„Dabar viskas atrodo daug paprasčiau, o kai kurie dalykai – netgi juokingi, – grįžusi iš įspūdžių kupinos kelionės pasakoja Justina. – Gyvendamas rutinoje įsisuki į tokius nereikšmingus materialius dalykus, jog net negali įsivaizduoti, kad pasaulyje yra daug gražesnių ir subtilesnių vietų. Man reikėjo poilsio ir aš jo gavau su kaupu.“
Vieta. Svalbardo salynas yra Arkties klimato juostoje. Nuo Longjyrbieno miestelio, kuriame Justina viešėjo, iki Šiaurės ašigalio – vos septyni šimtai kilometrų. Visai šalia Longjyrbieno yra anglių kasykla, kurioje ir dirba dauguma miestelio gyventojų – iš viso apie aštuonis šimtus. Pasak Justinos, nei Longjyrbiene, kur apsistojusi skandinavų bendruomenė, nei netoliese esančiame Barencburge, gausiai apgyvendintame rusų, nuolatinių gyventojų beveik nėra – vos vienoje kitoje trobelėje gyvenantį žmogų galima pavadinti vietiniu. Dauguma atvažiuoja dvejiems, trejiems ar ketveriems metams padirbėti ir užsidirbti. Tie, kurie nedirba kasyklose, darbuojasi miestelyje esančiame viešbutuke (ne šiaip sau, o „Radisson“!), keliose parduotuvėlėse, poroje kavinukių.
Kodėl? Longjyrbiene daugiausia gyvena ir dirba vyrai, bet kartais iš paskos atsikrausto ir jų žmonos su vaikais. Beje, būtent vaikai ir tapo pretekstu Justinai atvažiuoti į tokį atšiaurų kraštą. „Kažkada dirbau vienoje statybų firmoje. Bendradarbiavome su norvegais, eksportavome jiems langus, duris, kartais padėdavome Lietuvoje rasti darbininkų. Ryšiai nenutrūko iki šiol, – avantiūriškos savo kelionės pradžią pasakoja Justina. – Patys norvegai ne itin veržiasi važiuoti dirbti į tokias vietas kaip Svalbardas, todėl paprašė surasti keletą užsidirbti norinčių žmogelių, kurie Longjyrbiene galėtų pastatyti vaikų darželį. Galiausiai išėjo taip, kad išsiruošė keli latviai ir vienas lenkas, o statybų vadovas man juokais pasiūlė prisidėti prie darbininkų ir atvažiuoti pasižiūrėti, kas yra tikroji egzotika. Smagūs juokeliai virto rimta avantiūra. Iš tikrųjų net nelabai supratau, kur važiuoju, – pažiūrėjau žemėlapyje, kur tai yra, ir pagalvojau: gal būtų visai įdomu.“
Pirmomis dienomis Justina sako nedrįsusi viena išeiti į vadinamąją miestelio gatvę – dėl ten gyvenančių baltųjų meškų to daryti tiesiog nerekomenduojama.
Klimatas. Daug kam atrodo, kad tai – visų užmirštas kraštas, bet iš tikrųjų į Longjyrbieną atvažiuoja ir turistų. Žinoma, jų nėra tiek daug, ypač tokiu metu, kokiu ten lankėsi Justina. Pasak jos, į Svalbardo salas reikia važiuoti pavasarį ar vasarą, kai šiek tiek šilčiau ir aplinkui netvyro amžina naktis. „Tiesa, kai lankiausi, temperatūra irgi nebuvo „kosminė“, nenukrito, pavyzdžiui, iki keturiasdešimties laipsnių šalčio, kaip dažnai nutinka žiemą. Dabar ten – nuo penkiolikos iki maždaug dvidešimt penkių ar truputį daugiau laipsnių. Antra vertus, tai gali visiškai nieko nereikšti. Ten svarbiausia – vėjas. Temperatūra gali būti ir ne itin žema, tačiau kai papučia vėjas, apsiverkti norisi – jis toks žvarbus, kad net skruostus degina. Todėl geriau, kad temperatūra būtų ir dešimt laipsnių žemesnė, bet nebūtų vėjo“, – atskleidžia arktinio klimato subtilumus.
Poliarinė naktis. Žurnalistė pasakoja girdėjusi, kad dėl amžinos tamsos žmonės tuose kraštuose dažnai puola į depresiją. Justinai iš pradžių buvo sunku tai suprasti – juk jai taip patinka naktinis gyvenimas. „Vis dėlto keistas jausmas... – galiausiai prisipažįsta. – Juk ir Lietuvoje, būna, atsikeli septintą ryto, už lango – vis dar tamsu ir niekaip negali pabusti, bet, vos tik prašvinta, akimirksniu pasijunti geriau. O įsivaizduokite, kad ten tokiu metų laiku niekada neprašvinta. Vis lauki – kada, tačiau – nė velnio. Kvailas jausmas, ir jis tikrai išbalansuoja. Dėl tos pačios depresijos Longjyrbiene vienam gyventojui per mėnesį galima nusipirkti tik du litrus stipraus alkoholinio gėrimo. Pasirodo, žmonės dėl nuolatinės tamsos ir užklupusios depresijos dažnai prasigeria, o darbdaviams tokių problemų nereikia.“
Baltosios meškos. Pirmomis dienomis Justina sako nedrįsusi viena išeiti į vadinamąją miestelio gatvę – dėl ten gyvenančių baltųjų meškų to daryti tiesiog nerekomenduojama. Mergina pasakoja, jog visur Longjyrbiene pristatyta ženklų, prikabinėta įspėjamų užrašų apie meškas, nors tikimybė sutikti išalkusį žvėrį ne tokia ir didelė. „Vos tik atvažiavus į galvą prigrūdama tiek informacijos, jog, nori nenori, pradedi tikėti, kad tik išėjęs į lauką būtinai sutiksi mešką ir turėsi visais įmanomais būdais gintis. O iš tikrųjų tikimybė ją sutikti yra kur kas mažesnė nei Vilniaus senamiestyje užpuoliką, – šypteli Justina. – Vienintelį kartą man atostogaujant lokys buvo pasirodęs prie anglių kasyklos, kuri yra ganėtinai toli nuo miestelio. Nepaisant to, kelias dienas visi tik šurmuliavo apie jį, kalbėjo, į kurią pusę jis nuėjo (juokiasi)... Kita vertus, kai pirmą kartą viena išvažiavau šunų kinkiniu, jaučiau šiokį tokį jaudulį. Norėdamas išvažiuoti už miestelio ribų, ten privalai pasiimti ne tik atsargines pirštines, bet ir šautuvą – juk niekada nežinai, kas gali pasirodyti tavo kelyje. Bet laikydama rankose šautuvą vis tiek svarsčiau, ar tikrai prieš save pamačiusi mešką galėčiau nušauti.“
Žiemos pasaka. „Dabar žinau: tai – tobula vieta pabūti su savimi, pažinti save iš naujo, – kitą dieną po kelionės nė kiek neabejojo Justina. – Niekada neįsivaizdavau, kad egzistuoja tokių vietų, kur išties jautiesi taip, lyg stovėtum ant pasaulio krašto. Iki šiol visada atrodė, kad tai galima tik susapnuoti ar sufantazuoti. Žiemos pasaka iš vaikystės... Važiuodama haskių kinkiniu visiškoje tyloje apsiverkiau iš džiaugsmo ir pirmą kartą rėkiau sau, kad gyvenimas tikrai nepaprastai gražus. Juokingiausia, kad beverkiant ašaros prišalo prie blakstienų ir aš negalėjau net atsimerkti (juokiasi). Žinau viena: ten tikrai praleisiu savo medaus mėnesį. Būna, grįžti iš kelionių ir tik pagalvoji sau: na, buvo smagu... O į Longjyrbieną grįžčiau nors ir šiandien!“
