Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Erika Santos: keliuosi lyg feniksas iš pelenų... (papildyta liepos 7 d.)

Erikos Santos
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Erika Santos
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dar prieš metus, kraudamasi lagaminus kelionei į Ameriką, ji švytėjo. Paaukojusi viską, ką turėjo, dėl didelės meilės, skrajojo lyg ant sparnų: „Dar niekada nesijaučiau tokia laiminga...“ Naujas verslininkės Erikos Santos (31) gyvenimo etapas Amerikoje su vaikais ir mylimu vyru Linu turėjo būti nuostabus. Deja... „Aš išsiskyriau. Oficialiai, – prisipažįsta ji šiandien. – Esu dėkinga buvusiam savo vyrui už skaudžią patirtį. Nes tokia patirtis labai užgrūdina...“

Lietuvos pramogų pasaulyje Erikos Santos nebėra jau visus metus, tačiau gimtinėje niekas nepamiršo. Matyt, jos gyvenimo istorija – pernelyg įspūdinga, kad lengvai pamirštum: būdama dvidešimties, kaunietė išvyko gyventi į Portugaliją, ištekėjo už portugalo Sheu Santos, su juo susilaukė šešių vaikų. Ji buvo sukūrusi daug verslų – sporto klubų, grožio klinikų, investicinių firmų – ir verslo reikalais nuolat keliavo po pasaulį. Sykį viešėdama Amerikoje susipažino su lietuviu verslininku Linu: šis apvertė racionaliai sudėliotą jos gyvenimą aukštyn kojomis. Dėl meilės Erika atsisakė visko, ką turėjo: išsiskyrė su pirmuoju vyru, paliko jam visą turtą, pasiėmusi vaikus išvyko į Ameriką pas mylimąjį ir su juo netrukus oficialiai sutvirtino santykius. Po to stojo ilga tyla.

Dabar Erika – vėl atsigavusi. Draugiški jos laiškai ir žinutės socialiniame tinkle pradeda plaukti maždaug nuo antros valandos popiet: „Labas rytas, saulyte, geros dienelės!“ Majamyje, kur moteris su vaikais neseniai išsinuomojo butą, tuo metu būna šešta ryto. Lyg ir niekas nepasikeitė: Erika, kaip ir pirmiau, keliasi anksti, bėgioja paskui vaikus, planuoja šimtus darbų, kuo rimčiausiai ruošiasi užkariauti Ameriką... Tik jau – viena. Nelengva kalbėtis apie priežastis, suardžiusias trumpą antrąją jos santuoką, – juolab kad dėl gyvenimo su mylimu vyru daug paaukota, sudėtos visos gražiausios viltys, atiduotos visos svajonės!.. Vis dėlto ji ryžtasi: „Gal mano istorija padrąsins kitas moteris, šeimoje patiriančias smurtą, ko nors imtis?..“

Erika, pastarąjį pusmetį buvai tarsi pradingusi nuo žemės paviršiaus. Vienas kitas laiškas, viena kita keista užuomina, baugūs nutylėjimai... Kas atsitiko?

Su tuo, ką išgyvenau, pirmiausia reikėjo susitaikyti pačiai, o tai buvo beprotiškai sunku – juk niekada nemaniau, kad man galėtų taip nutikti!.. Tai, ką perėjau, buvo pats tikriausias pragaras. Nuo ko man pradėti?.. Gal nuo to, kad šiuos Naujuosius metus su vaikais atšventėme susigūžę skolintame automobilyje, stovinčiame tuščiame parkinge, teturėdami pakelį sausainių? Ar nuo to, kad aš, rūpestingų ir mylinčių tėvų užauginta dukra, iki šiol tik teoriškai įsivaizdavau, ką reiškia terminas „domestic violence“ – „smurtas šeimoje“, o susituokusi su Linu tai sužinojau praktiškai?..

Prieš tekėdama neįtarei, jog gali nutikti kas nors panašaus?

Tiesą sakant, kai dabar atsigręžiu atgal ir situaciją pamatau šiandienos akimis, o ne pro rožinius akinius, kuriuos tada nešiojau, pripažįstu – taip, tai buvo galima numanyti. Jis visada buvo gana agresyvus, bet aš, naivi įsimylėjėlė, laikiau tai vyriškumo bruožu. Pernelyg nesigilinau į pirmųjų jo skyrybų istoriją: man kažkodėl nekilo klausimo, kodėl buvusi žmona taip geranoriškai jam atidavė auginti dvynukus. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo visai ne geranoriškas, o priverstinis apsisprendimas... Visus simptomus nesąmoningai neigiau.

Ir vis dėlto tekėjai...

Nes labai mylėjau. Įsimylėjau pirmą kartą gyvenime – nei su ankstesniais draugais, nei su pirmuoju vyru nebuvau jautusi nieko panašaus. Pavydo protrūkiai atrodė natūralūs: o ką aš žinau, gal tikroje meilėje taip ir turi būti...

Kai skyriausi su Sheu, palikau jam viską – visus verslus, namą, akcijas, – kad tik jis man paliktų vaikus. Meilė buvo taip apakinusi, kad iš praeities nieko nebereikėjo – žiūrėjau tik į priekį, tik į tą nuostabų gyvenimą, kurį sukursiu su Linu! Nesijaučiau žengianti į tuštumą: juk tekėjau už turtingo vyro, galinčio manimi pasirūpinti. Linui tai buvo priimtinos sąlygos: jam nė kiek nerūpėjo, kad atvažiuoju pas jį gyventi vos su tūkstančiu eurų kišenėje ir dar atsivežu šešis vaikus. Ne tai buvo tikroji problema...

Tavo laimė tuomet tikrai atrodė kuo nuoširdžiausia. Iš pradžių viskas klostėsi gerai?

Taip, viskas buvo gražu, mes iš tiesų labai džiaugėmės vienas kitu. Jo draugai netgi manė, kad pagaliau atsirado moteris, kuri įstengs jį sutramdyti. Tačiau netrukus įtarumas perkopė įprastas ribas: jis nuolat tikrino mano elektroninio pašto dėžutę, naršė mano pokalbius skaipe, iš socialinio tinklo trynė nepatikusius draugus. Jis draudė man kur nors išeiti. Nekalbu apie vakarėlius su draugėmis ir naktinius klubus – kur tau, man neleisdavo net nuvažiuoti į sporto klubą: „O ko tau ten? Bernų kabinti?..“ Kai norėdavau ryte pabėgioti, pastodavo kelią: „Kur eini? Su kuo susitiksi?“ Jį labai erzino tai, kad iš prigimties esu lyderė ir įpratusi priimti sprendimus su niekuo nesitardama. Labiausiai jis tūžo, kai nusifotografavau žurnalui „Playboy“ – kaip aš drįsau?! Tačiau tuomet, laimei, mus skyrė atstumas, todėl pyktį galėjo išlieti tik telefonu.

Pirmą kartą ranką prieš mane jis pakėlė prieš metus, kai dar nebuvome susituokę. Prieš tai dvi dienas gėrė, o aš visai negeriu – gal dėl to jam buvo dar labiau pikta... Tai įvyko mano draugės akyse. Iškart griebiau savo daiktus ir ketvirtą valandą ryto išsinešdinau iš jo namų: „Niekas su manimi šitaip nesielgs!“ Išskridau į Lietuvą ir ten praleidau tris ilgus mėnesius. Jis maldavo grįžti, dievagojosi, kad tas smūgis buvo didžiulė – ir vienintelė – klaida, kad daugiau taip niekada nebus ir mes laimingai gyvensime iki amžiaus galo... Patikėjau. Nuskridusi į Ameriką, ištekėjau už jo. Jis labai norėjo, kad apie tai sužinotų visas pasaulis – pagaliau aš visiškai priklausau jam!

Kaip suprantu, spaudas pase viską pakeitė į blogąją pusę...

Jis pasijuto galįs visiškai mane kontroliuoti – juk pabėgti neturiu kur! Spaudimas vis didėjo. Aš, tvirtas žmogus, iki tol beveik niekada neverkusi, verkdavau kasdien. Įsivaizduokite situacijos absurdiškumą: jis taip mane myli, kad nekenčia! Man meilė asocijuojasi su šiluma ir laime, o jam – su savinimusi ir diktatūra. Jis žadėjo: „Kai nutrauksi savo ryšius su Europa, viskas susitvarkys.“ Nutraukiau visus ryšius, atsisakiau visų Europoje puoselėtų planų, bet tapo dar blogiau! Aš nesutverta būti tik namų šeimininke. Bet koks mėginimas imtis veiklos sulaukdavo jo pykčio: „O kam tau to reikia?“ Nebeleido niekur – net į knygyną! Išeidamas iš namų pasiimdavo visus raktus, kad tik niekur neičiau. Skandalus mūsų namuose matydavo ir kaimynai: daug kartų verkdama esu puolusi pro duris, jis – tempęs mane atgal, o apstulbę kaimynai į tai žiūrėję, bet nesikišę... Sykį mane visą parą laikė uždarytą namuose, neleido net į lauką išeiti. „Palauk, pasamdysiu kokius aštuonis juodžius, – grasindavo man, – pereis per tave, ir daugiau nė vienam vyrui tavęs nebereikės...“ Grasindavo ir atimti vaikus: „Jei man nepaklusi, išmėtysiu tavo vaikus po skirtingas valstijas!“ Tai – ne meilė, tai – liga!

Gruodžio mėnesį mano kantrybė trūko: suvokiau, kad nei aš, nei mano vaikai šito nenusipelnė. Taigi susirinkau juos, į lagaminą įsimečiau sauskelnių, vaikų drabužėlių ir pabėgau pas draugę. Išsliūkinome iš namų vidury nakties, kaip liūdname kino filme: vaikai su pižamomis, susukti į antklodes, nesuprantantys, kas vyksta... Žinoma, jis atvažiavo iš paskos: „Juk Kalėdos, pati vaikams puošei eglutę, neatimk iš jų šventės!“ Vėl priesaikos, vėl pažadai... Kai pamatė, kad nelabai tikiu, pasitelkė kitą taktiką: „Tu išvažiavai mano automobiliu. Grąžink!“ Teko grįžti, bet Kalėdas abu kentėme sukąstais dantimis: jaučiau, kad jei tik galėtų, jis mane sutraiškytų. Šiurkštumas liejosi ir miegamajame: stumdymai, draskymai... Nežinau, kiek skylių nuo kumščių liko namų sienose...

Apsisprendžiau: niekam neleisiu savęs terorizuoti ir meilė nėra išimtis. Jo kankinimams sugebėjau ištarti „stop“: kai jo nebuvo namie, pasiskolinau draugės septynvietį miniveną, susimečiau drabužius ir išvažiavau – šįkart jau visam laikui. Daugiau nieko neėmiau: kaip pirmajam vyrui po skyrybų palikau viską iki paskutinio cento, taip ir antrajam. Manęs nesustabdė nė tai, kad jis atėmė iš manęs telefoną ir kompiuterį, pakeitė banko kortelių kodus ir paliko beveik be pinigų...

Šįkart niekas tavęs nesivijo?

Kur tau! Važiuodama dar sumaniau užšokti pas draugę į namus paimti vaikų žaislų – ir, lyg tyčia, jos namo kieme išvydau stovintį savo vyrą! Paspaudžiau greitį, jis šoko į savo mašiną ir puolė vytis. Prisiminiau, kad filmuose, gresiant tokiam pavojui, moterys bėga į degalines ar parduotuves. Pakeliui pasitaikė pažįstamo lenko parduotuvė: vaikus užrakinau mašinoje, o pati nubėgau į parduotuvės galą, susigūžiau kampe, drebėjau kaip laukinis padaras ir klykiau, kad jis prie manęs nesiartintų. Apstulbęs parduotuvės savininkas bandė mane raminti, o Linas jam aiškino, kad žmonai staiga „nuvažiavo stogas“. Nubėgęs prie mašinos, liepė vyresnėliui Deimonui atidaryti duris – motinystės instinktas mane privertė atsipeikėti, tad atlėkiau iš paskos ir pareiškiau iškviesianti policiją, jei bent pirštu palies mano vaikus. „Pasigailėsi“, – išspaudė jis, apsisuko ir išvažiavo. O aš išvažiavau į Majamį. Buvo gruodžio 31-oji...

Ne patys linksmiausi Naujieji metai...

Noriu tikėti, kad daugiau tokių Naujųjų mano gyvenime nebus. Bandžiau ieškoti viešbučio, bet veltui – per šventes viskas buvo užimta. Ką daryti?.. Nupirkau sulčių, sausainių, fejerverkų, ir Naujuosius su vaikais sutikome automobilių stovėjimo aikštelėje. Deimonas pasidžiaugė, jog kasmet šią šventę švenčiame vis kitoje šalyje. Labai stengiausi, kad vaikams tai atrodytų kaip linksmas nuotykis: kaip smagu, kaip įdomu, miegosime mašinoje!.. Šypsausi, juokiuosi, o viduje verkiu...

Ilgai nakvoti mašinoje juk negalėjote?

Įsikūrėme prieglaudoje, gavome maisto ir pastogę. Sausio 4-ąją Deimonas, Giani ir Safira turėjo eiti į mokyklą, taigi nuvažiavau ten ir paprašiau juos priimti. Į mane žiūrėjo truputį nepatikliai: gražiai apsirengusi, o skundžiasi esanti benamė... Bet vaikus priėmė. Tris mėnesius niekaip negalėjau išsikapstyti iš depresijos. Galiausiai padėjo tik suvokimas, kad negaliu galvoti vien apie save – esu atsakinga ir už šešis mažamečius.

Bet juk jie turi ir tėtį. Ar sulaukei pagalbos iš buvusio savo vyro Sheu?

Tiek ten tos pagalbos... Sheu niekada nemokėjo alimentų, o aš ir neprašiau. Jaučiausi šiek tiek kalta: juk tai aš jį palikau dėl kito. Kai patekau į bėdą, buvo gėda prisipažinti, kas nutiko: tepasakiau, kad noriu truputį pabūti viena, ir paprašiau atsiųsti pinigų, kad bent pieno vaikams turėčiau už ką nupirkti. Tačiau tada paaiškėjo, kad jiedu su Linu – vos ne draugeliai. Portugalas viską raportavo Linui, pasakė ir naują mano telefono numerį. „Aš žinau, kur tu esi ir ką veiki“, – netrukus išgirdau. Linas prigrasino portugalui, kad jei man bus atsiųstas bent vienas doleris – jam tai geruoju nesibaigs. „Kai ji nebeturės ką valgyti, grįš pas mane“, – lyg kirviu nukirto. Paradoksas: abu mano eks susibūrė į komandą ir nusprendė mane pamokyti!

Minčių grįžti pas vyrą tau nekilo net ir pačią sunkiausią minutę?

Ne, pas jį nė už ką negrįšiu. Mes jau išsiskyrėme, jis tam neprieštaravo. Nesakau, kad jo nebemyliu: juk nuo meilės nėra tabletės, kurią išgeri – ir jausmai dingsta... Vis dėlto jis – vienintelis vyras, kurį mylėjau. Bet rožinius akinius nusiėmiau visam laikui. Kai kamavo depresija, pati sau tapau koučere: dariausi testus, ieškojau sprendimų, kapanojausi... Išsikapsčiau. Galiu tik padėkoti savo vyrui už tokią pamoką: jokiuose kursuose, jokiuose universitetuose nebūčiau to išmokusi!..

Kaip tu gyveni dabar, patyrusi tokią griežtą pamoką?

Iš prieglaudos mes išsikraustėme – kai pavyko šiek tiek atsistoti ant kojų, Majamyje išsinuomojau trijų kambarių butą. Tapau kraujo donore, aktyviai dalyvauju mokyklos veikloje, kuriu daug naujų projektų. Kai ištekėjau, visi mano darbai buvo sustoję, o dabar vėl pajudėjo: prekiauju valiutomis „Forex“ rinkoje, golfo įranga, mėginu įsukti mados verslą, užmezgiau naujų pažinčių. Keliuosi lyg feniksas iš pelenų... Liūdnos mintys vis dar aplanko, bet, užuot gulėjusi lovoje ir verkusi, keliuosi penktą ryto, bėgioju, gaminu vaikams valgį, griebiuosi darbų. Didžiuojuosi savimi: tai buvo gera proga suprasti, kad tikrai esu stipri. Šiandien nesu turtinga, tačiau turiu didžiulį patirties bagažą, o tai brangiau už pinigus. Man nereikia pardavinėti savo kūno – užsidirbti galiu smegenimis. Suprantu, kad pradėti gyvenimą nuo nulio vienišai moteriai su šešiais vaikais – ne pati lengviausia užduotis. Bet neabejoju, kad aš ją įveiksiu.

„Žmonės“
Komentarai
Temos Erika Santos
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką