Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Olegas Staniulionis. Kur autobusas nuveš mane toliau – neįsivaizduoju (papildyta gruodžio 8 d.)

Olegas Staniulionis su partnere
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Olegas Staniulionis su partnere
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Savo kojomis išbandęs sportinių šokių parketą TV3 projekte „Šok su manimi“, pasaulio hiphopo čempionas Olegas Staniulionis (40) įsitikino: nei sportinių batelių, nei kepurės su snapeliu jam niekas nebepakeis. Ir kad šokis – geriausias būdas kovoti su prieš trejus metus diagnozuotu diabetu.

„Šokti su partnere man nebuvo paprasta – juk daugybę metų scenoje esu solistas, – sako iš projekto jau iškritęs Olegas. – Kaip tik pamačiau laidų įrašus – nemaniau, kad bus taip baisu į save žiūrėti! Matau profesionalus, stebiu, kaip jie juda, ir suprantu, kad parketas – ne man. Manau, niekada nešokusį žmogų išmokyti pramoginių šokių kur kas lengviau nei mane, kuris jau daugiau nei trisdešimt metų šoka to paties stiliaus šokius.“

Bet sportinių šokių šokėją Gintarą Svistunavičių hiphopo paslapčių išmokei – užtruko trejus metus, bet išmokei!

Tačiau tie, kurie žino, kokia hiphopo stilistika, iškart pastebi, kad Gincė – ne iš šios srities. Ir vis tiek tai nesutrukdė mūsų grupei „No Money“ šiemet antrą kartą laimėti pasaulio hiphopo čempionato. Įtariu, Gintaras nėra tiek pasiekęs ant parketo, kiek jam pavyko pasiekti hiphopo aikštelėje (juokiasi).

Laimėti hiphopo čempionatą tau svarbiau nei, pavyzdžiui, nuskinti laurus „Šok su manimi“?

Žinoma! Tokie projektai kaip „Šok su manimi“ ateina ir praeina – visiškai nesvarbu, kurią vietą jame užimsi. Na, laimėsi dešimt ar dvidešimt tūkstančių litų, nusipirksi nenaują automobilį, per porą mėnesių pinigus išleisi, ir – tiek iš tos pergalės. Beje, jei būčiau laimėjęs, pusę sumos turbūt būčiau atidavęs kokiam nors fondui, padedančiam diabetu sergantiems vaikams.

Pirmą kartą apie šią ligą sužinojau prieš trejus metus, kai pats ja susirgau. Iki šiol nežinau priežasčių. Išgirdęs diagnozę, pirmiausia gydytojų paprašiau ne verkti, kad toks jaunas susirgau, o išmokyti, kaip sergant diabetu gyventi. Buvo visko... Pasitaikė periodų, kai prašydavau labiau pažengusių mokinių vesti pamokas už mane, – cukraus kiekis kraujyje nukrisdavo tiek, kad vos galėdavau pajudėti. Tfu, tfu, tfu: kokius metus priepuoliai nesikartoja. Su liga jau apsipratau: žinau, kada turiu pasimatuoti cukraus kiekį, kada susileisti insulino, kaip taisyklingai maitintis ir kiek judėti. Tiesa, tas žinojimas padeda ne visada – kartą jau buvau ištiktas komos, kartą vos infarkto neįvariau draugams, kai pasidarė taip bloga, kad nebegalėjau net pats vaistų susileisti.

Nepaisant ligos, hiphopas liko neatsiejama tavo gyvenimo dalis?

O kodėl ne?! Jei tik sveikata paveš, su dideliu malonumu ir toliau šoksiu, dalyvausiu čempionatuose. Tiesą sakant, jau šiemet čempionate Austrijoje su kolegomis demonstravome kaliekų šou. Iš šešių šokėjų – penki traumuoti: kas riešą susilaužęs, kas koją išsisukęs, kas su skaudančiu stuburu. Net norėjome ant nugarų invalidų ženklelius prisikabinti (juokiasi).

Gal nebeverta šokti? Gal, tačiau paklauskite bet kurio iš mūsų: kuris nenorime likti jaunas? Žinoma, būčiau naivus, jei sakyčiau, kad nejaučiu, jog šokėjo karjera po truputį eina į pabaigą, puikiai žinau, ką galėjau aikštelėje padaryti būdamas dvidešimties ir ką galiu dabar... Neslepiu nei pats nuo savęs, nei nuo kitų, kad kuo toliau, tuo didesnė baimė kyla atliekant vienokį ar kitokį judesį. Tačiau ar verta dėl to sustoti?

Papasakok, kaip atradai gatvės šokius.

Tarybiniais metais kiekviename didesniame ar mažesniame mieste veikė liaudies cirkai, į vieną tokių būdamas vienuolikos ar dvylikos ir nuėjau – troškau tapti cirko akrobatu. 1983-iaisiais ar 1984-aisiais Lietuvą pasiekė breiko mada, ji iškart mane patraukė. Kaip tik tuo metu cirkas užsidarė, tad teko prisigalvoti kitokios veiklos. Pradėjau domėtis breiku, važiavau net į Leningradą, pažindinausi su žmonėmis – tais laikais breiko šokėjai buvo didelės „žvaigždės“. O ko gi daugiau jaunam žmogui reikia?! Kad jį gerbtų, juo žavėtųsi, dėmesiu apdovanotų – ypač tada, kai viso to negauna iš tėvų. Pradėjau domėtis Michaelo Jacksono muzika, žymiaisiais jo judesėliais, pradėjau netgi jį kopijuoti, o kai buvau parengęs porą numerių, gavau pasiūlymą padirbėti Vilniaus centre įsikūrusiame restorane „Dainava“. Tada man buvo septyniolika... Dar po poros mėnesių Žilvinas Žvagulis pakvietė į šokių kolektyvą „Panorama“, kuris tuo metu šoko bene populiariausioje sostinės vietoje – 22-ame viešbučio „Lietuva“ aukšte. Breiką kokiems penkeriems metams teko pamiršti, persimečiau į estradą.

Bet juk buvai žalias septyniolikmetis – kaip mokykla, pamokos, namų darbai?!

Viską suderinau. Po aštuonių klasių perėjau į proftechą, įgijau tris specialybes: šaltkalvio-montuotojo, suvirintojo ir siuvėjo. Bet jei paprašytumėte manęs ką nors pagal profesiją nuveikti –nieko neišeitų. Tiesą sakant, mokydavausi tada, kada turėdavau laiko, – nelabai man mokslai rūpėjo, nelabai yra ką prisiminti (juokiasi)... Kur kas geriau prisimenu, kad būdamas keturiolikos jau gyvenau atskirai nuo tėvų, o septyniolikos uždirbdavau triskart daugiau nei jie.

Iš šokių galėjai milžiniškus turtus susikrauti?!

Tarybiniais laikais su „Panorama“ pusei metų išvažiavome padirbėti į Bulgariją, grįžau su šešiasdešimt tūkstančių rublių kišenėje. Įsivaizduojate?! Juk tais laikais normali alga buvo vos 120 ar 150 rublių! Bet buvau jaunas ir kvailas – greitai ant žemės šleptelėjau. Pusę pinigų paskolinau, kaip tada maniau, draugui, bet „draugas“ dingo ir pinigų nebemačiau.

Kitus pinigus išleidau per trejus ar ketverius metus: važinėjau taksi, valgiau restoranuose, išlaikiau merginą, su kuria tuo metu gyvenau. Buto pirkti negalėjau – tais laikais tai buvo neįmanoma, tad niekur neinvestavau, pinigus po truputį, po truputį išleidau. Sovietiniais laikais turbūt niekas nebūtų žinojęs, ką su tokia suma daryti.

Pas Žvagulį dirbau penkerius ar šešerius metus, paskui pusantrų nieko neveikiau, šauniai ir gražiai gyvenau iš to, ką užsidirbau. Vieną dieną užėjau į restoraną pavalgyti ir pamačiau du šokančius vaikinukus. Šiek tiek juos pažinojau, todėl priėjau ir paprašiau, kad leistų šokti kartu. Vėliau prie mūsų prisijungė dar vienas bičiukas, ir taip gimė grupė „Beat Street“. Su ja prabėgo dar dešimt mano gyvenimo metų...

Pamenu, buvote žymiausia šokėjų grupė Lietuvoje – visi jus kvietė, visur jūsų buvo daug.

Kai atsiradome muzikos pasaulio padangėje, populiarios buvo pusnuogės mergaitės su plunksnomis, o mes šokome kitaip – galbūt tai žmonėms ir užkliuvo. Be to, buvome keturi vaikinukai – tokios sudėties grupių tais laikais nebuvo. Buvo metas, kai nebespėdavome ir darbų atsisakydavome: per mažas honoraras – jokių derybų! O kartais tiesiog primeluodavome, jog esame užsiėmę, ir leisdavome sau pailsėti...

Tiksliau – „pagastroliuoti“?

Tais laikais visi „gastroliuodavome“...

...bet ne visi iš tų „gastrolių“ grįžo.

Liūdna, tačiau būtent dėl alkoholio „Beat Street“ ir iširo. Nežinau kodėl, bet kai tik pradėjome, pasakiau: „Pašoksime dešimt metų ir išsiskirstysime.“ Taip ir nutiko: 1993 metų sausį susibūrėme, o 2003-iųjų kovą iširome. Vaikinai pradėjo į sceną eiti girti. Pats išgėręs koncertavau du kartus ir supratau, kad taip negalima: viena yra baliavoti, visai kas kita – šokti. Nežinau, kaip ką veikia alkoholis, bet aš nuo jo prarandu orientaciją, koordinaciją, tad apie sinchroną negali būti nė kalbos. Pamenu, kovo aštuntosios išvakarėse pakvietė koncertuoti mokytojoms, bet vienas iš mūsų neatvažiavo, o kitas pasirodė absoliučiai girtas. Po pasirodymo priėjo žmogus, kuris užsakęs mūsų pasirodymą, ir paklausė, ar už „šitai“ jis turi mokėti. Pasakiau, kad pinigų neimsiu, nes man gėda, o vienas kolega išrėžė: „Taip, mokėk!“ Vyras sumokėjo, o aš tą pačią dieną nusprendžiau, kad šokti daugiau nenoriu. Susirinkau daiktus ir išėjau visiems laikams.

Bet tavo, kaip šokėjo, gyvenimas tuo nesibaigė?

Su Dainiumi Žebrausku-Skruzdėliuku ir vienu iš „Beat Street“ atidarėme šokių studiją, mokėme vaikus šokti. Vėliau su Dainiumi apsipykome – draugams, kuriuos sieja piniginiai reikalai, dažnai taip nutinka. Laimei, prabėgus šiek tiek laiko pasikalbėjome, viską kaip žmonės išsiaiškinome, susitaikėme. Vedėme pamokas skirtingose mokyklose, o galiausiai atsidūriau Kaune. Kaip tik tuo metu išsiskyriau su žmona, išsikrausčiau iš namo, išsinuomojau butuką, todėl kai geras bičiulis Kęstas Baranauskas pakvietė dirbti pas save, nebeturėjau ko prarasti. Nusipirkau nedidelį butą Kaune ir gyvenu čia jau trejus metus.

Palauk, palauk: kalbėdamas apie šokius žmonos net nepaminėjai!

Minėjau merginą, kurią išlaikiau, kai man buvo septyniolika (juokiasi). Draugauti pradėjome, kai jai buvo keturiolika, man – šešiolika, o praėjus ketveriems metams susituokėme. Pamenu, meilės buvo pilnos kelnės...

Ir tavo darbas naktimis šeimos gyvenimui nė kiek netrukdė?

Viskas tekėjo savaime – per daug nesvarstėme nei vienas, nei kitas. Net ir gimus dukrai – jai dabar jau dvidešimt vieni, – žmona niekada nekėlė scenų nei dėl naktinio darbo, nei dėl gastrolių užsienyje. Grįžęs namo visada rasdavau pavalgyti, žmona – visuomet po ranka. Ji nė žodžio nepasakė, net kai ją su ką tik gimusia dukryte aplankiau tik po dviejų savaičių: suprato, kad iš gastrolių grįžti anksčiau negalėjau. Ką čia slėpsi: man buvo patogu taip gyventi, bet juk amžinai tai tęstis negalėjo. Galiausiai šeimos neišsaugojome... Dėl daug ko esu pats kaltas, daug sykių esu pasielgęs negerai: užbaliavoji, negrįžti namo. Kiek žmogus gali kentėti? Paskutinius dvejus gyvenimo kartu metus pasitaikydavo mėnesių, kai su žmona bendraudavome per dukrą, – negalėdavome vienas kitam ištarti nė žodžio, o, užuot konfliktavę, geriau apskritai nesikalbėdavome.

O dukra tėvams proto įkrėsti nebandė!

Iš jos niekada nesulaukiau jokio priekaišto, nebent dėl smulkmenų: pažadėjai, nenupirkai... Žinoma, jai mūsų skyrybos nebuvo malonios, bet dabar su Elis sutariame puikiai. Kol dalyvavau projekte, dažnai atvažiuodavau į Vilnių, o kadangi dukra jau seniai gyvena savarankiškai, nakvodavau pas ją, sėdėdavome, kalbėdavomės.

Kaune mėgaujiesi vienišiaus gyvenimu?

Kol kas nenoriu kito žmogaus nei savo problemomis, nei keistoku požiūriu į gyvenimą apkrauti. Na, kokia moteris galėtų gyventi su vyru, kuris namuose neturi lėkščių, puodukų ir valgo iš vienkartinių indų? Galite įsivaizduoti: aš neplaunu indų! Retkarčiais išsiurbiu kilimą, nuvalau dulkes – tiek tos namų ruošos (juokiasi). O jei rimtai? Kol kas nesubrendau naujiems santykiams, nesu pasirengęs su kuo nors gyventi.
Kai manęs klausia, iš kur esu, atsakau – iš Lietuvos: esu gyvenęs ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, dabar – Kaune. Mano autobusas stabtelėjo čia, o kur jis nuveš mane toliau – neįsivaizduoju.

„Žmonės“
Komentarai
Temos Hiphopas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką