Televizijos laidų prodiuseris Kristupas Krivickas vienturčio statusą lygina su viengungio: „Vienturtis, skirtingai nei viengungis, visą gyvenimą pasmerktas toks likti, nuo jo mažai kas priklauso. Nebent vaikui užaugus tėvai nusprendžia iškrėsti kokią kvailystę ir susilaukti dar vieno kūdikio.“
Kristupą galima pavadinti nestandartiniu vienturčiu – tėvas kitoje santuokoje turi dvi dukras, su kuriomis jam gyventi neteko: „Iki dešimtos klasės augau vienas. Kadangi tėvai buvo išsiskyrę, migruodavau tarp tėvo ir mamos namų. Negalėčiau pasakyti, jog tuomet labai sureikšminau, kad draugai turi brolių, o aš – ne. Vaikai apie tai tikrai negalvoja, buvo daug draugų ir nesijaučiau vienišas.“
Vyras gyvena puikiai – džiaugiasi gražia žmona Jurgita bei dviem dukrytėmis, dirba mėgstamą darbą. Gal jis ir norėtų turėti brolį ar seserį, tačiau tikrai nevargina savęs tokiais klausimais. Kristupas mato nemažai vienatvės privalumų – juk nereikia pyktis dėl tėvų turto ar jų globos: „Nežinau, ar tai, kad buvau vienas, turėjo labai didelę įtaką mano pasaulėžiūrai. Greičiau kiti faktoriai: draugai, tėvai, šeimos situacija, lėmė tai, koks esu dabar.“
Kristupas visada troško vaikų, nes didelės šeimos ne tik gražios, bet ir saugios: „Viena atžala nėra saugu. Gyvenime visko pasitaiko, todėl vaikams ramiau, kai jie žino turintys vienas kitą. Tiesa, jeigu žmonės negali susilaukti daugiau vaikų dėl sveikatos ar finansinių problemų, tuomet suprantama.“
Kas gali būti gražiau už vaikystę? Kristupas pritaria šiam teiginiui tik iš dalies. Vaikystėje jis dažnai leisdavo vasaras pas močiutę: „Tėvų šeimoje negalėjau išlepti, kadangi jų santykiai buvo įtempti. Paprastai buvau tampomas iš tėvo namų į mamos, ir atvirkščiai. Vaikystėje nesijaučiau saugus. Tačiau pripažįstu, kad būdamas vienturtis turi daugiau progų išlepti nei daugiavaikėje šeimoje. Didžiulė meilė ir globa neretai paverčia vaiką neišsipildžiusių tėvų lūkesčių auka. Manau, kad bet koks protingas, išsilavinęs žmogus laikui bėgant susitvarko su savimi ir atsirenka, kas yra gerai, o kas – ne. Kita vertus, išlepti galima jau suaugus“.
Kristupą galima pavadinti nestandartiniu vienturčiu – tėvas kitoje santuokoje turi dvi dukras, su kuriomis jam gyventi neteko: „Iki dešimtos klasės augau vienas. Kadangi tėvai buvo išsiskyrę, migruodavau tarp tėvo ir mamos namų. Negalėčiau pasakyti, jog tuomet labai sureikšminau, kad draugai turi brolių, o aš – ne. Vaikai apie tai tikrai negalvoja, buvo daug draugų ir nesijaučiau vienišas.“
Vyras gyvena puikiai – džiaugiasi gražia žmona Jurgita bei dviem dukrytėmis, dirba mėgstamą darbą. Gal jis ir norėtų turėti brolį ar seserį, tačiau tikrai nevargina savęs tokiais klausimais. Kristupas mato nemažai vienatvės privalumų – juk nereikia pyktis dėl tėvų turto ar jų globos: „Nežinau, ar tai, kad buvau vienas, turėjo labai didelę įtaką mano pasaulėžiūrai. Greičiau kiti faktoriai: draugai, tėvai, šeimos situacija, lėmė tai, koks esu dabar.“
Kristupas visada troško vaikų, nes didelės šeimos ne tik gražios, bet ir saugios: „Viena atžala nėra saugu. Gyvenime visko pasitaiko, todėl vaikams ramiau, kai jie žino turintys vienas kitą. Tiesa, jeigu žmonės negali susilaukti daugiau vaikų dėl sveikatos ar finansinių problemų, tuomet suprantama.“
Kas gali būti gražiau už vaikystę? Kristupas pritaria šiam teiginiui tik iš dalies. Vaikystėje jis dažnai leisdavo vasaras pas močiutę: „Tėvų šeimoje negalėjau išlepti, kadangi jų santykiai buvo įtempti. Paprastai buvau tampomas iš tėvo namų į mamos, ir atvirkščiai. Vaikystėje nesijaučiau saugus. Tačiau pripažįstu, kad būdamas vienturtis turi daugiau progų išlepti nei daugiavaikėje šeimoje. Didžiulė meilė ir globa neretai paverčia vaiką neišsipildžiusių tėvų lūkesčių auka. Manau, kad bet koks protingas, išsilavinęs žmogus laikui bėgant susitvarko su savimi ir atsirenka, kas yra gerai, o kas – ne. Kita vertus, išlepti galima jau suaugus“.
