Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Darius Kasparaitis. Didysis mano darbas – būti tėčiu (papildyta gruodžio 15 d.)

Darius Kasparaitis
Gedmanto Kropio nuotrauka / Darius Kasparaitis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tris dienas Kasparaičių namuose Elektrėnų pakraštyje buvo tikras sujudimas: pas senelius pirmąsyk viešėjo mažasis anūkas, metų ir poros mėnesių Marley Jonas, su savo tėčiu, garsiuoju ledo ritulininku Dariumi Kasparaičiu (39). Močiučių, promočiučių meilės teko per akis, bet mobiliojo telefono ekrane išgirdę dvynukių – trejų metų ir poros mėnesių Liv ir Lilly – bei jų mamos Lisos Carrol (28) balsus abu sukluso. Praėjo vos diena, o savo moterų Kasparaičiai ėmė ilgėtis.

Liv, Lilly ir Lisa liko Stokholme, kur šeima dabar ir gyvena. Lisa kuria drabužių vaikams seriją LIVLY, jai puikiai sekasi. „Dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę esu užsiėmusi. Tai sunkus, tačiau beprotiškai įdomus laikas. Štai prieš septynias valandas telefonu kalbėjausi su partneriais Peru, po šešių valandų skambinsiu į Kiniją, kartais konferenciniai pokalbiai vyksta ketvirtą ryto... Mada vaikams, dizainas man labai įdomu, tačiau be šeimos nieko nepasiekčiau. Darius ir vaikai man yra viskas. Jie mane įkvepia, skatina eiti pirmyn. Darius – nuostabus partneris ir tėtis mūsų vaikams, esu palaiminta, kad sutikau tokį žmogų. Mūsų ryšys daugkart patikrintas ir išbandytas, dėl to tik stipresnis“, – kalba Lisa.

Darius padeda sužadėtinei, kiek gali, ir taip pat sunkiai dirba – didįjį sportą išmainęs į tėčio pareigas, pavargsta ne mažiau, nei rungtyniaudamas pajėgiausioje pasaulio lygoje – NHL. Augina vaikus, o šie augina jį: paauglys iš tėvų namų išvykęs į Rusiją, kur sužibo jo, ledo ritulininko, žvaigždė, kaip pats sako, užaugo rūbinėse, tad taip ir neišmoko pažinti tikrojo gyvenimo. To mokęsis ir ieškojęs, spėjo dusyk vesti, skausmingai išsiskirti ir dabar, kai jo, ryškaus, bebaimio, šiurkštaus žaidimo nevengiančio sportininko, karjera jau leidosi, prieš beveik penkerius metus restorane Niujorke sutiko krepšininkę Lisą. Laimė? Likimas? Visų trijų spalvų olimpinius medalius iškovojęs Darius mano, jog tiesiog gyvenimas, kuris davė nepaprastai daug. Iš ano, ankstesnio, etapo liko ne tik medaliai. Kur kas svarbiau – gražuolė jųdviejų su pirmąja žmona Irina duktė Elizabeth. Jai jau penkiolika. Vyresnėlė labai myli tėtį, Lisą, mažąsias sesutes ir brolį.

Dariau, esate tikras pasaulio pilietis, gyvenote keliose šalyse. Įvažiavus į namų kiemą Elektrėnų pakraštyje širdis tikriausiai ypač suvirpa?

Žinoma. Tik truputį keista: esu įpratęs prie didelių miestų, todėl vakare net nejauku buvo – per tylu. Manau, ir Marley dėl to ilgai neužmigo. Net televizorių garsiau paleidau, kad geriau jaustųsi.
Lietuva yra ir visada bus mano tėvynė, o tėvų namai – išskirtinė vieta. Čia jaučiuosi taip, tarsi pats dar nebūčiau užaugęs vyras, pamirštu, kad man kitąmet keturiasdešimt. Antra vertus, sutinku pažįstamų iš vaikystės, bendraamžių – jie atrodo kažkaip senai. Gal dėl to, kad savęs nematau iš šalies, vis dar jaučiuosi jaunas. Ir ne tik vidumi. Šįryt atsikėliau, nubėgau dešimt kilometrų vienu įkvėpimu. Gera bėgioti po šitas apylinkes.

Kojos po visų traumų laiko visai neprastai, jei tokį atstumą vienu įkvėpimu...

Toks organizmas: kuo dažniau bėgioju, tuo mažiau viską skauda. Man nuolatos reikia palaikyti sportinę formą – kai kasdien bėgioju krosą ar einu į treniruoklių salę, kūnas, tarsi gavęs tepalo, dirba geriau, o kai nejudu – tarsi rūdija. Taip yra daugumai sportininkų profesionalų, užtat baigęs karjerą dažnas turi sveikatos problemų.

Prieš porą savaičių Švedijoje nubėgau aštuoniolika kilometrų – buvo sunku, pabaigoje jau tik ėjau. Kitais metais norėčiau dalyvauti Stokholmo maratone. Žinau, kaip tai sunku fiziškai ir psichologiškai, bet labai įdomu. Neseniai buvęs garsus ledo ritulininkas Markas Messieras finišavo Niujorko maratone. Jam – penkiasdešimt. Pagalvojau: jei jis gali, kodėl negaliu aš? Aišku, iš pradžių turėčiau numesti kokia penkiolika kilogramų. Dabar sveriu kokį šimtą dešimt... Nešant tokį svorį, kūnui jau dvidešimt kilometrų būtų tikras maratonas. Kiek ilgų distancijų bėgikai sveria? Po kokius keturiasdešimt kilogramų. Šiandien aš – kaip trys Živilės Balčiūnaitės. Įsivaizduokit, bėga toks kaip ji – Balčiūnas – ir dar du tiek pat sveriančius neša ant pečių. Toli jis nenubėgs – nebent iki Sabališkės kapinių (Sabališkės – kaimas Elektrėnų savivaldybėje – red. past.).

Su kilogramais kovojote dar tada, kai buvote ledo ritulio profesionalas?

Kai devyniolikos iš Rusijos atvažiavau žaisti į Ameriką, svėriau maždaug aštuoniasdešimt devynis kilogramus. Po metų – jau apie šimtą. Pats jaučiausi normaliai, bet treneriai norėjo, kad sverčiau kokius devyniasdešimt penkis. Prasidėjo: svarstyklės, tą valgyti, to nevalgyti. O aš galėdavau keturis kilogramus priaugti kad ir per vakarą – nuvažiuoji pavakaroti, o rytą treneris jau sako: „Kur taip prisišveitei?“ Bet ir dabar noriu skaniai pavalgyti! O tai iškart ir jaučiasi – nesu iš tų, kurie gali kimšti bet ką ir – nieko.

Dabar bėdą verčiu vaikams, aiškinu, kad su jais neįmanoma dietos laikytis. Jie valgo, nesuvalgo, o aš pabaigiu. Arba, pavyzdžiui, nuperku ledų: vienas įveikia pusę savo porcijos, kitas ir trečias – taip pat, o man lieka porcija ir pusė.

Neseniai laikraštyje perskaičiau, kad tie, kurie sportuoja ir normaliai valgo, gyvena ilgiau už tuos, kurie ir treniruojasi, ir nuolat laikosi dietų – juk tai nuolatinis stresas.
Bandžiau jų laikytis ir aš, buvau daug numetęs, bet tada treniruodavausi keturis kartus per dieną ir kartą valgydavau. Jau kaip liga gavosi: atsikeli, bėgi, kilnoji štangą, eini čiuožinėti, o vakare tik pavalgai. Aišku, buvau suplonėjęs, ir kubeliai tie ant pilvo atsirado – gerai atrodžiau. Bet kartais vaikštant net galva apsvaigdavo.

Elektrėnuose, panašu, dietos laikytis neišeitų – mama ruošia cepelinus...

Kartą per metus atvažiuoju – nieko blogo cepelinų pavalgyti. Reikia atsipalaiduoti. Be to, skanu.
Tiesą sakant, kai tik atskridęs atsidariau tėvų šaldytuvą, nustebau: tuščia. Sesuo laikosi dietos, ir tėvo pusė jau belikę – visi jie čia tuo užsiėmę.
Pastebėjau, Lietuvoje dauguma žmonių taip gyvena: laikosi dietų, paskui atsipalaiduoja. Gal mūsų genetika lemia, kad esame tokie kresni, prie žemės palinkę? Pavyzdžiui, švedai valgo daugiau nei lietuviai, bet ploni kaip pirštas. Kai nueinu treniruotis į klubą, jame visąlaik būnu „didžiausias“. Kartais net nejauku, kai aplink tokie gražuoliukai kaip gėjų klube...

Švedija jau tapo tikraisiais namais?

Ten praleidžiame daugiausia laiko – Stokholmo centre turime butą. Švedijoje didžiuliai mokesčiai, užtat viskas – darželis, gydymas – už dyka, ramu ir saugu. Dvynukės gimė ten – nekainavo nė dolerio, o Marley sulaukėme Rusijoje, jo gimimas kainavo apie dešimt tūkstančių dolerių.

Dar turime butą Majamyje. Gruodžio antroje pusėje ten visi ir skrisime. Aš – porai mėnesių, Lisa – vienam. Majamyje bus labai gerai, tik, aišku, su vaikais nepailsėsime. Neseniai ten buvau nusivežęs vieną iš dvynių – maniau, bus paprasčiau Lisai su dviem, o ir man su viena gerai, atsipalaiduosiu, bet dirbau kaip reikiant. Būdavo, atsikeliame rytą, o ji iškart: „Papa, papa.“ Ir taip iki vakaro niekur nė per žingsnį. Jau geriau būčiau ėmęs abi – bent būtų žaidusios, o dabar turėjau ir paišyti, ir miegoti.

Bet Stokholme tvarkotės be auklės...

Neapleidžia keistas jausmas: bijau palikti savo vaikus. Anksčiau, kai dar žaidžiau, neišvengiamai turėjau važiuoti į varžybas, treniruotes. O kai to nebeliko, stengiuosi visur būti su jais. Kiek vaikų užauga be tėvų, kol jie dirba, taip ir normaliai nepabendrauja. Pamenu, ir kai aš buvau mažas, tėvai grįždavo šeštą ar septintą iš darbo, aš devintą jau miegoti eidavau. Jie neturėjo pasirinkimo, o aš turiu.

Kadangi Lisa daug dirba, vakarais jie kartais mamos net nenori prisileisti. Reikia tik tėčio. Tėtis atneš atsigerti, pakels iš lovos, nuves į darželį. Kai mama bando juos sodinti į vežimėlį, pradeda rėkti: „Tėėėtis!“ Jie visi, ypač dvynės, žino, kad manimi gali manipuliuoti: išsiprašyti šokolado ar kokio kito skanumyno. Bandau būti griežtas, bet sunkiai sekasi. Manau, geriau ne drausti, bet su vaikais susitarti. Išklausau, ko jie nori, padarau pusę to, ko prašo. Tada nusiramina. Jei pasakyčiau „ne“, prasidėtų isterija. Išmokau taip tartis. Kai vienas su trimis būni, turi ieškoti išeičių. Užsiožiuoja, viena krinta iš vežimėlio į vieną pusę, kita – į kitą. Ir guli ant žemės.

Dvynės labai skirtingos?

Lilly sportiškesnė, mielai puošiasi Žmogaus voro kostiumais, o Liv labiau mėgsta lėlytes, rengiasi kaip princesė. Prieš miegą turiu padainuoti joms dainelę – tą pačią, bet skirtingu tempu. Liv patinka lėtai, Lilly – greičiau. Abi susipliekia, kuriai pirmai turiu dainuoti. Kažkas pasakė: savi dūmai negraužia akių. Taip ir man visi savi vaikai atrodo geriausi. Kai kiti ateina į svečius, galvoju: kaip tėvai su jais neišprotėja? Mūsiškiai kitokie, normalūs...

Namuose su trimis mažiais neliūdna. Ar planuojate daugiau atžalų?

Dar berniukas būtų gerai, kad Marley turėtų brolį.

Vaikams patinka darželyje?

Jiems ten gerai. Tik jau išsiruošti į darželį mums – košmaras. Didžiausias gyvenimo Šiaurėje trūkumas – vaikus reikia rengti. Kol visus tris pagaunu, aprengiu – prakaitas žliaugia. Prieš rengdamas paklausiu, ar nenori į tualetą. Purto galvas. Kai aprengiu, staiga: „Papa, sisiu“... Nuo namų iki darželio – kilometras. Kai jį įveikiame, būnu neblogai apšilęs bėgti krosą. Dabar tik įsigudrinau autobusu iki ten nuvažiuoti. Kartais su trigubu vežimėliu pro autobuso duris netelpame, bet dabar dažniausiai važinėja tokie plačiomis durimis. Paskui jau nurengti vaikus lengva, bet aprengti... Užtat labiausiai džiaugiuosi, kad Majamyje bus šilta.

Ką veikiate, kol vaikai būna darželyje?

Sportuoju, kartą per savaitę už dyka treniruoju švedų vaikus. Didysis mano darbas – būti tėčiu, auginti vaikus, suprasti, kaip reikia juos auklėti. Nieko apie drabužius nesuprantu, todėl Lisai galiu prisidėti nebent fizine jėga – nešiodamas dėžes. Ji stresuoja, nori, kad viskas būtų padaryta tobulai. Lisa nuolat važiuoja į Peru, Turkiją, piešia modelius, renkasi audinius. Ten drabužėlius pasiuva. Nuo Peru ji pradėjo, nes ten rado aukščiausios kokybės medvilnės, kuri nedirgina jautriausios alergiškų kūdikių odos.

Manau, būtų puiku tuos drabužius siūti Lietuvoje – dairausi čia siuvyklos. Juk iš Vilniaus į Stokholmą kasdien dusyk skrenda lėktuvas, jei tik kas netinka, reikia pataisyti, visada paprasta perduoti, nusiųsti. O į Peru skambinti, ispaniškai aiškintis, kas nepatinka... Iš Peru ar Kinijos gabenant krovinius prisideda visokių rūpesčių, mokesčių, pervežimų.

Kai vaikai ūgtelės, gal vėl pasuksite į ledo ritulį: jei ne žaisti, tai – treniruoti? Nostalgija, kad per anksti pasitraukėte, nekamuoja?

Buvau traumuotas, kamavo skausmai – neturėjau kito pasirinkimo, tik pasitraukti. Nostalgijai neturiu laiko. Nuo ledo ritulio visiškai nenutolau. Štai po kelių savaičių Amerikoje su Niujorko „Rangers“ veteranais atviroje aikštėje žaisime prieš Filadelfijos „Flyers“.

Turiu slaptą mintį, svajonę dar sužaisti su Lietuvos rinktine... Kol kas sveikata gera, jei kelis mėnesius rimtai pasitreniruosiu, numesiu svorio, gal ir pavyks? Aišku, visų pirma reikia patekti į komandą. O tada norisi žaisti taip, kad būčiau geriausias. Nebebūsiu toks žaidėjas, kuris gali visus daužyti, bet, turėdamas tokią patirtį, jaunimą dar galėčiau patempti. Baisu ką prisižadėti, tačiau užduotį sau tokią keliu.

Anksčiau norėjau tapti rinktinės treneriu, bet supratau, jog nesu tam pasirengęs. Galva dirba kaip žaidėjo, o kad taptum geru treneriu, savyje turi užmušti žaidėją. Gal man pavyks.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką