„Teatro kostiumai – tai pats didžiausias „kutiūras“, nes viskas daroma rankomis. Čia dirba daugybė žmonių, – sako J.Statkevičius. – Labai nemėgstu „plokščių“ dalykų – pasiūta suknelė ir baigta. Turi būti ir galvos apdangalai, ir skrybėlės, ir visa tai gaminama teatre.
Dabar kostiumus spektakliams daro bet kas ir bet kaip, bet tai tik parodo, kad žmonės nesupranta, kas yra kokybė. Jie gauna tokį pusiau surogatą – kaip netikrą maistą arba netikras pramogas...
Man teatras visada įdomu. Madoje viskas turi būti gana atsargu, pritaikyta dėvėjimui, o teatre gali pasitaškyti fantazija, realizuoti ir nepraktiškus sumanymus. Nors – ir čia susiduri su praktiškumu, nes atlikėjai turi ir dainuoti, ir šokti su tais drabužiais.“
Operoje „Kornetas“ veiksmas vyksta dviem laikotarpiais – dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir septynioliktajame amžiuje (mat operos pagrindu tapusi R.M.Rilke’s „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ buvo sukurta 1906 m., o pasakoja apie 1664 m. įvykusį atsitikimą). Tad yra du laikotarpiai – secesija ir barokas.
„Kaip juos suderinti? Aš radau raktą pasitelkęs spalvas, siluetus. Viskas atrodo ir labai šiuolaikiškai, ir kartu yra epochos ženklų, tų laikų atmosferos.“
„Operoje svarbu solistai, dainavimas, balsai“, – sako J.Statkevičius. Bet, jo manymu, nemaža dalis atėjusių į operą žiūrovų ne itin gilinasi į muziką, jie tiesiog mėgaujasi reginiu. „Dabar į operą vaikščioti yra prestižo ir mados reikalas. Labai džiaugiuosi, kad žmonės ateina kad ir dėl mados, tarkime, dėl kostiumų. Tokiu būdu jie gauna ir tam tikrą kultūros injekciją,“ – sakė jis
Anot S.Statkevičiaus, nors jis jau yra sukūręs kostiumus daugiau nei septyniasdešimčiai spektaklių, kaskart susiduria su naujomis užduotimis, reikalaujančiomis kūrybiško sprendimo. J.Statkevičius yra ir daugelio režisieriaus Gintaro Varno spektaklių kostiumų dailininkas (taip pat ir LNOBT rodomo „Rigoleto“), tačiau rutina čia net nekvepia: „Su Varnu visada būna įdomu dirbti, o „Korneto“ koncepcija itin savita, juolab kad tai – dar niekur neskambėjusi lietuvių kompozitorės muzika. Operoje daug sapnų scenų: čia pat – amžiaus pradžios Rilke’s poezija ir barokiniai sapnai. Gausu peršokimų nuo vienos epochos į kitą, tad turi keistis ir siluetai. Atrodo – nesuderinama, bet man pavyko. Rezultatas turėtų būti labai įdomus. Žinomo spektaklio pavadinimas, tarkime Verdi „Rigoletas“, jau duoda tam tikrą savo toną, nurodo epochą. O čia – visiška nežinomybė: kas čia bus? Man atrodo, kad didžiausias dalykas, siurprizas atėjus į teatrą yra gauti tam tikrą dozę estetikos. Ir būtent estetikos čia turėtų būti labai daug, nes šis spektaklis apskritai yra itin vizualus. Tai jo išskirtinis bruožas.“
O.Narbutaitės operos „Kornetas“ premjera – vasario 21 ir 22 d.
