Iš įspūdingos kelionės grįžęs alpinistas sako, jog kol kas nėra nusitaikęs naujos viršukalnės, tačiau neslepia, jog kuo toliau, tuo norisi kopti aukščiau.
Mintis kopti į Muztagh – Ata viršūnę (7546 m), esančią Kinijoje, Edgarui gimė dar prieš dvejus metus. Po kopimo į Koržanevos viršūnę Tadžikijoje, alpinistai iš Lietuvos ir Airijoje gyvenantis Edgaras nuotraukų apsikeitimo vakarėlyje svarstė, į kokį žygį patrauks kitais metais.
Saulius Rudnickas – kalnietis, grupės vadovas, organizavęs ne vieną ekspediciją, pasiūlė kopti į šią viršūnę, bet planas buvo įgyvendintas tik šių metų liepos mėnesį. Alpinistų grupė iš Lietuvos pajudėjo liepos 18 dieną, o grįžo rugpjūčio 14 dieną.
„Kelionei į Kiniją reikėjo intensyviai ruoštis, turėjome gauti vizas ir kvietimą iš turistinės kompanijos, daugybę dokumentų teko tvarkyti Lietuvoje“, - pasakoja E.Donela.
Atvykus į kalnus, pasak Edgaro, labai svarbi organizmo aklimatizacija. „Automobiliu atvažiavę į daugiau nei 3 kilometrų aukštį prie jurtų pajutome, kad prasčiau dirba skrandžiai. Jau tokiame aukštyje pasėdėjus ir staiga atsistojus apsisuka galva, šiek tiek paėjęs jautiesi labai pavargęs, todėl reikia duoti laiko organizmui apsiprasti“, - pasakoja E.Donela.
Užlipti - nulipti
Kopiant į kalnus galioja pagrindinė taisyklė: pasiekus pirmąją stovyklą, reikia ten pasivaikščioti, pabūti, tada nusileisti į bazinę stovyklą, ten pailsėjus, jeigu reikia pernakvojus, galima kilti į antrąją stovyklą, davus laiko organizmui apsiprasti, reikia vėl leistis į bazinę stovyklą ir ten vėl pailsėti. Ir taip iki pačios viršūnės.
„Užlipus į pirmą stovyklą, nakvojome palapinėje, bet man grįžus į bazinę stovyklą nepraėjo galvos skausmas, dėl tos priežasties teko leistis dar žemiau, o visi kiti grupės draugai kopė į viršų“, - prisimena vyras. Grįžęs į pradinį tašką Edgaras pailsėjo ir jau kitą dieną grįžo į bazinę stovyklą. Vyras mano, kad grįždamas į apačią pasielgė teisingai, nes vėliau jautėsi tikrai labai gerai.
Užlipus į viršūnę užplūdo tylus, santūrus džiaugsmas. Visas kopimas pareikalavo daug energijos, jėgų ir kantrybės, stengiausi, nepasidaviau ir pasiekiau ko norėjauVėl kartu susitikę alpinistai pasiekė trečiąją stovyklą, ten sutikti vokiečiai žinojo orų prognozes. Sutikti alpinistai pranešė, kad geras oras tęsis tik vieną dieną, o kaip ilgai truks blogas, jie nežinojo.
„Pirmą kartą užkopę į trečiąją stovyklą, turėjome nusileisti į bazinę ir ten pailsėti. Bet 6 mūsų grupės nariai nusprendė surizikuoti ir kol geras oras bandyti kopti į pačią viršūnę. Trim iš jų pavyko pasiekti Muztagh-Ata viršūnę. Aš pats nerizikavau“, - prisimena alpinistas. E.Donela kartu su bičiuliu pasiliko trečiojoje stovykloje ir tris dienas laukė gero oro, kad vis tik galėtų užkopti į viršūnę. „Oras tikrai buvo prastas – tirštas rūkas, pūga“, - prisimena lietuvis.
Užkopus - tylus džiaugsmas
Po kelių dienų orui pagerėjus, Edgaro bičiulis prarado azartą ir nusprendė leistis žemyn, o jis pakilo viršūnės link. „Eidamas į viršų sutikau du olandus, kartu pasiekę viršūnę apsikabinome, vieni kitus nufotografavome, patikrinome ar mūsų altimetrai (prietaisas aukščiui matuoti) rodo vienodą aukštį. Tiesa, mūsų prietaisai rodė šiek tiek mažesnį aukštį nei 7546 metrai, ko gero tam turėjo įtakos slėgis“, - galvoja pašnekovas.
Paklausus, kokie jausmai užplūdo pagaliau pasiekus viršūnę, Edgaras sako: „Užlipus į viršūnę užplūdo tylus, santūrus džiaugsmas. Visas kopimas pareikalavo daug energijos, jėgų ir kantrybės, stengiausi, nepasidaviau ir pasiekiau ko norėjau“. Stovėdamas ant kalno viršūnės Edgaras prisipažįsta didžiavęsis savimi ir savo ryžtu. Jis neslepia pykęs ant kalno už tai, kad jis toks didelis, bet malonus pasitenkinimo jausmas pasiekus viršūnę vainikavo neigiamas emocijas. Jaunas vyras pasakoja, kad nusileidus į apačią buvo šiltai ir džiaugsmingai sutiktas grupės bičiulių, kurie iš kitų alpinistų jau žinojo, kad Edgarui pavyko pasiekti pačią viršūnę.
Aukščiausi kalnai
Kopimas į kalnus alpinistui ne tik maloni pramoga ir poilsis, bet tuo pačiu ir savęs patikrinimas.
„Nežiūrint to, kad kopiau jau į trečią kalną, aukštesnį nei 7000 metrų, nebuvau tikras, kad viršūnę pasieksiu. Kiekvienas naujas kopimas yra visai kitoks. Užlipęs į vieną viršūnę, lipdamas į panašaus aukščio kitą, negali teigti, kad jau žinai, kaip į viską reaguos tavo organizmas, kaip tau seksis. Sutinku, kad patirtis padeda, bet kiekvienas kalnas ir kopimas visiškai kitoks“, - tikina alpinistas.
Edgaras kalba, kad užlipti į Muztagh-Ata kalną techniškai nėra sudėtinga, tačiau visas žygis reikalauja labai daug jėgų, laiko ir ištvermės. Vyras prisipažįsta, kad pasiekė savo asmeninį rekordą – pirmą kartą įkopė į tokio aukščio kalną, tiesa, tai jau trečias kalnas aukštesnis nei 7000 metrų.
E.Donela yra užkopęs į aukščiausią Slovėnijos, Alpių, Didžiosios Britanijos, Airijos, Lietuvos kalnus. Tačiau vyras tikina, kad įkoptų viršūnių jau nebeskaičiuoja.
Viskas labai pigu
Grįždami namo lietuviai aplankė Kašgaro ir Urumči miestus. Dar prieš kelionę Edgaras tikėjosi pamatyti daug mažaūgių ir siauraakių žmonių, bet vakarinėje Kinijos dalyje labai daug musulmonų, net užėjus papietauti į restoraną, siūloma paragauti kinietiškos ir musulmoniškos virtuvės patiekalų.
Vyrukas pasakoja, kad maistas tame Kinijos regione, kuriame jie buvo, labai pigus: „Devyni žmonės sočiai restorane pavalgydavome, išgerdavome alaus už 60 litų. Manau, tai neįtikėtina. Arbūzas kainuoja apie 2 litus. Ne tik nebrangu, bet dar ir viskas labai skanu. Jei maistas neaštrus – maistas nekiniškas“, - tikina E.Donela.
Pašnekovas prisimena, jog jam kažkas pasakojo, kad Kinijoje patiekalų ant stalo turi būti patiekiamas porinis skaičius, tačiau daugiau nei dvylikos, niekas nededa. Alpinistui nuostabą kėlė, kad arbata ten geriama ne iš puodelių, o iš stiklinių. Be to, Edgaro teigimu, vietiniai arbatos geria daug. Kalbant apie maistą pašnekovas prisiminė, kad užėjus į restoraną ar kavinę pavalgyti, visas meniu parašytas kinų kalba. Viename restoranėlyje lietuvių kompanija niekaip nesusikalbėjo su juos aptarnavusia padavėja.
Devyni žmonės sočiai restorane pavalgydavome, išgerdavome alaus už 60 litų. Manau, tai neįtikėtina. Arbūzas kainuoja apie 2 litus. Ne tik nebrangu, bet dar ir viskas labai skanu. Jei maistas neaštrus – maistas nekiniškas„Pirštais, ženklais rodėme ko norime valgyti, galiausiai teko pačiam eiti į virtuvę ir baksnoti į puodus, kurio maisto norime“, - juokingą situaciją prisimena lietuvis. Pasiteiravus, kaip sekėsi valgyti su mums neįprastais įrankiais - lazdelėmis, alpinistas patikina, kad, jei esi tikrai alkanas, sugebėsi valgyti ir be jokių įrankių. „Pastebėjau, kad ryžiai Kinijoje nėra birūs, jie sulipę, gal todėl, kad būtų patogiau valgyti lazdelėmis“, - samprotauja vyras ir priduria, kad arbatpinigių restorane palikti nėra įprasta. „Vieną kartą palikome smulkių, tai per visą gatvę vijosi, kad atiduotų“, - prisimena jis.
Geležinė tvarka
„Įspūdį paliko tai, kad žmonės betarpiškai paklūsta visoms taisyklėms. Skrydžio metu su vienu kinu norėjome apsikeisti vietomis, kad sėdėtume kartu su draugu, jis net nesileido į kalbas, jeigu ant jo bilieto parašytas sėdimos vietos numeris, jis ten ir sėdės“, - sako vyras.
„Atsimenu, kai užėjau į prekybos centrą nusipirkti arbatos, žengęs du žingsnius už įėjimo, pamačiau, kad man už nugaros yra maža arbatos parduotuvėlė. Norėjau grįžti atgal, bet šalia stovintis apsaugos darbuotojas neleido, nors matė, kad tik įžengiau. Turėjau apeiti didelį ratą, kad išeičiau. Pro įėjimą galima tik įeiti, o išeiti reikia tik per išėjimą. Vėl eidamas pro apsaugos darbuotoją, nusišypsojau ir linktelėjau galvą“, - prisimena alpinistas. Edgaras pastebi, kad Kinijos vakaruose visur labai švaru, nesimėto jokių šiukšlių. „Kai ten esi, atrodo, kad esi kitame pasaulyje. Atrodo ir žmonės visai kitokie. Tokia idilė. Savaitgalis, visur švaru, visi su šeimom ramiai vaikštinėja, ragauja cukraus vatos...“, - pasakoja E.Donela.
