Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintarė Karaliūnaitė: ten nebuvo mano rojus

Gintarė Karaliūnaitė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo / Gintarė Karaliūnaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kodėl visi mano, kad jeigu važiuoji į Dubajų, tai pas kokį arabą ir vienu tikslu...“ – šypteli dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (33). Vos prieš kelias dienas grįžusios moters kelionės į Jungtinius Arabų Emyratus tikslas buvo kur kas aiškesnis – pasisemti įspūdžių ir apsispręsti, ar galėtų ten dirbti ir gyventi ilgesnį laiką.

Negi nebuvo nė vienos minties, kad būtų neprošal dėl sotaus ir ramaus gyvenimo sugundyti kokį turtingą šeichą?! „Ir Lietuvoje yra turtingų, gerų vyrų, kurie man patyliukais pasipiršo... – juokdamasi atitaria Gintarė. – Ypač po šitos kelionės tikrai neįsivaizduoju savęs ištekėjusios už kitos religijos, kitos kultūros žmogaus... Nieko nėra geriau nei tipiškas, kritikuojamas ir koneveikiamas lietuvis vyras. Taip, arabai ir galantiški, ir vyriški, ir iškart apsisprendžia (lietuviai to nesugeba), nes vadovaujasi taisykle: „Atėjau, pamačiau ir imu.“ Bet aš pati iš tų, kurie mėgsta ateiti ir paimti. Todėl lietuviai man patinka dėl to, kad tavęs taip nečiumpa. Tas staigus arabo „įkritimas“ mane net gąsdino. „Kaip tu gali mane vos kelias sekundes matydamas nuspręsti, kad esu tavo svajonių moteris?“ – stebėjausi. Dėl daug ko ten susitariama be žodžių – tiesiog išraiškingais žvilgsniais. Žvilgsniais vyrai man tikrai daug pasakė...“

Tiesa, vyro elgesys ten priklauso nuo to, kiek sau leidžia moteris. Akivaizdu, kad vietinių nuomonė apie moteris iš Rytų – ruses, lietuves, ukrainietes – labai prasta. Nėra ko stebėtis, nes dauguma ten iš tiesų važiuoja vienu tikslu – dirbti prostitutėmis. „Vietiniai į tokias žiūri tiesiog kaip į vartotinus daiktus. Tokios moterys jiems – žaisliukai, pramoga, ne itin brangiai kainuojantis seksas, – įspūdžiais dalijasi dainininkė. – Viename klube, kur buvo sausakimša rusių prostitučių, priėjau prie baro pasiimti servetėlių. Čia stovėjo dvi merginos, kurios atrodė kaip tipiškos tos profesijos atstovės ir tarpusavyje kalbėjosi... lietuviškai...“

„Toks jausmas, kad patekau tarp dekoracijų, likusių po kokio filmo ar spektaklio, – įspūdžius dėlioja moteris. – Juk užaugau su močiutės pasakomis apie Aladiną, Šacherezadą ir Alibabą. Emyratuose ieškojau Azijos, arabų kultūros. O ten pasitiko stiklinių dangoraižių miestas. Gražus, puošnus, bet tuščias, bedvasis. Nelikau sužavėta.“ Nesužavėjo ir maistas: vietinio teko mažai ragauti, nes beveik visi produktai auginami ne vietoje, o importuojami. Todėl ten itin mėgstama italų, kinų virtuvė ar tiesiog greitojo maisto užeigos. „Užtat vandenynas ir baseinai viešbučiuose – pasakiški. Tik kilstelėk galvą nuo gulto, jau paslaugi filipinietė atbėga su gaiviausiu kokteiliu... Faktas – gyvenk ir mėgaukis. Bet tai nebuvo mano rojus. Grįžau namo, įžengiau pro duris ir pasakiau: „Pagaliau aš savo rojuje!“

Prabangiausi automobiliai, jachtos Dubajuje – kasdienybė. Turtas ir prabanga ten iš tiesų liejasi per kraštus. Tik jau po pirmų kelių dienų ji ima įgristi. „Mačiau, kaip vyrai renkasi į ferarių mėgėjų klubą: ateina papietauti ir pasikalbėti apie tai, kaip vairuoja ferarį, kokį naują pirks – odiniu salonu ar dar kitokį... – kvatoja moteris. – Beje, tik keli iš jų buvo vietiniai. Visi kiti – rusai ar libaniečiai, Emyratuose turintys gerus verslus. Vaikšto jie išdidūs, vienas prieš kitą nosis riesdami... Bet ko riesti – juk ir vienas, ir kitas tuos ferarius turi... Pavyzdžiui, lankėmės viename viešbutyje, kurio savininkas turi tris šimtus žirgų. Vieno kaina – apie milijoną. Pusę metų Dubajuje be galo karšta, todėl kasmet šeimininkas visus tuos tris šimtus žirgų skraidina lėktuvais į Angliją. Ten jie gyvena, kol klimatas Dubajuje šiek tiek atvėsta. Tada parskraidinami namo ir rengiamos lenktynės.“

Ten matytą turtingųjų gyvenimą lietuvė vadina tikra tuštybių muge. „Bet koks naujas žaisliukas greitai atsibosta ir jie vaikšto dūsaudami, kuo dar save bent trumpam nustebinti. Pavyzdžiui, eina koks 150 kilogramų sveriantis rusas ir dūsauja, matyt, nuo antsvorio. Eina šalia jo jauna rusaitė, sverianti gal kokius 45 kilogramus, ir vėlgi – dūsauja. Turbūt iš nuobodulio... „Gal plaukiam jachta? Bet jau vakar plaukėme... Gal skrendam kur nors? Bet užvakar skridome...“ – tokios jų kalbos, tokios jų dienos, – konstatuoja Gintarė ir juokdamasi priduria, kad jos išvaizda ir amžius dar leistų susirasti kokį turtingą arabą ar netgi europietį. – Bet kam? Kad vaikščiočiau ir dūsaučiau per dienas?..“

Moteris neslepia, kad ši kelionė buvo ne pramoginė, o kupina apmąstymų. „Juo labiau kad pasiėmiau seną gerą savo draugą Seneką. Betgi ir protas mano: filosofinę knygą nusprendžiau lėktuve paskaityti... – pati iš savęs kvatoja dainininkė. – Kur jau ten prisiskaičiusi filosofijos leisiuosi į nuotykius! Faktas, kad Seneka mane sulaikė nuo daugelio polėkių... O jei rimtai – iš tiesų kamavo daugybė minčių. Galvoje nuolat sukosi kažkieno pasakyti žodžiai, kad kvaila šimtus kartų vis iš naujo pradėti gyvenimą. Jį reikia tęsti, o kuo daugiau blaškysiesi, tuo mažiau rasi ir įgysi. Ten labai aiškiai suvokiau, kad muzika mano gyvenime buvo ir liks svarbiausia. Su didžiausiu malonumu vieną vakarą išskirtinei publikai dainavau rusiškus romansus. Jau seniai ką nors panašaus buvau jautusi scenoje. Gera buvo matyti, kaip atidžiai manęs klausosi.“

Prieš kelionę pasklidusias kalbas, kad tuoj tuoj emigruos į Dubajų, Gintarė vadina pramanais: „Niekur aš neemigruoju ir net neplanuoju. Man savaitės užteko, kad pasiilgčiau Lietuvos. Todėl nežinau, ar pavyktų ilgam išvažiuoti. Taip, turiu rimtą pasiūlymą ten dainuoti. Ir suvokiu, kad kvaila būtų tokio darbo atsisakyti. Ypač kai matau, kaip Lietuvoje net populiariausios grupės baigia karjerą... Per mėnesį turiu apsispręsti, kaip gyvensiu artimiausius pusę metų ar metus. Dabar jau sėdžiu valtyje, intensyviai irkluoju, bet kur nuplauksiu – dar nežinau.“

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką