„Ir gerai...“ – nusišypsojusi klesteli ant kėdės. Pavakarės prietemoje išsilieja monologas. Apie atradimus ir praradimus, apie deginantį meilės skonį, apie tai, ką siūlo gyvenimas ir ko nereikėtų praleisti pro akis.
Viešai atsiversti į meną trisdešimties yra didžiulė prabanga. Girdi sarkazmą mano balse? Klausi kodėl? Taigi klikai, „šušarai“, kurioje gyvename, visiškai neįdomu knaisiotis žmoguje. Jie nusipiešia įvaizdį, o paskui jį eskaluoja. Puikiai suprantu, kodėl tai daro, gal todėl ir neniekinu.
Juk viskas paprasta: jei vaikštai į Nacionalinę filharmoniją, tai tik dėl gražuolio dirigento. Jei eini į spektaklį, tai tik dėl to, kad nori miegoti su režisieriumi. Argi gali būti kitų priežasčių?!
„Tu tikrai kažkur mokeisi? Tikrai piešei? Domėjaisi menu?“ – manęs klausia. Ką sakyti? Kad taip buvo visada? Kad gal ir į režisierių dėmesį atkreipi, nes artima, kuo jis gyvena?
Vienas iš itin retų pastarojo meto Agnės Jagelavičiūtės interviu ir kaip visuomet fantastiškos nuotraukos – šios savaitės žurnale „Žmonės“.
