelis žmonių bėgdami atsipalaiduoja ir apie nieką negalvoja – aš to, deja, daryti negaliu. Bėgdama apmąstau, ką darysiu rytoj ar poryt – tad man bėgimas ir verslas kone nesiskiria.
O ar pasikeičia mintys, sakykim, iki distancijos pabaigos likus keletui šimtų metrų?
Natūralu, tuomet jau atsiranda ir sportinis interesas – aplenkti dar vieną ar kelis bėgikus, ypač malonu aplenkti vieną kitą bėgantį vyrą – tai labai paglosto savimeilę ir pripildo džiaugsmo kažkurią širdies kertelę.
Ką galite pasakyti žmonėms, kurie galbūt dar abejoja, ar verta rugsėjo 12 dieną išbėgti į Vilniaus gatves?
Tiems, kurie to dar nėra bandę, užtikrinu, jog tai yra naujas patyrimas. Bent jau mano šeimoje įspūdžių bei kalbų užteko ne vienai savaitei. Tai yra maloniai praleistas laikas tiek pačioje trasoje, tiek ir po bėgimo.
