Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintarė Karaliūnaitė pristatys suknelių kolekciją (papildyta kovo 19 d.)

Gintarė Karaliūnaitė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Gintarė Karaliūnaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Niekada nevadinau savęs verslininke. Nevadinu ir drabužių dizainere. Ir nenoriu, kad kiti taip manytų. Aš – tik idėjos autorė“, – juokiasi vėl naujienomis gyvenanti dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (31). Šįkart ji ryžosi pristatyti ne tik naujausią savo sukurtą kremą, bet ir drabužių kolekciją – linines sukneles, išpieštas pienių pūkais, laumžirgiais, paukščiais, gėlėmis...

Iš kur idėja kurti sukneles?

Keturios laumės, kurios tapo visų mano sukurtų kremų simboliu, privalo puoštis suknelėmis! Kiekviena turės po keturias skirtingas. Taigi kuriu šešiolikos suknelių kolekciją.
Suknelė – mėgstamiausias mano drabužis, kurį iš tiesų puikiai pažįstu. Spintoje jų turiu gal du šimtus. Žinau turbūt visus įmanomus modelių variantus. Toks drabužis tinka visoms moterims, ypač toms, kurių figūra neideali, kurioms reikia truputį pridengti, truputį parodyti... O kiek reiškia linijos! Vien piešiniu galima pakoreguoti figūrą, optiškai pailginti, ties liemeniu paliekninti, krūtinę padidinti... Man tokia kūryba – vienas malonumas, nes turiu labai daug patirties, suvokiu, kaip suknelė turi atrodyti ir kam kokia labiau tinka. Modelius piešiau pati, kokiais piešiniais jos bus dabintos – taip pat kūriau aš. Žinoma, sukneles siūs profesionalios siuvėjos, o piešimo darbus patikėjau tikroms dailininkėms. Norinčioms suknelės viduje net bus įsiūta medžiagos skiautelė ir ant jos užrašytas linkėjimas runomis. Taigi su tokia suknele moteris gaus ir grožį, ir sėkmę, ir apsaugą.

Savame krašte pranašas nebūsi. Tas posakis tiktų kalbant ir apie liną – medžiagą, kuri pas mus jau tiek įprasta, kad net pabodusi...

Liną be galo mėgstu. Pati turiu ne vieną lininę suknelę. Bet dažniausiai būdavo, kad nusipirkdavau ir nešdavau taisyti pas siuvėją. Tai – labai sudėtinga medžiaga, iškart matau, kai sukirpta blogai, pasiūta netinkamai: apačia per daug palenkta, vienas šonas nutįsęs, kitas – sukasi... Arba apsunkinta visokiausiomis detalėmis: stambiais metaliniais užtrauktukais, sagtimis. Linas ir be to labai gražus. Man patinka dizainerių kūriniai iš lino, bet retai pas juos rasdavau ką nors pagal savo skonį. Jų drabužiuose paprastai daug kūrybos ir ieškojimų, bet per mažai romantikos ir moteriškumo. Juk suknelė turi pabrėžti moters išskirtinumą, o ne slėpti! Dėvint lininę suknelę nereikia nei brangakmenių, nei auksinių papuošalų, nei įmantrios šukuosenos ar gausaus makiažo. Lininė suknelė moterį iškart padaro nuostabią ir pastebimą. Tokiam drabužiui netinka vertinimai „madinga“ ar „senamadiška“. Kurdama šias sukneles negalvojau apie jokias madas. Greičiau – apie stilių ir geriausią dovaną moteriai.

Į drabužių dizainerius nepretenduoji. Madingų audinių, atspalvių ir tendencijų nesivaikai. Ką nori pasakyti šia savo kolekcija?

Propaguosiu moteriškumą! Noriu ką nors gražaus pasiūlyti ne tik tobulų figūrų, bet ir apvalesnių formų moterims, todėl sukneles siųsime ir tradicinių dydžių, ir pagal individualius užsakymus. Nuo kasdienių, tinkamų eiti į darbą, iki vestuvinių apdarų.
Beje, parodoje „Pelenė 2010“, kur pristačiau pirmąsias savo sukneles, viena moteris iškart nusipirko pasiūtą iš juodo lino, išpieštą pienių pūkais. Mačiau, kaip užsidegė jos akys išvydus tą drabužį. O kai pasimatavusi pamatė, kad jai kuo puikiausiai tinka, ir aš krykštavau iš džiaugsmo. Vadinasi, visos tos mano naktys, pusantrų metų mąstymo ir piešimo nebuvo tuščias laiko gaišimas! Tai nebuvo iliuzija ar tuščia fantazija! Beje, šios eilutės skirtos moteriai, kuri pirko tą lininę suknelę: „Būtinai man paskambinkite!“ Ji pasiėmė suknelę, bet nepaklausė, kaip skalbti. Etikečių, kur bus visa svarbi informacija apie drabužį, dar nespėjome pagaminti, o mes tą pirkėją, euforijos apimtos, išleidome be įspėjimų.

Spėju, kad dabar kremus mesi? Jau seniai guodeisi, kad nenori gaminti jų iš ne itin malonaus kvapo kiaulių taukų...

Pagaliau turiu kūno ir plaukų kremą be kiaulių taukų! Bet nereikia kiaulytės įžeidinėti (juokiasi). Šių taukų lieka kituose mano kremuose, kurie skirti veidui, ir kol kas liks, nes, kad ir kaip nepatiktų kvapas, žmogaus odai šie taukai yra tinkamiausi. Giliausi mūsų odos sluoksniai neatstumia jo kaip priešo ir praleidžia gilyn į kraujotaką. Vadinasi, visos žolytės ir gerosios medžiagos patenka ir veikia iš gilumos.
Tačiau jau seniai eksperimentuoju: kakavos sviestą maišau su įvairiausiais aliejais, skaniausiais ir maloniausiais kvapais. Tiesa, tokį kremą sukdavau tik sau ir artimiausioms draugėms. Viešėdama Amerikoje gavau nusipirkti ne mineralinio, o tikro, gryno, vitamino E. Parvažiavusi pasidariau su juo kūno ir plaukų kremą. Efektas panaudojus jį – pasakiškas! Gali išsitepti nusimaudžiusi po dušu, iš vakaro įtrinti plaukus, gali juo pasitepus degintis saulėje, nes neturi eterinių aliejų... „Privalai padaryti tą kremą ir pristatyti parodoje!“ – likus vos kelioms dienoms iki parodos Vilniuje užsispyrė bičiulė. „Bet jis bus labai brangus, nes ir aliejai, ir visi kiti komponentai nepigūs. Krizė! Niekas jo nepirks“, – mąsčiau. Suklydau: sekėsi nuostabiai, naująjį kremą išpirko akimirksniu.
Žinai, jau seniai supratau, kad ne vien muzika yra kūryba. Stebuklingų kremų maišymas, suknelių kūrimas – viskas yra menas. Uždegti moterims akis, užkrėsti jas pavasariu man dabar – tikroji kūryba.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką