Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Igoris Kofas: tinginys nuo galvos iki batų raištelių (papildyta balandžio 28 d.)

Igoris Kofas
Gedmanto Kropio nuotrauka / Igoris Kofas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Beisbolininko kepuraitė, akis slepiantys akiniai nuo saulės, iš po striukės kyšantys ausinių laidai... Gatvėje sutiktas „Lemon Joy“ lyderis Igoris Kofas (35) mažai kuo skiriasi nuo to vaikinuko, kone prieš dvidešimt metų drąsiai įšokusio į pramogų verslo traukinį, – trokštantis susilieti su minia, likti nepastebėtas. „Man patinka slėptis. Nuo savęs ir kitų. Tik nuo svetimų pasislėpti pavyksta, o štai nuo savęs – niekada“, – šypsosi.

Scenoje esi bemaž dvidešimt metų – Lietuvoje ne dažnas galėtų pasigirti tokia patirtimi...

Jei skaičiuotume metus, kai dar nebuvo „Lemon Joy“, o egzistavo grupė „Etaž 3“, tada taip. Bet prieš „Etaž 3“ dar buvo „Tretij etaž“, o mokyklos laikais apskritai niekaip nesivadinome.

Oficialiai „Lemon Joy“ gyvuoja nuo 1994 metų, kai Kaune su grupe „Airija“ surengėme pirmąjį savo koncertą. Buvome jauni, pamenu, kupini entuziazmo, užsispyrimo užkariauti pasaulį, tačiau laikui bėgant tampi ramesnis, užsiaugini dramblio odą, kai kurie dalykai ima atsibosti. Kad ir dėmesys gatvėje – nors ir kaip banaliai tai skambėtų. Kokia dešimt metų tas dėmesys netrukdė, karjeros pradžioje net teikė begalinį džiaugsmą, tačiau vėliau ir tai pradeda įkyrėti.

Per dvidešimt metų tapau daug laisvesnis, dainose galiu sau leisti daug ką pasakyti. Nespraudžiu savęs į jokius rėmus, nežiūriu į kitus, nesvarstau, kas ką pasakys. Niekas nebando manęs reguliuoti, valdyti, aiškinti, ką turiu daryti ir ko – ne. Pats sau esu karalius.  

Nejaugi vadybininkai niekada nevertė pasielgti ne taip, kaip nori, o kaip jiems atrodo naudinga?

Tikrai ne. Na, nebent vienintelį sykį, kai būdami visiškai „žali“ kartu su leidėjais sugalvojome baisiai ekstravagantišką savo grupės įvaizdį ir jį lydinčią fotosesiją. Ryškūs drabužiai, makiažas, lakuoti nagai – Lietuvoje niekas iki mūsų to nedarė, todėl idėją labai palaikėme, leidome, kad visa ugnis būtų nukreipta į mus, ir visai nesvarbu, kad tokios ekstravagancijos pasaulyje dar iki mūsų netrūko. Bet prisiminkime tų laikų Lietuvą: niūrią, pilką, nedrąsią, muzikantų – vos vienas kitas...

Kai grupė gyvavimo metus ima skaičiuoti dešimtimis, turbūt, nori nenori, vis dažniau tenka žvilgtelėti ir į savo pasą?

Metų kur kas daugiau, nei norėtųsi, bet iki šiol užtenka švariai nusiskusti, pasidaryti šukuoseną, užsidėti akinius nuo saulės ir nueiti į parduotuvę – perkančio alkoholį manęs vis dar prašo parodyti dokumentą. Man tai visada pakelia nuotaiką, niekada nepamirštu padėkoti už komplimentą. O kas yra metai? Tai tik dar vienas nereikšmingas įrašas popieriuje... Per savo septyniasdešimt penktąjį jubiliejų satyrikas Michailas Žvaneckis sakė: „Kas yra septyniasdešimt penkeri? Tai – tik didelė nuostaba jos akyse.“ Galima kapstytis savo viduje, kurti teorijas, filosofuoti, bet kartais tiesiog reikia į viską žvelgti daug paprasčiau.

Per dvidešimt metų tapau daug laisvesnis, dainose galiu sau leisti daug ką pasakyti. Nespraudžiu savęs į jokius rėmus, nežiūriu į kitus, nesvarstau, kas ką pasakys.

Visada maniau, kad esi iš tų, kurie lengvai pasineria į depresiją – kartais net nei iš šio, nei iš to.

Buvo keletas periodų, kai žmonės tikrai galėjo pagalvoti, jog skęstu, bet aš ir pats gerai nežinau, kas yra depresija. Žinau, kas yra nuotaika, kai nieko nesinori, tačiau ar tai galima vadinti depresija? Manau, tai – paprasčiausia tinginystė (juokiasi).
Esu tinginys nuo galvos iki batų raištelių. Tingiu susišukuoti, todėl man geriau į gatvę išeiti užsimaukšlinusiam kepurę. Tingiu kaskart raišiotis batus, todėl mieliau aviu įsiaunamus, o kuprinėje, kad būtų patogiau apsiauti, nešiojuosi šaukštelį (kvatojasi). Toks esu nuo pat vaikystės.

Bet tik ne tada, kai kalba sukasi apie muziką...

Darbe esu perfekcionistas. Galiu valandų valandas sėdėti prie vienos natelės, kai kiti ir prie kelių dainų tiek laiko nesėdi.

Jei šalia būtų mylimas žmogus, galbūt tiek laiko ir tu prie vienos natos nesėdėtum?

Viktoras Cojus kažkada dainavo: „Esu vienas, bet – ne vienišas...“ Būtent toks esu dabar. Fiziškai esu vienas, bet turiu begalę draugų, kurie man neleidžia jaustis vienišam. Galiu būti su jais, galiu būti be jų – ir vienaip, ir kitaip man gera. Man patinka būti vienam.

Ištikimiausi „Lemon Joy“ gerbėjai turėjo priežasčių nerimauti: grupė lyg ir egzistuoja, o naujienų iš jos stovyklos – jokių.

Balandžio pabaigoje išleidžiame naują albumą „Stebuklas“, o gegužės septintąją „Lofte“ surengsime pristatymo koncertą. Daug kam atrodo, kad penkerių metų pertrauka – kiek ilgoka, o man tai – jokia pertrauka. Žmonės Lietuvoje pripratę, kad atlikėjai išleidžia po vieną ar du albumus per metus, o aš taip nemoku: dainos gimsta, tačiau kokiu tempu, ne nuo manęs priklauso.

Viena albumo idėjos iniciatorių – buvusi tavo mergina Indrė. Bendra praeitis siekiant tikslo netrukdo?

Laikas viską sudėlioja į vietas: į daug ką pradedi žiūrėti kur kas ramiau, išmintingiau, be kraštutinumų, pradedi pamatyti, kad egzistuoja daugiau spalvų – ne vien juoda ir balta. Tai, kas buvo praeityje, persikelia į kitą, šiek tiek giliau paslėptą širdies kertelę, o tai leidžia bendravimui tęstis, santykiams keistis, bet nenutrūkti.

Lygiai taip pat nenutrūko tavo santykiai ir su Egle Mickevičiene, scenos partnere iš prieš trejus metus vykusio televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“? Kalbėta, jog ir jus siejo kur kas daugiau nei vien bičiuliška draugystė...

Su Egle neturime bendrų darbų, tikslų, todėl dabar susitinkame retokai. O pora mes niekada nebuvome... Aišku, mus įtarinėjo, bet iš tikrųjų visada buvome labiau brolis ir sesuo, o ne mylimieji (juokiasi).

Kodėl toks žmogus, kaip aš, kuris vengia viešumos, pigaus populiarumo, atsirado tokiame projekte kaip „Žvaigždžių duetai“? Pasiūlymų dalyvauti gaudavau ir anksčiau, bet visada atsisakydavau, nes nemačiau ten jokios prasmės. Bet kai pasiūlė dainuoti su Egle, sutikau per daug nesvarstydamas – žinojau, koks ji žmogus, mačiau, jog abu esame vienodai „be stogo“.

Albumą pavadinai „Stebuklu“. Ar tai reiškia, kad žmonėms reikėtų nusiteikti kažkam nežemiškam?

O man stebuklai siejasi ne su mistika, kažkuo antgamtišku, o su romantika. Vienam stebuklas einant gatve rasti litą, kitam – atsibusti ir suprasti, jog turi teisę gyventi dar vieną dieną.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką