Gimimo data, vieta: 1952 07 03, Kaunas. 56 m.
Šeima: mama - pensininkė.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi, vyras - skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Karjeros pasiekimai: aktorė, suvaidinusi daug garsių vaidmenų teatre ir televizijoje, pelniusi ne vieną apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį.
Jei ne laimingi atsitiktinumai ir ne pačios lemties siųsti išmintingi žmonės, aktorė Virginija Kochanskytė šiandien tikriausiai statytų namus.
Nebuvau gražuolė
Mama Virginiją ir dviem metais jaunesnį brolį užaugino viena - tėvelis žuvo autoavarijoje, kai jai buvo ketveri. „Savo mamą visada matydavau besišypsančią ir visą laiką dirbančią. Aš iš jos labai daug ko išmokau: nesiskųsti, būti geros nuotaikos, mylėti gyvenimą. Mama buvo neišsilavinusi, paprasta darbininkė, tačiau namai visada buvo pilni knygų“, - pasakoja aktorė.
Virginijos mama užsiprenumeruodavo daug lenkiškų žurnalų, iš kurių mergaitė išsikirpdavo užsienio aktorių nuotraukas, klijuodavo jas į sąsiuvinį. Matyt, jau nuo mažens širdelė jai sakė, kad užaugusi Virginija lips į sceną. Iš nuotraukų žvelgė gražuolės didelėmis išraiškingomis akimis, o Virginija Kochanskytė niekada tokia nesijautė. „Buvau labai negražus vaikas. Mano mama - tikra gražuolė, o aš - bjaurusis ančiukas. Ji visada pasipuošusi, o man buvo sunku apvilkti suknelę. Karstydavausi po medžius, kad tik specialiai suplėšyčiau“, - prisimena aktorė.
Virginija save prisimena kaip uždarą, tylią mergaitę. „Labai gerai mokiausi, niekada nebuvau kompanijos žmogus. Mokykloje stovėdavau kamputyje ir stebėdavau, kaip linksminasi kiti. Tačiau tik užlipdavau į sceną deklamuoti eilėraščio, iškart pamiršdavau visas baimes“, - sako aktorė, jau mokykloje pajutusi, kad ją traukia didžioji scena.
Kaip įprasta, mokykloje teko pildyti anketą, kurioje buvo klausimas „Kuo būsi užaugusi?“ „Paklausiau suolo draugo, ką man rašyti, jis sako: „Rašyk, kad nori būti architekte.“ Taip ir parašiau. O tada per pertrauką išėjau į koridorių ir susimąsčiau: „Niekas net neįtaria, kad aš noriu būti aktore“, - prisimena Virginija Kochanskytė.
Kaimietė Lietuvos konservatorijoje
Virginijos šeima vertėsi labai sunkiai, todėl ji net nesvajojo apie studijas aukštojoje mokykloje. Baigusi aštuonias klases, būsimoji aktorė įstojo į Kauno politechnikumą studijuoti pramoninę civilinę statybą. „Mano kurso vadovas buvo baisus „kirvis“, nekentė visų visuomenininkų, saviveiklininkų, komjaunuolių. Aš mokiausi labai gerai, tačiau tuo pat metu ir šokau, lankiau įvairius būrelius, dalyvavau profsąjungų rūmų veikloje“, - sako Virginija.
Tais laikais tie, kurie baigdavo politechnikumą, turėdavo tris metus dirbti pagal įgytą specialybę ir tik tada galėdavo stoti į aukštąją mokyklą. O tie, kurie labai gerai mokėsi, gaudavo raudoną diplomą ir tais pačiais metais galėdavo stoti į aukštąją mokyklą. „Tas mano bjaurusis kurso vadovas, įteikęs man raudonąjį diplomą, pasikvietė mane į laboratoriją ir paklausė, ką aš nusprendžiau toliau daryti. Aš pasakiau, kad stosiu į architektūrą, dienomis dirbsiu, vakarais mokysiuos. Tada jis manęs paklausė, ar tikrai man patinka šokti. Pasakiau, kad labai patinka. O jis sako: „Tu eik ir šok, o namus bus kam ir be tavęs statyti“, - prisimena aktorė.
Šis stumtelėjimas, privertęs apmąstyti visus norus, Virginijai buvo vienas reikšmingiausių gyvenime. Jau tada būsimoji aktorė suprato, kad svajonių bijoti nereikia, nes jos dažnai išsipildo. Tuomet Virginija Kochanskytė išvažiavo į Vilnių, nusprendusi stoti į Lietuvos konservatoriją studijuoti aktorinio meistriškumo. „Pirmą turą praėjau be jokio vargo. Per antrąjį turą buvau sąrašo pabaigoje, su visais kandidatais labai susidraugavau, todėl drąsinau visus įeinančius ir guodžiau išeinančius. Vakare jau būdavau visiškai be energijos. Kai manęs paprašė kažką suvaidinti, aš tiesiog stovėjau ir nieko nedariau. Manęs nepriėmė, o kitais metais rinko muzikinį kursą, todėl nestojau“, - sako aktorė ir pripažįsta, kad tie dveji metai jai buvo tarsi pats geriausias gyvenimo universitetas. Veikli mergina pradėjo dirbti technikos konstruktore, lankė literatūrinį teatrą, šokių kolektyvą. Po dvejų metų ji pagaliau pasiekė savo tikslą - pradėjo studijuoti savo svajonių specialybę. Kurso draugai į dvejais metais vyresnę panelę žiūrėjo nelabai draugiškai. „Jie buvo vilniečiai, o aš jiems atrodžiau tikra mergaitė iš kaimo. „Ką šita melžėja veiks baigusi mokslus?“ - taip šnabždėdavosi tarpusavyje kurso bičiuliai“, - juokiasi Virginija.
Bohema manęs neviliojo
Baigusi studijas, Virginija kartu su kurso draugais penkerius metus praleido Šiauliuose - gavo paskyrimą vaidinti Šiaulių dramos teatre. „Mes taip mylėjome vienas kitą ir tuo pačiu labai mylėjome teatrą. Teatre mes buvome patys jauniausi, mus priėmė kaip vaikus, ir senbuviai su mumis nekonkuravo. Gyvenome kaimynystėje, dviejuose trijų kambarių butuose. Po gastrolių susirinkdavome visa kompanija, aptardavome teatro užkulisius, dainuodavome, grodavome. Buvome ne iš tų kompanijų, kurie mėgdavo „baliavoti“. Turėdavome daug gerbėjų, ypač mūsų kurso vaikinai, nes jų mergaitės prie teatro laukdavo su gėlėmis“, - pasakoja Virginija.
Vėliau Virginija išvažiavo dirbti į Kauno dramos teatrą, ten jai teko pritapti prie jau susigyvenusios kompanijos. Mergina dirbo su talentingais režisieriais, intensyviai repetavo, su nerimu laukdavo premjerų, įsiliejo į Kauno bohemos gyvenimą. „Tačiau aš niekad nebuvau bohemos žmogus, po premjerų stengdavausi nesėsti prie bendro stalo, gerti nemėgau. Man būdavo gaila laiką gaišti pasisėdėjimuose, šnekos vis kartodavosi, todėl po spektaklių išslinkdavau namo“, - sako teatro legenda.
Net ir suaugusi aktorė niekada nesijautė graži. „Kas tas grožis? Kiekvienas nuoširdus, tikras, aistringas žmogus yra gražus. Marilyn Monroe ar Marlene Dietrich buvo dievaitės, grožio etalonai, tačiau tuo pačiu ir be galo talentingos moterys, pilnos aistros, energijos ir meilės gyvenimui. Aš manau, kad pamačius jas be grimo, tikrai nerastume tų gražuolių, kurias yra užfiksavę fotografai“, - įsitikinusi aktorė.
Surado savo antrąją pusę
Aktorė sako, kad visada buvo „zanūda“. Ji vaikščiodavo juodai apsirengusi, plaukus rišdavo į dvi kasas, nesidažydavo, neišsiskirdavo iš minios. „Vienas kitas vaikinas atrasdavo manyje aukso luitą, nueidavome į pasimatymą, kalbėdavome rimtomis filosofinėmis temomis, kai staiga pašnekovas man sako: „Kokios jūsų gražios blakstienos.“ Aš nutildavau, pagalvodavau: „O Dieve, koks kvailas!“ Tuo mūsų pažintis ir baigdavosi“, - juokiasi Virginija.
Virginija nevaikščiodavo į jaunimo pamėgtus šokius. „Man būdavo žema ateiti, atsistoti ir laukti, kol mane pasirinks. Lyg save pardavinėčiau. Keletą kartų pastovėjau ir man to pakako“, - sako aktorė.
Pirmoji meilė Virginiją aplankė aštuoniolikos. „Jis buvo septyneriais metais vyresnis menininkas, artima siela, mano gyvenimo mokytojas. Jis man įrodė, kad žmogus pats turi kurti savo gyvenimą. Išsiskyrėme po kelerių metų. Meilės aš niekada neieškojau. Jos ir nereikia ieškoti. Aišku, būdavo, kad jausdavausi vieniša. Draugės viena po kitos tekėjo, gimdė vaikus, jau ir pokalbiai sukdavosi apie vystyklus, o aš tiesiog gyvenau savo gyvenimą, visada buvau užimta, nebuvo kada liūdėti“, - pasakoja Virginija, savo didžiąją gyvenimo meilę sutikusi vėliau nei jos bičiulės. Ji visada tikėjo, kad ras savo antrąją pusę. „Kai sutikau Arūną, atsirado toks jausmas, jog nuvažiuosiu pas tą žmogų, atsisėsiu šalia ir visos mano problemos išsispręs. Gal todėl, kad vėlai tekėjau, t. y. trisdešimties, aš supratau, jog kiekvienas žmogus turi teisę į privatumą. Mes nevaržėme vienas kito laisvės“, - sako moteris.
Paskutiniame spektaklyje Virginija suvaidino prieš metus, o visai neseniai atšventė 30 metų sukaktį, kai pirmą kartą žengė į teatro sceną. Teatrui ji dar nepasakė „ne“, tikrai neatsisakytų suvaidinti rimtą ir įdomų vaidmenį. Be to, ji mielu noru sutiktų vaidinti lietuviškame televizijos seriale. Tačiau ir be teatro daili moteris turi pakankamai veiklos: ji organizuoja kūrybinius poezijos vakarus, teatralizuotus projektus, kuria scenarijus. Moteris dievina operą, filharmoniją, džiazą, todėl pradėjo kurti poetinius muzikinius spektaklius, bendradarbiauja su muzikantais. Su savo projektais Virginija aplanko ne tik Lietuvos miestus ir miestelius, bet ir vyksta į tolimas šalis - aplankė beveik visus didžiausius JAV miestus.
