Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kauno verslininkas Sigitas Martinavičius: „Privalom netoleruoti bukumo, chamiškumo, patyčių“

Sigitas ir Natalija Martinavičiai
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr. / Sigitas ir Natalija Martinavičiai
Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje gyvena labai geri ir kuklūs žmonės. Būti kukliems, mus mokė sovietinėje Lietuvoje, mokė tėvai ir moko bažnyčia. Mūsų visuomenė, nestoja valdžiai skersai kelio, nesupykdo savo viršininko, nusileidžia, „išmintingai“ pratyli.

Stebint susidaro XIX a. vaizdas, kai baudžiauninką, plačiai besilenkiantį ir be saiko pataikaujantį savo ponui, kad tik šis jam neatimtų tų trupinių, kuriuos jam šiaip ne taip per ilgus nusižeminimo metus pavyko užgyventi.

Mus taip pat mokė nekvestionuoti valdžios nuomonės, jų išminties: „protingesnis nusileidžia, duok durniui kelią.“

Taigi mūsų sąmonėje yra giliai įsišaknijęs polinkis vengti konfliktų, paaukoti savo orumą dėl materialios naudos trupinių, tiesą laikyti našta ir pavojumi sau. Vietoj to renkamės saugumą. Šio pasirinkimo padariniai yra tragiški, klęsti chamizmas ir patyčios, politikų melas ir politikų moralės kodekso nesilaikymas, TV ir visoje žiniasklaidoje vyrauja patyčios iš silpnesnio iš kuklesnio, iš neturtingesnio. Klesti politinė korupcija.

Besityčiojantys ir chamai yra autoritetai ir tuo didžiuojasi. Jei gali didžiuotis patyčiomis suaugę, tai kodėl patyčiomis negali didžiuotis vaikai? Ogi ir didžiuojasi.

Besityčiojantys ir chamai yra autoritetai ir tuo didžiuojasi. Jei gali didžiuotis patyčiomis suaugę, tai kodėl patyčiomis negali didžiuotis vaikai? Ogi ir didžiuojasi.

Gal kažkam visai smagu yra tyčiotis ir iš psichinių ligonių? Juk smagu tiek pačiam, tiek ir draugeliams, bendrams, jas girdintiems. O gal ir iš senukų pasityčiokim? 

Žiūriu ketvirtadienį Rūtos Mikelkevičiūtės laidą ir matau, kaip save vadinantis verslininku jaunuolis tyčiojasi iš mokytojo: „Tu nusišneki, uždirbi tiek kiek esi vertas, jei netinka tau Lietuvoje, važiuok iš čia.“

Na žinote, yra toks posakis – uždirbi tiek kiek esi vertas, bet tai taikyti mokytojui ar pensininkui netinka, nes mokytojui algą moka valstybė. O mokytoją varyti iš Lietuvos, nes mažai uždirba, jau akivaizdžios patyčios.

Ar čia iš Švietimo ministro išmoko tyčiotis iš mokytojų? Jei ministras gali tyčiotis iš mokytojų, išvadindamas mokytojus Kremliaus agentais, tai gal gali ir tik pradėję verslus jaunuoliai. 

Manau, verslininkai turėtų suvokti, kaip surenkami mokesčiai ir kad jie neteisingai paskirstomi. Ir ne tyčiotis iš žmonių reikia, o padėti ir paaiškinti kaip pagerinti situaciją Lietuvoje. Netoleruokime patyčių viešumoje, laidas mato vaikai.

Besityčiojantis yra „psichologinę ar fizinę jėgos persvarą norintis parodyti asmuo“. Ir aiškiai reikia įvardinti, kad patyčios – tai ne humoras.Berinkdamas informaciją užkliuvo toks psichologo patyčių apibūdinimas: „Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais siekiama įžeisti, įskaudinti kitą žmogų“.

Žodžio laisvė nereiškia viešo keikimosi, teisės meluoti, kitus apipilti purvais, paprasčiausio chamizmo.

Gal dar pradėkim kalbėti apie žodžio laisvę, kas tikrai madinga. Tačiau ir žodžio laisvė nereiškia viešo keikimosi, teisės meluoti, kitus apipilti purvais, paprasčiausio chamizmo.

Ironija, humoras, karikatūros, skoninga laiku ir vietoje pašaipa – visai normalus ir pageidautinas dalykas, tik kai tai įgauna niekinantį patyčios atspalvį, tikrai neprisideda prie visuomenės darnesnio sambūvio.

Humoras, gebėjimas pajuokauti yra vienas iš psichinės sveikatos bruožų. Ypač jis vertingas, kai sugebama pasijuokti ir iš savęs, galime save „patraukti per dantį“. 

Deja, šiandien kuo vaizdingiau išsireiškiama panieka kitam, nors ir pasakoma visiška nesąmonė, tuo chamas „kietesnis“. Tokiais kietuoliais seka moksleiviai, tokie paskui ateina į politikos viršūnes, tokie valdo ekonomiką, tokie, deja, ir karaliauja žiniasklaidoje, televizijos ekrane.

Jeigu normalu tyčiotis iš bet ko, kad ir iš Kremliaus pakalikų, kad ir iš nusikaltėlių, tada patyčios yra visiškai priimtinas dalykas, taikytinas kokioms tik nori visuomenės grupėms, tautoms, ligoms. Jeigu smerkiame patyčias, kaip tyčinius, pasikartojančius veiksmus ir manome nesame psichologinę ar fizinę persvarą turintys, tuomet reikia iš viso turime atsikratyti patyčių, kaip veikimo būdo.

Tokie autoriai kaip Užkalnis, Ramanauskas, Jagelavičiūtė, gal dar Raimondas Navickas, Rokiškis Rabinovičius sako, kad patyčios – tai ginklas prieš didesnį blogį, operuojamą niekingoje, nedabrendusioje visuomenėje, kur patyčios vienintelė paveiki priemonė „būtina“.

Tie minėti rašytojai dedasi auklėjantys tamsiąją visuomenės dalį. Tada kyla noras nors minimaliai pravalyti žiniasklaidą, kad chamai užleistų vietą įdomiems, kultūringiems, visuomenę gerbiantiems žmonėms. 

Laikomasi požiūrio, esą patyčios yra vienintelė paveikio priemonė, yra geriausias sergančios visuomenės atspindys. Jeigu su teoriniu blogiu kariaujama blogio ginklais, reiškia, tiek tas, kuris tokius ginklus naudoja, tiek ir tie, prieš ką kariaujama, yra vienoje barikadų pusėje, kaip blogio kariai.

Tie minėti rašytojai dedasi auklėjantys tamsiąją visuomenės dalį. Tada kyla noras nors minimaliai pravalyti žiniasklaidą, kad chamai užleistų vietą įdomiems, kultūringiems, visuomenę gerbiantiems žmonėms. Nes nuo įkyrių lietuviškų „garsenybių“, kurias būtų galima pavadinti tiesiog žiniasklaidos šlamštu (angl. spam), net labai bukinančiu ir žalojančiu visuomenę, deja, tokios galimybės tokį brukalą blokuoti nėra.

Patyčių kultūra, itin dažnas reiškinys tarp šiuolaikinių mokinių, kuris per internetą tapo ir vyresnių, jau subrendusių, jaunuolių saviraiškos dalimi. Matant suaugusių blogus pavyzdžius, toks elgesys paaugliams tampa beveik egzistencine savęs pateikimo kitiems priemone, savęs išpildymo metodu.

Patyčių kultūra yra pagrįsta laimėtojo-pralaimėtojo skirtimi ir skatina dominavimo bei agresijos mentaliteto vystymąsi. Vystosi chamai. Chamui, mūsų visuomenėje yra apsauga nuo to, kad jį trikdytų normalūs žmonės. Žmonės tuo tarpu chamo išsišokimus turi kentėti, nes dori katalikai privalo dėkoti, kai nedorėlis juos apspjauna. Nusistovėjusi ydinga samprata, kad moteriai chamiškai besielgiant yra nevyriška ją sukritikuoti ir pamokyti kultūringumo, kaip ir kritikuoti vyresnį.

Ilgus amžius čia vyravo tokia nuostata, kad kvailas žmogus yra geras ir kad jis turi kokį tai mistinį pranašumą prieš protingesnį už save. Visa tai mums įskiepijo toleranciją bukumui, kuri karta iš kartos siaubia mūsų gyvenimus. Ši tolerancija bukumui geriau nei kas kita paaiškina kodėl Vakaruose nepalyginamai geresnis gyvenimas ir kodėl išvargę nuo savo neperspektyvios kasdienybės vykstame ten gelbėtis. Turime keisti šią nuostatą, privalom atsisakyti toleruoti aplink vyraujantį bukumą, chamiškumą, patyčias.

Mūsų visuomenėje, pagiežos, chamizmo, destrukcijos, neigimo, prievartos ir depresijos yra per akis. Žmonių sielas reikia gydyti, o ne dar labiau žaloti. Kur mes esame vedami? Ir kiek mes leisimės taip vedami? Turi atsirasti intelektualūs, kultūringi, gabūs visuomenės lyderiai, kurie savo gebėjimais sugebės vesti mūsų visuomenę doros, brendimo keliu. Kad sugebėtume išsirinkti moralės normų besilaikančius politikus. Tik tuomet gyvenimas Lietuvoje bus mielas visiems Lietuvoje begyvenantiems. 

To mums artėjančių Šv. Kalėdų proga ir linkiu, su artėjančiom šventėm.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Sigitas ir Natalija Martinavičiai
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Sigitas ir Natalija Martinavičiai

 

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką