Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Kazlauskas: „Esu laimingas žmogus“

Dainius Kazlauskas
E. Paukštės nuotr. / Dainius Kazlauskas
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas, kuriam lietuviškame vaidybiniame filme „Atsisveikinimas“ patikėtas pagrindinis vaidmuo, savo pasiekimais nesididžiuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų mėgstamas aktorius sako nuo pat karjeros pradžios norėjęs būti žinomas teatre, tarp profesionalų. Kitoks populiarumas jo neviliojęs.

Kino teatruose pristatyta premjera turi net du pavadinimus: „Atsisveikinimas“ ir „Laimingo žmogaus istorija“ (pastarąjį režisierius T. Donela linkęs vadinti balsu už kadro – aut. past.). Sutiktumėte, kad tai – išties laimingo žmogaus istorija?

Žvelgiant filosofiškai, taip, tai – laimingo žmogaus istorija. Prieš mirtį jis gali atsisveikinti su artimaisiais, su mylima moterimi... Per Audriaus susitikimus, per jo kelionę žiūrovas supranta, kuo jis gyveno ir kas įvyko...

Kartą esate minėjęs, jog visada norėjote būti komikas, o tapote tragiku... Režisieriaus T. Donelos filme „Atsisveikinimas“ įkūnijote jūreivį Audrių. Dar vienas minorinis vaidmuo?

Taip, Audriaus vaidmuo tikrai minorinis, bet nuoširdus (šypteli). Žinote, visą laiką norėjau juokauti ir judėti. Būtų visiškai natūralu, jei ir būčiau likęs toje žaismėje, bet gyvenimas viską sudėliojo kiek kitaip. Vienas vaidmuo, kitas, o po dešimtmečio atsisukęs atgal pamačiau esąs dramatinis herojus su pamišimo ir kraštutinumo priemaišomis. Beliko stebėti, kaip tolstu nuo savo prigimties, tiesa, po kurio laiko atsirado galimybė grįžti prie pirminių norų.

Kad ir po ilgo laiko jūsų troškimai išsipildė. Panašu, kad gimėte po laiminga žvaigžde?

Taip, kol kas mano norai pildosi. Gimiau su marškinėliais (šypsosi). Kartais manęs neapleidžia mintis, kad iš tikrųjų esu absoliučiai laimingas žmogus.

Nebijote apie tai garsiai kalbėti, kai aplink tiek pavyduolių? 

Kiekvienas žmogus yra laimingas savaip. Gal tik ne visi supranta, kad jie laimingi?

Lietuvoje gana dažnai visuomenėje žinomi žmonės suserga žvaigždžių liga. O jūs, regis, jokių simptomų neturite...

Negaliu sirgti žvaigždžių liga: aš nei populiarus, nei žinomas... Daugelis žmonių mano, kad būtent tai padarys juos laimingus. O mano noras kiek kitoks – aš siekiu būti žinomas ir populiarus ne tarp plačiosios auditorijos, o tarp savo srities žinovų.

Papasakokite, kaip susidomėjote aktoriaus profesija?

Apie aktorystę neturėjau jokių minčių, bet gyvenimo aplinkybės, į kurias buvau panardintas, labai aiškiai mane pastūmėjo, tiesa, dar ilgai to nesupratau (šypsosi).
Kai buvau septyniolikos, mano klasiokė lankė Gediminą Storpirščio dramos būrelį, ji ir mane įtikino pabandyti. Neketinau su tuo sieti savo ateities. Mano apsisprendimas tarsi buvo aiškus: juk dvylika metų profesionaliai šokau… Viskas pasisuko neplanuotai, kai atėjo metas tarnauti armijoje. Tada, paskatintas draugų, ir nutariau išbandyti jėgas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Išlaikėte egzaminus ir gyvenimas pakrypo kita linkme?

Kaip dabar prisimenu, kai per stojamuosius komisijos nariai manęs paklausė, kokį spektaklį esu matęs. Nors draugai apie matytus spektaklius buvo pripasakoję ir aktorių pavardes mokėjau atmintinai, nusprendžiau būti atviras (ta savybė man visada padėjo) – pasakiau, kad mačiau vieną spektaklį. Visi jau buvo seniausiai mane „palaidoję“, bet režisierė Dalia Tamulevičiūtė, amžiną atilsį, parašė teigiamą pažymį, ir mane tai išgelbėjo.

Ne veltui sakoma, kad negalima meluoti sau… Nuo tos akimirkos patikėjote, jog jums skirta teatro scena?

Ne, patikėjau kur kas vėliau, būdamas trisdešimties ir nukeliavęs nelengvą išbandymų ir svarstymų kelią. Iki pat dabar jaučiuosi dėkingas draugams, kurie man tada padėjo ir pastūmėjo reikiama kryptimi. Teatras ir kinas iki šiol mane traukia kitokia realybe.  

Taigi jums nebuvo lemta tapti šokėju…

Na, aš ir dabar truputį pašoku (šypteli). Mano žmona Indrutė – šokėja, bet šokti kartu su ja šokiuose negaliu. Man šokis – moters gundymo arba viliojimo menas, o kai jau esi su mylimąja, kaip dar ją gundyti? Demonstruoti jai savo sugebėjimą šokti? Gal kiek kvailoka…

Teko girdėti, kad sugrįžti prie režisūros jus paskatino būtent žmona…

Prieš penkerius metus Indrutė užsiminė, kad būtų pats laikas imti ir kažką padaryti man pačiam vienam. Ne padėti kitiems, ne vaidinti kitų spektakliuose, o padaryti pačiam, bet  ėmiausi to tik prieš porą metų. Gal dabar toks laikas, kai viena sritis tampa dominuojanti? Režisūra mano gyvenime užima didesnę dalį nei aktorystė (Dainius studijavo režisūrą, tik paskutiniame kurse perėjo į aktorinį – aut. past.).Turėjau pradėti savo kūrybinį kelią kaip režisierius, bet gyvenimas pastūmėjo į aktorinį.

Ne dažnas menininkas gali išreikšti save abiejose srityse. Panašu, kad išties esate labai laimingas...

Smagu galėti. Tai – laisvo žmogaus būsena, suteikianti galimybę neprisirišti prie vienos vietos, padedanti jaustis visaverčiu kūrėju, taip pat nepriklausyti nuo kažkieno malonės, turėti galimybę rinktis.

Ta galimybe ir pasinaudojate: regis, dar vakar filmavotės Rusijos seriale „Širdžių ėdikės“, o dabar jau kuriate Lietuvos žiūrovams…

Svarbu nepaskubėti: jei filmuojiesi seriale, nereikia statyti spektaklio, kurti vaidmens ar garsinti animacinio filmo, nes tada tikrai nepavyks. Kiekviena veikla turi savo laiką. Būtent jis ir padeda susikoncentruoti, gerai atlikti darbą nuo pradžios iki pabaigos. 

Niekada nesvarstėte galimybės išvykti iš Lietuvos ir įsikurti ten, kur jūsų galimybės būtų didesnės?

Išvažiuoti gyventi kur nors kitur negaliu: nesu vienas, turiu įsipareigojimų mylimiems žmonėms. Nors net ir tada, kai buvau vienas, neišvažiavau (šypsosi). Tenka pripažinti – turėjau keletą tikrai rimtų progų… Problema ta, kad aktorius „pririštas“ prie gimtosios kalbos, tautos šaknų. Kur kas lengviau muzikantams, dailininkams, dainininkams, režisieriams…

Drauge su žmona auginate atžalą, netrukus sūpuosite dar vieną. Kaip manote, į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai, norėdami atskleisti savo vaikų gabumus?

Mano manymu, iki penkerių metų išryškėja individualus arba kolektyvinis vaiko polinkis. Į tai reikėtų atsižvelgti renkantis būrelius ir galvojant apie ateitį. 

O kaip žinoti, ar esi tinkamas teatro scenai? Gal nė neverta svajoti apie aktorystę?

Aš sakyčiau, kad reikia nesuskubėti. Žmogaus kontūrai išryškėja gyvenimo eigoje, o mes labai linkę paskubėti rinktis: vos tik pabaigę mokyklą, privalome nuspręsti, kuo būsime. Skubėdamas retas kuris pataiko, o jei ir pataiko, sakome: šitas tai iš pašaukimo. Nebijokime suklysti, keisti padarytus sprendimus, o svarbiausia, nebijokime senti. Atrasti save reikėtų iki 30-ies ir vėliau. Juk gyvenimas vienas, todėl nereikėtų jo praleisti vargstant dėl neteisingo pasirinkimo.
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką