Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karina Jeremian: žemiškajame gyvenime mane myli ne už šokius (papildyta lapkričio 19 d.)

Karina Jeremian
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Karina Jeremian
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nors ji miniatiūrinė, jos nepastebėti neįmanoma. Ir lietuviai pastebėjo: internetinėje paieškoje žavioji šokėja Karina Jeremian (27) jau pralenkė iki šiol buvusią populiariausią Lietuvos Kariną – Krysko.

Tačiau armėniško kraujo turinti mergina neina iš proto dėl ją išgarsinusio televizijos projekto: juk jis anksčiau ar vėliau baigsis, ir liks tikrasis, žemiškasis, gyvenimas. Galbūt su dabartiniu širdies draugu, o gal ne. Galbūt Lietuvoje, o gal Kaliningrade ar Honkonge. Kas žino tuos gražios, išsilavinusios, kosmopolitiškos jaunos moters kelius...

Lietuvoje tave įprasta vadinti gražiąja armėne. Ar tu tikrai armėnė?

Iš tiesų armėniškai net nemoku (juokiasi). Gimiau Kaliningrade. Mano tėtis – armėnas, bet surusėjęs, mama – rusė. Jie abu yra baigę medicinos universitetą Sankt Peterburge, tėtis vadovavo Kaliningrado apskrities greitosios pagalbos stočiai, paskui įsteigė privačią kliniką. O štai jaunėlė dukra tapo šokėja, nes paauglystėje mama griežtai pasakė: „Medike taptum tik per mano lavoną, nes tai – nemoteriška profesija...“ Viliuosi, kad tėvų bent jau nenuvyliau. Dirbu nuo penkiolikos metų ir jau seniai neskambinu mamai prašyti finansinės pagalbos.

Tu nors kiek panaši į savo mamą?

Nė trupučio! Ji – žaliaakė blondinė. Mudvi pamatę žmonės net netiki, kad galiu būti jos duktė: akivaizdu, kad manyje dominuoja tik ugningi kaukazietiški tėčio bruožai... Ne giminė atrodau ir savo seseriai Natalijai, aukštai šviesiaplaukei: draugai mus šaipydamiesi vadina dvynukėmis (juokiasi). Ji yra laimėjusi trečiąją vietą Sovietų Sąjungos grožio konkurse, galėjo siekti modelio karjeros. Bet modeliui reikia peržengti daugelį principų, o jai tai netiko, todėl tapo rimta bankininke.

Užtat grožio pasaulis įtraukė tave: juk sportiniai šokiai nuo jo visai netoli?

Taip, virtuvė tikrai panaši. Kai sesuo dalyvavo konkurse, labai ja didžiavausi: buvau maža, mačiau tik paviršinį sceninį grožį, viskas blizgėjo ir žavėjo... Vėliau pačiai teko ne tik šokti, bet ir padirbėti fotomodeliu: fotografavausi reklamoms Honkonge ir Lenkijoje, reklamavau vandenį, sukneles, aviakompanijos skrydžius, net rankų modeliu buvau. Ir dabar suprantu, kodėl sesuo neliko tame pasaulyje. Už grožio slypi daug nematomų, nepamatuojamų dalykų.

Kaip atsidūrei šokių aikštelėje?

Būdama septynerių – tai yra gana vėlai – susižavėjau lambada, tad seseriai teko surasti man šokių studiją. O tada viskas klojosi labai greitai: mane pastebėjo pagrindinis treneris, paėmė į porą savo sūnui, ir po metų mes jau skynėme laurus Kaliningrado srities čempionate.

Visuomet su kuo nors šokdavau poroje, o tada sulaukdavau naujo pasiūlymo iš šalies. Ir dažniausiai jis būdavo patrauklesnis...

Ar tau kada nors yra buvę sudėtinga susirasti šokių partnerį?

Niekada. Net ieškoti niekada neteko: visuomet su kuo nors šokdavau poroje, o tada sulaukdavau naujo pasiūlymo iš šalies. Ir dažniausiai jis būdavo patrauklesnis... Didžiausia bėda – kad visuomet būtent man tekdavo palikti savo partnerį dėl kito. Tai būdavo skaudu, nepraeidavo be pėdsakų mano sieloje. Bet, laimei, su visais partneriais išsiskyriau gražiai, be incidentų, ir santykiai liko geri.

Apdovanojimų turi pilnas lentynas?

Patogiau atsisėskite, nes ilgai pasakosiu (juokiasi). Ne vienus metus buvau Kaliningrado čempionė. Rusijos čempionate mus su partneriu pastebėjo Armėnijos sportinių šokių federacijos prezidentas ir pakvietė atstovauti Armėnijai. Gavau antrąją pilietybę, tapau Armėnijos čempione. Šioje šalyje neturėjau giminių, ji man buvo visiškai svetima, tačiau būtent ji man dovanojo galimybę šokti pasaulio čempionate. Rusijoje kelią iki pasaulio čempionato būčiau skynusis kur kas ilgiau: ten labai daug talentingų porų, konkurencija nežmoniška, tačiau sėkmę ten lemia ne talentas, o finansai. Neslėpsiu: šokių pasaulis labai korumpuotas... Šokdama spėjau baigti viešbučių ir turizmo vadybą Kaliningrado universitete: tai ne mano svajonių profesija, nes visada svajojau apie dizainą, tačiau tos studijos netrukdė šokti. Iš Armėnijos išvažiavau į Lenkiją, o paskui atsidūriau Lietuvoje.

Kokie vėjai tave čia atpūtė?

Prestižiniame Blakpulo turnyre Anglijoje susipažinau su lietuviu Justinu Duknausku. Netrukus pajutome tarpusavio ryšį. Žinote, kaip būna: palieti žmogui ranką ir supranti, kad jums galbūt pakeliui... Taigi išsiskyriau su savo partneriu ir stojau į porą su Justu. Kartu šokome trejus metus, gyvenome ir treniravomės Honkonge, tapome Lietuvos čempionais, laimėjome daug tarptautinių turnyrų.

Betgi buvote ne tik sėkmingai šokantys partneriai...

Kaip čia pasakius... Buvome geri draugai. Šokių pasaulyje daug kas vyksta kitaip negu tikrajame: partneriai labai daug laiko praleidžia kartu, visur kartu važinėja, nebesupranta, kur darbas, o kur – asmeninis gyvenimas... Bet vargu ar tai galima pavadinti rimtais santykiais. Su Justu išsiskyrėme gražiai, civilizuotai: tiesiog mūsų treneris nusprendė, kad iš vienos geros poros, kurioje šoka du ambicingi partneriai, geriau padaryti dvi. Likome draugai, dabar aš dirbu jo tėvo studijoje „D–Dance“ akademija“. Po jo turėjau dar porą partnerių, atstovavau Olandijai...

Kaip manai, ką turi tokio, kad šokių partnerius trauki kaip magnetas?

Nežinau! Pati sau dažnai užduodu tą klausimą. Visi mano partneriai išoriškai skirtingi, bet gal mano tipažas – universalus ir įtinka visiems?.. O gal jiems patiko mano šokio stilius, temperamentas...

Šokių pasaulyje daug kas vyksta kitaip negu tikrajame: partneriai labai daug laiko praleidžia kartu, visur kartu važinėja, nebesupranta, kur darbas, o kur – asmeninis gyvenimas...

Graži išvaizda irgi svarbi?

Na, be to neapsieisi (juokiasi). Ir sėkme negaliu skųstis. Kelerius metus dirbau Honkonge, kur konkurencija tarp šokių mokytojų, ypač merginų – labai didelė. Bet man darbo netrūko, ir uždarbis buvo kur kas didesnis nei čia. Planavau: baigsiu šokėjos karjerą, aplankysiu tėvus, kurių šimtą metų nemačiau, ir grįšiu į Honkongą. Bet tada pasipainiojo televizijos projektas „Šok su manimi“... Ir viskas apsivertė. Dabar net išeiginių nebeturiu, bet projektas, manau, to vertas – tokių įspūdžių, jaudulio ir nervų, kokių patyriau televizijoje, negavau niekur kitur. Ir su partneriu Žilvinu Šilgaliu man lengva: jis pozityvus, ne maksimalistas, bet labai atsakingas. Nereikia jo versti ko nors daryti – pats stengiasi nuoširdžiai kaip vaikas.

Ką tu apskritai manai apie Lietuvos vyrus? Jau turėjai pakankamai laiko jiems pažinti.

Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo labai šalti, santūrūs, taupūs komplimentų ir tokie teisingi, kad net dantis gelia! Bet geriau juos pažinus paaiškėja, jog jų viduje to–o–oks uraganas siaučia (juokiasi). Jie neturi rusams būdingo sielos atvirumo, viską laiko viduje, bet kažkuriuo momentu kad pratrūksta... Tačiau bendra lietuvių kultūra – labai aukšta. Jie – natūralūs, sąžiningi, ne „plastmasiniai“. Manau, juos galima vadinti džentelmenais.

O jie labai tave myli, interneto komentaruose aikčioja, kokia seksuali ta ugningoji armėnė... Jauti, kad lietuviams esi patraukli?

Ko jau ko, o jausmo, kad lietuviams nepatinku, tikrai nepatiriu (šypsosi). Matau, kad mano atžvilgiu jie nusiteikę teigiamai. Eidama į projektą žinojau, kad tai ne sporto, o pramogų pasaulis: ne rezultatas čia svarbiausias, ne už tai tave myli ar nemyli. Čia nuolat reikia stebinti, šokiruoti publiką. Sąžiningai galvojau: ar aš tam pasirengusi?

Ar buvai pasirengusi komentarams, kad esi seksualiausias projekto saldainis?

O juk galėjo būti ir blogiau! Bijojau apkalbų, dėl reitingų keliamų skandalų... Bet apsisprendžiau: būsiu sąžininga sau ir kitiems. Jei tik pajusiu, kad viešumo banga mane neša nepageidaujama kryptimi, terlioja juoda spalva, – pasitrauksiu. Reputacija man svarbiau už rodymąsi televizijos ekrane, o žemiškasis gyvenimas – nepalyginti svarbesnis už sceninį.

Scenoje esi ryški, žėrinti mergina. O žemiškajame gyvenime?

Kasdien nenešioju nei tviskančių suknelių, nei priklijuotų blakstienų. Mėgstu kaubojišką stilių – odą, džinsus, bet patinka ir šilkas, satinas. Laikas, kai konkursuose kiauras paras praleisdavau su storu grimo sluoksniu ant veido, jau praėjo, ir dabar galiu mėgautis tiesiog švaria oda. Nekraunu ant jos kilogramo kosmetikos: kuo mažiau, tuo geriau. Kur kas svarbiau – geras miegas, švarus oras. Gaila, kad gyvenu toli nuo jūros: nuo vaikystės mama buvo įpratinusi, kad sekmadieniais visada važiuojame prie jūros, nesvarbu, vasara ar žiema. Dozė jodo ir deguonies – tarsi užtaisas visai savaitei. Dabar man to labai trūksta, tai bent jau butą išsinuomojau tokį, pro kurio langus matau pušyną. Kai prabundu, pro pušis šviečia saulė, ir pasijuntu lyg pajūryje.

Bendra lietuvių vyrų kultūra – labai aukšta. Jie – natūralūs, sąžiningi, ne „plastmasiniai“. Manau, juos galima vadinti džentelmenais.

Ar ketini kada nors įsigyti nuosavo nekilnojamojo turto? Suprantu, kad dar nežinia, kurią šalį pasirinksi nuolat gyventi.

Porą butų jau turiu: vienas Kaliningrade, kitas – Abchazijoje, Suchumio kurorte prie Juodosios jūros, kur gimė mano tėtis. Jie stovi tušti. Žinoma, turiu minčių susisukti savo lizdelį, bet tikrai nežinau, kuriame krašte jis turėtų būti.

Ar mylimas žmogus šiuo klausimu turi balso teisę?

Manau, kad taip (juokiasi). Jam – trisdešimt, jis ne lietuvis. Mūsų santykiai dar gana nauji, pereinantys išbandymo etapą. Jis jau seniai rodo man dėmesį, bet anksčiau aktyviai sportavau ir nemaniau turinti teisę jo kankinti nuolatinėmis savo kelionėmis, todėl net nesuteikiau vilties tikėtis artimų santykių. Tiesiog draugiškai pabendraudavome, kai grįždavau į Kaliningradą pas tėvus, susitikdavome išgerti kavos. Jo iniciatyvą jaučiau visada, o man jis patiko, bet neleisdavau sau rimčiau apie tai galvoti.

Dabar atstumas sumažėjo – juk Kaliningradas nuo Vilniaus kur kas arčiau negu nuo Honkongo?

Būtent (juokiasi). O ir aš nebesportuoju, nebesiplėšau po pasaulį... Bijau spėlioti, nežinau, ar tai tikrai tas žmogus, kurį pasirinksiu savo gyvenimo palydovu.

Ar jis tavęs visą tą laiką taip ir laukė? Kaip romantiška!

Netgi daugiau – pastaraisiais metais skraidydavo paskui mane! Sykį buvo atvažiavęs ir į TV3 studiją. Nelabai dažnai matomės, nes jis daug dirba, bet būna, kad atvažiuoja visai savaitei.

Į Honkongą su tavimi jis nevažiuotų?

Ne... Rusijoje turi gerą darbą. Honkonge jam nebūtų ką veikti.

Taigi tu greičiausiai grįši į Rusiją?

O gal staiga sutiksiu ką nors kitą, įsimylėsiu iki ausų ir planai vėl apsivers aukštyn kojomis (juokiasi)? Juk taip jau yra nutikę...
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką