Kokios šiemet bus jūsų Kūčios? Anksčiau Dainos vaikai Marija ir Lukas didžiąsias metų šventes sutikdavo su tėčiu Danijoje, todėl ypatingo ruošimosi jūsų namuose lyg ir nebūdavo...
Daina: Taip, ruošdavomės minimaliai, tiek, kiek reikia dviem suaugusiems žmonėms. Bet šios Kalėdos skirsis radikaliai. Paprašiau, kad mano vaikai liktų su mumis, ir jie mielai sutiko. Kūčioms atvažiuos mano tėvai, o prie kalėdinio stalo sės ir Antano atžalos Indrutė su Tomu. Jaučiu, kad bus nelengva, bet su džiaugsmu laukiu švenčių. Žinau, už tai, ką gavome per praėjusius metus, turime vieni kitiems ir Dievui padėkoti.
Antanas: Taip, viskas bus kitaip. Jau dabar matau, kaip puošiami namai, galvojama apie dovanas ir staigmenas. Švęsime nuoširdžiai.
2010-ieji jūsų šeimai buvo išskirtiniai. Su kokiais džiaugsmais ir pasiekimais juos palydite?
Daina: Praėję metai buvo kupini laukimo ir begalinio džiaugsmo. Vasaros pradžioje gimė mūsų pagrandukė Magdalena, kurios labai laukėme. Ji – tikras stebuklas. Galvojau, kodėl sulaukusi keturiasdešimties taip emocingai reaguoju į vaiko gimimą. Matyt, todėl, kad viską darau sąmoningai, apgalvotai. Visas mintis, jėgas skiriu dukrelei auginti. Kita gera šių metų žinia – mano sūnus Lukas sėkmingai baigė gimnaziją ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti audiovizualiųjų menų ir animacijos. Kiekviena mama turi jaustis laiminga, kai jos vaikas žino, ko nori pasiekti, randa mėgstamą sritį ir su dideliu užsidegimu pradeda į ją gilintis. Sakoma, kokia nuotaika palydi besibaigiančius metus, tokį užtaisą duodi ateinantiems. Mano nuotaika pakili, todėl tikiu, kad 2011-ieji mūsų šeimai bus tokie pat geri, kokie buvo praėję.
Antanas: 2010 metai mums išties buvo išskirtiniai, labai produktyvūs ir sėkmingi. Pavasarį balandžiai priperėjo daug balandžiukų, vasarą man suėjo brandūs 55-eri ir gimė ilgai laukta dukrytė Magdalena. Rudenį kumelė atsivedė kumeliuką, o žiemą Dainytė atšventė savo jubiliejų.
Užsiminėte, kad Magdutės gimimas pakeitė jūsų kasdienybę, o kokią įtaką padarė jūsų santykiams?
Daina: Mūsų santykiai visada buvo tvirti, o gimusi dukrytė įnešė tik dar daugiau džiaugsmo. Buitis pasikeitė, nes reikia derintis prie mažosios, bet visai netrikdo. Atvirai pasakius, apie tai nė karto nesusimąsčiau. Man kur kas įdomiau stebėti kiekvieną Magdutės pasiekimą: išdygusį pirmą dantuką, gebėjimą apsiversti, atsisėsti. Skaitau literatūrą apie vaiko auginimą ir laukiu vis didesnių džiaugsmų. Vaiko gimimas – tai lyg nematoma gija, kuri stipriai sujungia du žmones. Tačiau kiekvienas skirtingai tą ryšį pajuntame. Manau, kuo brandesni žmonės, tuo ta gija svarbesnė ir teikia daugiau pilnatvės.
Antanas: Santykiai iš esmės nepasikeitė, pakito dienotvarkė. Atsirado šeimoje dar vienas labai mylimas žmogelis, kuris teikia daug džiaugsmo mums abiem, bet reikalauja ir dėmesio. Tai verčia dar labiau branginti tarpusavio santykius, jei daugiau beįmanoma (juokiasi).
Daina: Mūsų santykiai visada buvo tvirti, o gimusi dukrytė įnešė tik dar daugiau džiaugsmo. Buitis pasikeitė, nes reikia derintis prie mažosios, bet visai netrikdo.
Daina, keturiasdešimties sulaukusios moterys bijo gimdyti, nes mano, kad nebeužteks kantrybės ir jėgų. Jūs pasielgėte visiškai kitaip.
Daina: Kaip tik esu daug kantresnė, nei buvau augindama pirmuosius vaikus. Jaunoms mamos rūpi mokslai, karjera, draugai, linksmybės. Juk aplink tiek nepažintų ir neatrastų dalykų, norisi juos išmėginti, o čia lyg tyčia vaikas naktį nemiega, dieną zirzia. Manai, kad taip elgiasi specialiai, daraisi irzli. Bet kūdikis verkia dėl kokios nors priežasties. Reikia kantrybės, kad intuityviai tai suvoktum.
Pasidarė labai populiaru kalbėti apie ekologinį vaiko auginimą. Mamos pačios verda košes, trina daržoves, o sauskelnes keičia į vystyklus. Kaip jūs auginate dukrą?
Daina: Geriausias maistas kūdikiui yra motinos pienas, deja, man nepavyko ilgai dukros maitinti pačiai, todėl dėl mišinėlių tariausi su medikais. Magdutei jau pusė metukų. Parduotuvėse tokio amžiaus vaikams siūloma galybė košelių, tyrelių, bet mes nieko neperkame. Viską gaminu pati. Iš ūkininkų perku daržovių, vaisių. Tiesa, pastaruoju metu iš vaisių liko tik obuoliai, nes egzotiškų vaikui neduodu. Manau, pastarųjų mėnesių nesveikų produktų antireklama daug kam padarė įtaką, man – taip pat. Be to, perku neskaldytas, neperdirbtas kruopas, iš jų verdu košes. Mums pasisekė, kad Magdutė nesiskundžia apetitu, bet kai reikia valgyti, aplink visos smulkmenos, daiktai pasidaro įdomūs (šypsosi).
Tas, kas išrado sauskelnes, turėtų būti apdovanotas Nobelio premija. Lukas užaugo vystykluose. Kai prisimenu valandų valandas, praleistas juos virinant ir skalbiant, šiurpas pereina. Namuose būdavo ištemptos virvės, o pagrindine dekoro detale tapdavo išdžiaustyti vystyklai. Didelis privalumas – kad sauskelnėse vaikai nešunta, šito nepavyko išvengti, kai auginau sūnų. Girdėjau, kad sauskelnės teršia aplinką, bet tegul vyrai pasuka galvą, kaip šią problemą išspręsti, nes jų vaikų motinoms šitas išradimas labai palengvina gyvenimą.
Antanas: Ekologija gali pasitikėti tik tada, kai ją susikuri pats. Todėl ir vartojame vien sumedžiotą ar savo ūkyje užaugintą žvėrieną, paukštieną, triušieną ir kiaušinius. O kai reikia ką nors pirkti, iš visų blogybių renkamės mažiausią. Prisipažinsiu, apie sauskelnes nieko neišmanau, tik labai džiaugiuosi, kad grįžus iš darbo nebereikia skalbti vystyklų, ką nuolat dariau augindamas Indrę ir Tomą.
Kaip mažąją sesutę priėmė Indrė, Tomas, Lukas ir Marija?
Daina: Marija ypač džiaugiasi sesute, jai skiria daug dėmesio, jos žaidžia ir auga drauge. Didieji mūsų namuose – jau tik svečiai. Tarp jų ir Magdalenos nebus tokio glaudaus ryšio, bet tai normalu.
Antanas: Vyresnieji tikriausiai mano, kad tėvams turėti mažų vaikų jau per vėlu (šypsosi). Kita vertus, patys kalti, galėjo apkrauti anūkais, nebūtų laiko, kada savus daryti.
Esate minėję, kad augindami mažąją išsiversite be auklės. Ar pavyksta?
Daina: Beveik (juokiasi). Jeigu ne mano mama, kuri dažnai atvažiuoja man padėti, būtų tikrai sunku. Tačiau ir ji ne ištisai gyvena mūsų namuose, todėl pagal rekomendacijas susiradau moterį, kad prižiūrėtų Magdutę, kai mums su Antanu tenka išvažiuoti. Pradžioje labai atidžiai stebėjau, kaip dukra priims svetimą žmogų, bet nepastebėjau jokių pasikeitimų, nuotaikos kaitos.
Antanas: Būna renginių, į kuriuos noriu eiti su žmona, tada mums reikalinga auklė. Nesu iš tų, kurie mano, kad gimus vaikui moteris privalo nuolat būti su juo. Moteris turi bendrauti su draugais, eiti į gimtadienius ar kitas šventes. Bet šiaip mums abiem didžiausias malonumas – rūpintis šia Dievo dovanėle.
Antanas: Kadangi Magdalena – Dvyniai ir gimusi tą pačią dieną kaip aš, manau, jos charakteris bus toks pat idealus kaip mano.
Daina, nepasiilgote darbo? Prieš tapdama namų šeimininke buvote įsisukusi į verslą. Gal jau kyla minčių į jį grįžti?
Daina: Auginti kūdikį yra pats atsakingiausias darbas, trunkantis dvidešimt keturias valandas per parą. Šito nesupranta tik tie, kurie dar neturi vaikų. Man net galvoti nėra kada apie verslą, juolab – kad grįšiu į jį. Iš patirties galiu pasakyti, kad abiejų darbų atlikti kokybiškai neįmanoma. Kai gimė Marija, mano ir brolio šeimos kūrėme įmonę. Tas laikas buvo labai sudėtingas. Niekada nežaidžiau verslo, todėl žinau, kaip nėščiai ar vaikelį auginančiai moteriai tai sunku. Nebenoriu šito patirti. Mūsų šeimoje verslininkas yra Antanas.
Bet vaiką galima auginti iki trejų, septynerių ar net aštuoniolikos metų. Daina, kurį variantą ketinate rinktis jūs?
Daina: Šiuo metu manau, kad su dukra būsiu, ją auginsiu ir auklėsiu iki trejų metukų. Paskui vaikas eis į darželį. Mūsų mergaitė bus sociali, tikrai nebus auginama kaip princesė dramblio kaulo bokšte. Tuomet pagalvosiu, kuo man reikėtų užsiimti. Dabar dėl to nesuku galvos.
Kaip dalijatės Magdutės priežiūrą?
Daina: Man labai pasisekė. Esu iš tų, kuriems rytinis miegas vertas aukso monetos. Antanas tai supranta, todėl pažadina Mariją, paruošia jai pusryčius, išlydi į mokyklą, tada grįžta į miegamąjį ir užsiima Magdute: nuprausia, pakeičia sauskelnes ir pamaitina. Kai jis ištaria: „Išvažiuoju į darbą“, sulaukiu bučinio, žinau, kad turiu prabusti. Išgirstu, kaip lovytėje soti ir laiminga guguoja dukrelė. Ne gyvenimas, o pasaka! Kai taip prasideda kiekvienas rytas, diena pralekia lyg su vėjeliu. Vakare Antanas vėl žaidžia su mažąja, kartu vakarieniaujame, bendraujame. Paprasta, bet labai miela kasdienybė.
Antanas: Girdėjai, darbų dalijimasis labai paprastas. Beveik visus nudirbu aš, o Dainytei – kas liko (juokiasi).
Ar jau galima nuspėti, į kurį iš jūsų charakteriu ir būdu panaši Magdalena?
Daina: Esu tikra, kad ji – Antano kopija. Magdutė visą laiką šypsosi. Deja, tai ne mano bruožas (šypteli). Kartais nesuprantu, kodėl mano vyro tokia gera nuotaika. Ryte man reikia bent valandos, kad ištarčiau pirmą žodį. Judrumu ir kojų kilnojimu ji taip pat visa į tėvą. Jau dabar jaučiasi, kad dukra bus komunikabili. Ji nebijo svetimų žmonių. Buvo keletas atvejų, kai į nepažįstamus taip skvarbiai ir įtariai žiūrėjo, kad net juokavome: gerai, jog dar nekalba (juokiasi).
Antanas: Matau, kad bus graži, kaip ir aš (juokiasi). Kadangi Magdalena – Dvyniai ir gimusi tą pačią dieną kaip aš, manau, jos charakteris bus toks pat idealus kaip mano.
