Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintarė Scheidt: laikas dabar dar brangesnis

Gintarė Scheidt
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Gintarė Scheidt
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Buriuotoja Gintarė Scheidt (27), 2008-aisiais ant Pekino olimpinių žaidynių sidabrinės garbės pakylos užkopusi dar turėdama mergautinę Volungevičiūtės pavardę, niekada nešvaistė laiko vėjais. Tačiau dabar, kai Italijoje su vyru – brazilų buriavimo legenda vadinamu dviejų olimpinių aukso ir dviejų sidabro medalių laimėtoju Robertu Scheidtu (36) – įsirengia namus, glėbyje glaudžia pernai vasarą gimusį sūnelį Eriką, pradeda pamažu sportuoti, atrodo, jog anksčiau laisvalaikio turėjo į valias.

Nuotraukose ji atrodo tokia pat liekna, jauki ir žavi kaip iki gimdymo. Tačiau tikina, jog viskas nėra taip paprasta: „Nėštumas savo žymių palieka. Fiziškai esu silpna, svorio likę nemažai. Bet per daug nesikremtu – pradėsiu buriuoti, tada papildomi kilogramai pravers. Aišku, raumenų pavidalu.“

Rudenį su vos kelių mėnesių sūnumi Gintarė išskrido į vyro gimtinę Braziliją. Ten šiltai praleido žiemą, prieš Velykas užsuko į Kauną, kur gyvena jos šeima, spėjo susirgti ir netrukus, sulaukusi Roberto, išvyko į Italiją. Čia gražiose kalvotose Gardos ežero apylinkėse šeima suka savo lizdą: „Turime mažą namuką, dabar palengva jį įsirengiame.“ Rūpesčių gausybė, kurti buitį nelengva, bet labai malonu. Juk visuomet Gintarė pabrėždavo: šeima svarbiau už karjerą, vaikų ji augins ne vieną. Kaip tvarkytis su jais, žino, nes turi šaunų pavyzdį – ją ir du brolius užauginusią mamą, kuri dabar vieši Italijoje ir padeda rūpintis anūkėliu: „Jei ne puikioji mano mama, negalėčiau apie jokius sportus kol kas ir pagalvoti. Iki tol mažąjį prižiūrėjome abu su Robertu. Ateityje norint sportuoti reikės galvoti apie kokį nors mums padėsiantį žmogų.“

Kelis Brazilijoje prabėgusius mėnesius buriuotoja vadina šiltomis katino dienomis. Tačiau jos nebuvo vien džiaugsmingos. „Dažnai važiuodavome į Rio de Žaneirą, kur vyko visokios buriavimo varžybos. Pajutau, kas yra rutina, nes Robertas turėjo daug startų ir treniruočių, grįždavo pavargęs. Bet auginti vaiką – daugiau malonumo nei vargo. Kiekvienas rytas su Eriko šypsena užglostydavo visus rūpesčius. Erikas labai stiprus vaikas. Namai pilni jo gugavimų ir verksmų. Greitai mokosi, gerai stovi ir laiptais greitai lipa – tik spėk gaudyti.

Sunkiausias man buvo braziliškos vasaros vidurys – neišpasakyti karščiai. Beveik visą laiką buvome San Paule, kur gyvena Roberto tėvai. Jie mažąjį palepindavo, pažiūrėdavo, bet iš esmės tas miestas man vis dar atrodo siaubingas. Jame gyvena daug milijonų žmonių, gatvėse dar daugiau mašinų, gausybė nusikaltimų, visur reikalinga apsauga, namai – su aukščiausiom tvorom, visi skuba... Aišku, geroji šio didmiesčio pusė – geros ligoninės, muziejai, universitetai, bet... grįžusi į Kauną visada džiaugiuosi, kad jis toks mažas ir ramus. Aišku, nuvažiavęs į atokesnius Brazilijos kampelius irgi galėtum mėgautis nuostabia gamta, gyvūnais. Ta šalis labai didelė, pažinti jos visos neįmanoma.“

Kalbos apie greitą jos grįžimą į didįjį sportą kol kas truputį perdėtos. Nors nenutolti nuo įprasto ritmo ji stengėsi ir susilaukusi Eriko, kurį dar maitina pati: „Rytais ateidavome su Eriku į baseiną, kartu maudydavomės, plaukiodavome, kol jis pavargdavo. Tada pamaitindavau, užmigdydavau vežimuke ant baseino krašto ir plaukiodavau pati po kokį pusvalandį, kol sūnus nubusdavo. Negaliu sakyti, kad grįžtu į didįjį sportą, bet sportuoti pradedu. Laikas parodys, kaip seksis, ir ar sveikatos pakaks. Sunku palikti savo mažąjį, o jis labai prie manęs prisirišęs. Varžybos ne už kalnų, tačiau treniruočių režimu dar turiu įsivažiuoti.“

Kas labiausiai pasikeitė tapus mama? „Kiti prioritetai. Ir kasdienybė visai kitokia. Viską turiu planuoti, išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, o ji daug brangesnė nei iki šiol. Dabar suprantu, kad anksčiau turėjau marias laisvo laiko, o šiandien jis skirtas dviem brangiausiems vyrams. Didelis malonumas, jei turiu prieš miegą kelias minutes paskaityti knygą. Su Robertu bendraujame taip pat, tik pokalbiams turime naujų temų: vaikų auklėjimas, ko tikimės iš savo atžalų. Ir dabar jis išvykęs į varžybas, nebus tris savaites. Liūdna. Bet jam dar sunkiau, nes nemato Eriko“, – pasakoja Gintarė.
Kur jos iškovotas pirmasis Lietuvos buriavimo istorijoje olimpinių žaidynių medalis? „Paslėptas. Lyg būtų ne sidabro, o aukso“, – kvatoja sportininkė.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką