„Atsibudau ir galvoju: koks gražus rytas Londone", - užsisvajoja prieš dvejus metus dirbti tarptautinėje kompanijoje „Viasat" į Didžiosios Britanijos sostinę išvykęs Laurynas Šeškus (33). „Vilniuje, Laurynai, Vilniuje", - pataiso jo žmona, Londone veikiančio Lietuvos turizmo informacijos centro vadovė Indrė Trakimaitė (30), kai saulėtą dieną susitinkame pasikalbėti apie poros sprendimą grįžti į Lietuvą. Pagyvenę svetur, abu ją mato kitomis akimis.
Pirmasis apie siekį kelti sparnus iš Lietuvos prieš porą metų prašneko tuometis LNK kūrybos
direktorius L. Šeškus - jį sudomino pasiūlymas tapti tarptautinio televizijų tinklo „Viasat" prodiuseriu, atsakingu už Rytų Europos kanalų produkciją. Palikti kanalą, kuriam atidavė dešimt kūrybingų metų, nebuvo lengva, tačiau į priekį stūmė nauji iššūkiai ir didelis noras tobulėti, pažinti pasaulį, kartu - ir save. Indrė, tuo metu sėkmingai dirbusi socialinės apsaugos ir darbo ministrės atstove spaudai, dėl vyro užmojo atsisakė karjeros, ryžosi atsisveikinti su gausiu būriu draugų ir artimųjų. Tiesa, tąkart jai Laurynas kiek pamelavo, žadėdamas Londone praleisti tik metus. Jiedu ten užsibuvo dvigubai ilgiau, tačiau laikas nė trupučio neprailgo nei jam, nei į naujus darbus kibusiai žmonai. Indrė ne ypač lengvai naujienas priimančioje Anglijoje, kur net išmuštą elektros saugiklį reikia pačiam taisyti senoviškai, įsteigė Turizmo informacijos centrą, rado naudingų ryšių, kaip įmanydama reklamavo Lietuvą ir ją, nuoširdžiai dirbdama savo darbą, pamilo iš naujo. Indrės buvimo Londone laikotarpiu britų spaudoje pasirodė keliasdešimt rašinių apie Lietuvą. Tai - daug jos energijos pareikalavusio darbo rezultatas.
„Džiaugiausi, kad turėjau pasakoti apie šalį, kurią labai myliu. Jei būčiau dirbusi be meilės, britai iškart būtų pajutę. Privalėjau nepažįstamiems žmonėms įrodyti, kad verta su manimi susitikti, gauti jų elektroninio pašto adresus. O juk iš pradžių mano adresinė buvo tuščia. Siųsti pranešimus spaudai, kad ir gerai parengtus, bendraisiais didžiųjų redakcijų adresais net nebuvo prasmės - vis vien niekas nebūtų susidomėjęs. Reikėjo ieškoti konkrečių žmonių. O kas jiems ta Lietuva? Tik atvykusi paskaičiau viename populiariame žurnale rašinį apie „vietas, kurias privaloma aplankyti Baltijos šalyse". Skaitau ir savo akimis netikiu: „Serbija, Juodkalnija." Paskambinau žurnalo redaktoriui. O jis: „Is it a big mistake? Balkans are not Baltics? („Čia didelė klaida? Balkanai - ne Baltijos šalys?)", - pasakoja Indrė.
Prieš laikinos emigracijos kaltininkas Laurynas savo ir žmonos gyvenimą svetur šiandien vertina kaip nuostabią patirtį, neįkainojamą pamoką, kurios negausi net geriausiame universitete. Ne tik Indrė ėmėsi neartų dirvonų - steigti naują atstovybę. Jis pats gavo pareigas, kurių „Viasat" iki šiol nebuvo: „Gyvenimas pasikeitė iš esmės. Per savaitę kur nors skrisdavau tris ar keturis kartus. Iš tolo jaučiu sausą oro uostų, viešbučių orą. Buvo įdomu, bet laikui bėgant atsirado apatija, kelionės liovėsi džiuginti, nebekildavo noro vakare išeiti iš viešbučio pažiūrėti, kuriame mieste esu." Laurynas pažįsta daugybės Europos televizijų studijas, montažo kabinetus. Ten jis praleido daug laiko mėgindamas įsigilinti, kokiomis problemomis gyvena mažas kanalas Estijoje, kokiomis - didelis Rusijoje ar Čekijoje. „Tapau tarsi keliaujančiu daktaru. Kiek per daug gyvenau biuruose, bendrovių koridoriuose ir nepaprastai pasiilgau tiesioginio darbo studijoje, kūrybos. Visą gyvenimą buvau samdomas darbuotojas, bet atėjo laikas, kai panorau tapti savarankiškas, kurti savo veiklą. Tam subrendau. Dirbdamas LNK įgijau vienokios patirties, „Viasat" - kitokios", - prisipažįsta Laurynas.
Buvimas svetur tapo tikru egzaminu prieš penkerius metus susituokusiems Indrei ir Laurynui ne tik kaip savo sričių profesionalams, bet ir kaip porai. Indrė sako Londone kitu žvilgsniu pamačiusi ne tik gausybę draugų, juos lankiusių kone kiekvieną savaitgalį, bet ir vyrą. Sužinojusi, kad Laurynui nuo šiol teks daugiau laiko leisti ne televizijų studijose, o vadovų biuruose, Indrė susirūpino jo įvaizdžiu - greitai nutempė į drabužių parduotuvę ir įtaisė gražų klasikinį rudo audinio kostiumą, kurį dabar... pargabeno į Vilnių taip ir neišpakuotą. „Dar prieš pradėdamas dirbti supratau, jog turiu nubrėžti aiškias pareigų ir veiklos ribas. Pirmomis darbo dienomis atėjusio finansininko su krūva dokumentų paklausiau, ką mano apie laidų scenarijus. Buvo svarbu žmonėms leisti suprasti, jog esu atsakingas už laidų kokybę ir idėjas, bet ne už biudžetų kontrolę. Taip ir dėl aprangos. Žinojau, kad visuomet vilkėsiu įprastus drabužius - džinsus ir švarkus, kūrybiškai netvarkingus kostiumus. Beje, gal kam to klasikinio reikia? Jis tikrai geras, tik aš niekad tokios eilutės nesivilksiu", - kvatoja Laurynas.
Pirmas poros pusmetis Londone slinko neįtikėtinai lėtai - šį jausmą patiria daugybė emigrantų. Svetimame krašte, kuriame be draugų, ryšių kurį laiką esi niekas, turi viską pradėti iš naujo - mokytis pildyti sąskaitas už komunalinius paslaugas, susirasti kavinę, kurioje rytą smagiausia išgerti kavos, parduotuvių, kur geriausia pirkti produktus. Tas savaites svetur Indrė su Laurynu galėtų atpasakoti išsamiai - ką darė, pamatė, patyrė, išmoko. Tačiau vėliau, kai perkando galybę britiško gyvenimo niuansų, viskas, kas vyksta greta jų, tapo rutina. Tai ir buvo ženklas ką nors keisti.
„Iš tolo Lietuva atrodo blogesnė, nei yra išties. Būdami svetur informacijos apie šalį daugiausia gauname iš interneto portalų. Politikoje - visiškas „bardakas", gatvėse - vien žudymai. Skaitant gali apimti panika - neva čia tik žudo, vagia. Tačiau juk taip nėra. Gyvenant toli natūraliai atsiranda vidinis poreikis būti naudingam Lietuvai. Anksčiau, jei kas man tą būtų sakęs, būčiau reagavęs: „Ką čia, durniau, kalbi?" Dabar tai suvokiu kaip nuoširdžią realybę", - dėsto Laurynas.
Poreikį būti naudingiems gimtinei jis ir Indrė žada išreikšti įvairiais būdais - kad ir surengdami teniso turnyrą. Į jį sukvies gausybę nuo Lietuvos nutolusių Londono emigrantų, kurie Didžiojoje Britanijoje sėkmingai dirba finansininkais ar teisininkais (gaila, kad tokie jauni talentingi žmonės gyvena ne Lietuvoje. Tai - didelis nuostolis). O kas toliau? Lauryno svajonė - režisuoti didžiulį renginį. Tai galėtų būti olimpinių žaidynių atidarymas ar „Eurovizija". „Kaip bus, nežinau. Naujoji mano įmonė „TV Play" pradės dirbti liepos pradžioje, kai baigsis mano atostogos ir kontrakte su „Viasat" numatytas nedarbingumo periodas. Yra žmonių, kurie manimi tiki. Tai - ir buvę partneriai Lietuvos televizijose, ir naujieji kolegos Europoje. Stengsiuosi jų nenuvilti. Tikiuosi, pradėjus dirbti Lietuvoje Indrė man padės", - klausiamai į žmona pažvelgia Laurynas. Ji tik šypteli: po visų Didžiosios Britanijos sostinėje patirtų išbandymų grįžimas į Lietuvą, Vilnių, į savus, iki tol draugams patikėtus namus, atrodo tikras malonumas. Kaip ir čia laukianti veikla. O Londonas paskutinius darbus šiame mieste baigiančiai Indrei visuomet liks mielas ir artimas. Grįžti čia trauks nauji bičiuliai ir jaukios Noting Hilo. kvartalo, kurį su Laurynu labai pamėgo, gatvės ir kavinės.
Ar Lietuvoje - ilgam? Indrė su Laurynu tik gūžteli pečiais. Kol kas, tvirtai žino, čia praleis tam tikrą etapą. Vėliau galbūt kur nors trauks. Kad ir į Honkongą. Tokią galimybę jiedu rimtai svarstė. „Savo kailiu patyriau, jog sunkiausia išjudėti pirmąsyk. Paskui ryžtis permainoms kur kas lengviau. Per pastaruosius metus supratau, kad žmogui visko reikia nedaug - Londone išsivertėme su labai mažai daiktų. Ir visko mums pakako", - tikina Indrė.
