Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ligita Juknevičiūtė: jis buvo šalia, kai nešvytėjau (papildyta lapkričio 18 d.)

Ligita Juknevičiūtė
Butauto Barausko nuotrauka / Ligita Juknevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Žinai, ką sapnavau? – prunkšdama mane pasitinka BTV pokalbių laidos „Atvirai su žvaigžde“ vedėja Ligita Juknevičiūtė (39). – Interviu daviau ne tau, o dainininkei Rūtai Ščiogolevaitei. Suprask, tokia buvo originali interviu idėja! O ką, visai nieko...“ Iš už skubrios žodžių uždangos galvą kyšteli jaudulys. Ligita pastebimai sutrikusi. Iš tiesų dabar ji dažniau užduoda klausimų, nei į juos atsako.

Įdomu, ko tavęs sapne paklausė Rūta?

Nerimas... Neseniai filmavau Rūtą, matyt, todėl ir sapnas toks. Po filmavimo mudvi apsikeitėme savo dramomis, palinkėjome viena kitai sėkmės ir laimės.

Ar dažnai taip būna, kad išjungus filmavimo kameras herojai staiga tampa atviri?

Nelabai dažnai, bet būna.

Kaip nusibrėži ribą, ko galima klausti, o ko – ne? Juk pašnekovas kiekvieną akimirką gali atsistoti ir išeiti.

Ribą brėžia gyvenimo patirtis. Aš juk irgi svarsčiau, ar man duoti šitą interviu. Į savo laidą stengiuosi kviesti žmonių, kurie turi ką pasakyti. Juk juokinga, kai gyvenimo patirtį ima dėstyti dvidešimt dvejų sulaukusi mergina arba kai verslu didžiuojasi ta, kurios vienintelis nuopelnas – bendra lova, kuria dalijasi su turtingu vyru. Pagarba savo herojams į tą pačią laidą man neleidžia kviestis tuščių kvaišų, tegu jos kudakuoja kitur, jei yra, kas klausosi.
Prieš laidą savo pašnekovų atsiklausiu, ar esama temų, kurių nenorėtų liesti. Anąkart Šarūnas Marčiulionis net nustebo: „Klausk, ko nori.“ Tik kai žmogus tavimi pasitiki, neapsiverčia liežuvis lįsti ten, kur, žinai, visiems draudžiama. Kas, kad esi padėties šeimininkė.

Betgi kai dirbai laidoje „Super L.T.“, „Nuodėmių dešimtuke“, nemalonių klausimų užduoti teko.

Man atrodo, galima užduoti bet kokį klausimą. Kokį gausi atsakymą – pašnekovo reikalas. Žinoma, nesijaučiau labai gerai, bet nesuprantu ir kito dalyko. Būna, kad žurnalistas ar televizijos operatorius bijo prieiti, nes viename vakarėlyje kartu išgėrė taurę vyno. Tikiu, išlaviruoti galima, ypač kai pasitelki humorą. „Super L.T.“ man pavyko išsaugoti geranoriškos žurnalistės vardą. Nors Linas Karalius tikriausiai taip nemano. Tiesą sakant, buvau visiškai tikra, kad su mokesčių mokėtojų pinigais jis elgiasi nesąžiningai. Geriau jau mokykloje už tuos pinigus tualetus sutvarkytų nei jo blondinė savo šuniukus kirptų ir praustų. Apie Karalių žinau pernelyg daug, užtat ir niežtėjo nagai jį pakutenti.

Tikriausiai nemažai žinai ne tik apie jį – apie daugelį vyresnio amžiaus pramogų verslo asų... 

Na, taip, juk mano žurnalistinė praktika – jau dvidešimt metų. Po pirmo žurnalistikos kurso su Aurelijumi Silkiniu ir Remigijumi Ruokiu Šiauliuose kūrėme televiziją, savo reportažus transliavome į tiesioginį eterį. Mus matė koks 0,1 procento žiūrovų, bet vis tiek tai buvo televizija. 

Negali guostis: tai kas, kad išsiskyrėme, liko vaikai. Skyrybos dėl to ir baisios, nes yra vaikų.

Paskui mėginai dirbti spaudos žurnaliste...

Ne mėginau – dirbau. Tik televizijoje man – įdomiau. Visai kitos išraiškos priemonės.

Spaudoje, aišku, neparodysi, kaip žmogus kalba, sunkiai aprašysi jo emocijas...

Kodėl taip sakai? Jei būtų neįmanoma žodžiu perteikti emocijų, neatsirastų geros literatūros, kuri griebia už širdies. Neseniai perskaičiau Wm. Paulo Ypungo knygą „Trobelė“. Supratau, įmanoma papasakoti istoriją taip, kad sukrėstų. Išverkiau per keletą metų susikaupusias ašaras. Kaip įtaigiai ten aprašyta tai, kas glūdi kiekvieno iš mūsų pasąmonėje, – pats baisiausias dalykas, galintis atsitikti tavo vaikui. Perskaičiusi pajutau palengvėjimą ir žinau, kad daugiau taip nebegalvosiu, kaip galvojau.

Kai gyveni viena su savo vaikais, juk nesijauti pernelyg saugi?..

Pradėkim nuo to, kad dabar gyvenu ne viena su savo vaikais, bet kai gyvenau, būdavo, jaučiausi labai nesaugiai. Kaip ir visos išsiskyrusios moterys... Juk jos netgi miega su savo vaikais, tokios nesaugios jaučiasi. Pasikiši juos kaip višta po savo sparnu ir manai, kad taip saugiau.

Daugiau nei prieš dvejus metus išsiskyrei su vyru – architektu Laurynu Žakevičiumi. Ar kartais pagalvoji, jog skyrybas ir viską po jų vertėjo išgyventi vien todėl, kad dabar turėtum savo vaikus?

Negali guostis: tai kas, kad išsiskyrėme, liko vaikai. Skyrybos dėl to ir baisios, nes yra vaikų. Tiesa, kai skausmas ir siaubas praeina, džiaugiesi. 

Ilgai užtrunka, kol sulauki tokios dienos? 

Sako, esama netekties skausmo, skyrybų, liūdesio standartų. Teoriškai gedulas trunka vienus metus, bet jei kas paklaustų, ką daryti, patarčiau taip, kaip man patarė Vaiva Budraitytė, pas kurią, žinoma, nubėgau. Patarė ūkiškai, primityviai ir saliamoniškai: „Ir tai praeis...“ Viskas. To žinojimo užtenka. Mano draugė išgyveno penkis kartus baisesnę situaciją nei aš. Kai man būdavo lengviau, paskambindavau jai ir pasakydavau: „Žinok, bus lengviau.“ 

O sau? Ką pasakydavai sau? 

Nieko negali sau pasakyti. Sveika, netgi būtina nueiti pas psichologą. Tik ne pas tokį, aišku, kuris pataria skirtis, užuot mėginęs gelbėti santuoką. Ir dar priduria: „Jei reikės, aš tau ir kunigą surasiu, kuris padės nutraukti bažnytinę santuoką.“ Apsaugok Dieve, nuo tokių psichologų.

Visiškai nesigėdiju savo kategoriškumo, per didelė demokratija ir tolerancija šeimoje niekur nenuveda.

Ar tu manai, kad vyrai skyrybų skausmo nepatiria? 

Aš nieko nemanau. Žmonėms būna sunku, kai jie neišgali nusipirkti naujų džinsų. Mano sūnus labai verkia, kai sesė jam neduoda žaisliuko. Yra suaugusių žmonių, kuriems sunku, nes neišėjo nuvažiuoti pas draugus į sodybą. Tik aš nė vieno nenoriu teisti. 

Ir vis dėlto, manai, santuoką reikia išsaugoti bet kokia kaina?

Jei abu to siekia, to nori, reikia, žinoma. Neseniai sutikau pažįstamus, kurie buvo išsiskyrę, turėjo kitas poras, o dabar ir vėl vaikšto drauge su krūva savo vaikų. 

Tau neatrodo, kad neištikimybę šiais laikais darosi vis lengviau atleisti?

Aš negalėčiau. Kita vertus, negaliu svarstyti, juk niekas manęs neprašė atleidimo, neatgailavo. Kai klausausi draugių istorijų, kad vyrai aplinkui keliais šliaužioja, sakau, atleisk jam. Bet ar pati galėčiau? Man atrodo – ne.
Tikriausiai galima nueiti „į šoną“, grįžti namo su kiaulės akimis, toliau mylėti žmoną, rūpintis šeima. Ciniškai skamba, bet tokios šeimos gyvena. Žmogus, kuris padarė nuodėmę, baudžia pats save. Juk tai jis nori bėgioti pas meilužę, o vakare, žmoną pamylėjęs, graužtis. Juk tai jis save skriaudžia, sau ramybės neduoda, save kankina. Ir ką galvos toks, kai gulės vienišas, apleistas, prie Dievo teismo artėdamas? 

Žinai, sudėtinga kalbėti apie žmonių tarpusavio santykius, kai ribos šitaip išsiplėtusios... 

O man – nesunku! Esu labai kategoriška. Džiaugiuosi, kad pavyko nutraukti tą gyvenimą, kuris mane gniuždė. Psichologė nesakė „skirkitės“, pati tai nusprendžiau ir pati susikūriau gyvenimą be abejonių: ar ištikimas? Ar pareis vakare? Ar iš vakarėlio eisim kartu, ar vienai teks grįžti? Visiškai nesigėdiju savo kategoriškumo, per didelė demokratija ir tolerancija šeimoje niekur nenuveda.

Sutik, šiais laikais santuoka įgauna vis menkesnę prasmę, nueiti prie altoriaus – lygiai tas pat, kas išgerti taurę šampano. 

Nesutinku! Jei gatvėmis važinėja spalvotais balionais išpaišytas automobilis su užrašu „Greitos skyrybos“, juk nereiškia, kad visi žmonės – idiotai, einantys prie altoriaus lengvabūdiškai, ar kad jiems smagu skirtis. Vertybės yra vertybės, o tuštybės ir yra tuštybės. Nuo to, kad papuoštos gražiais popierėliais ir balionais, skyrybos netampa džiaugsmingos ar vertybe. Koks paradoksas, skyrybų automobilis daug spalvingesnis nei tas, kuriuo važinėja mano sesė vedybų planuotoja.

Ligita, per kiek laiko galima įsimylėti iš naujo?

Dabartinį savo draugą sutikau juodžiausiu gyvenimo periodu. Gal jis man užtat ir yra toks brangus, kad buvo šalia, kai nešvytėjau. Spuoguota, nuvaryta nuo kojų, persidirbusi dviejų vaikų mama... Bepigu mylėti žydinčią, linksmą, geidžiamą moterį, bet mes susitikome beviltiškiausioje mano gyvenimo stadijoje. Jei susitiktume dabar, aš gal pagalvočiau: matai, pamatė mane kokiame nors žurnale, pagalvojo, kad graži moteris, super tokia, o dar paretušuota, reikėtų susipažinti ir padraugauti.

Kai pasieki skausmo, liūdesio dugną, tik tada, nuo jo atsispyręs, gali mėginti dar kartą.

Ir kas gi jis?

Tas pats, kurį anąkart nufotografavote. Dabar noriu labai gražiai apie jį pasakyti, juk gyvenam vieną kartą, galvoju, kad nebūtų vėlu. Kęstas atsirado, kai man labai reikėjo žmogaus, draugo ir tikro vyro šalia. Esu jam be galo dėkinga. 

Nuostabu, nes juk kitos moterys taip ir nesulaukia naujos meilės...

Nesulaukia, nes bijo. Bijo suklysti, bijo skausmo. Kai pasieki skausmo, liūdesio dugną, tik tada, nuo jo atsispyręs, gali mėginti dar kartą. Nes jau žinai, kas yra baimė išlipti iš automobilio prie Aušros vartų, kai atrodo, jog visas pasaulis mato, kaip tau sunku, visi jaučia, ką išgyveni ir ką tau teko patirti. Aš tik galiu pamėginti dar kartą būti laiminga, dar kartą mylėti. Kęstutis, mano vaikai, mano tėvai, mano sesė yra mano atramos, visa širdimi tai jaučiu.

Galvoju, būtum neprasta savo laidos herojė...

Kodėl? Manai, kad esu geresnė, nes mane rodo per televiziją? Nekoketuodama sakau, kad visi tie žvaigždiškumo niuansai man juokingi. Nejau esi laimingesnis ar ypatingas, nes žinomas? Ne, laimė visai ne ten...
Tik drąsiausiose svajonėse galėjau pagalvoti, kad turėsiu galimybę rengti kasdienę pokalbių laidą, kurioje niekas nestovi už nugaros ir nešnabžda, ko dar bjauraus turėčiau paklausti. Priėmiau pasiūlymą, nes jaučiausi laiminga moteris ir laiminga mama. Šventai tikiu: jei seksis lizdelyje, seksis ir pasaulyje. Kodėl tokio pasiūlymo negavau prieš metus? Užtat, kad nebuvau pasirengusi jo priimti. Ir kokia tuomet būtų buvusi mano laida? Vien stresas, juoduma ir baisi atsakomybė, kurios negalėčiau pakelti. Laikau save nebloga žurnaliste, bet kai viduje – chaosas, nieko nebus!
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką