Kas yra tas sezoninis liūdesys, iš kur jis atsiranda?
Svarbu skirti liūdesį nuo depresijos, nes depresija yra liguistas liūdesys (patologinis), o liūdesys yra toks pat natūralus jausmas, kaip džiaugsmas.
Manau, kad liūdesys nepriklauso nuo metų laikų. Jis tiesiog ateina. Žmogus visada išgyvena vienokius ar kitokius jausmus. Liūdesys – vienas iš jų. Liūdesys gali aplankyti ir nuostabią saulėtą vasarą. Be abejo, tamsa, dargana, saulės stygius veikia mūsų savijautą, nuotaiką. Daugiau laiko praleidžiame patalpoje, mažiau būname gamtoje, nes šalta, darganota, bet juk yra žmonių, kurie moka džiaugtis ir tokiu oru, jų nesustabdo net šlapdriba. Pavyzdžiui, praėjusią žiemą Amsterdame (aišku, oras ten švelnesnis ir buvo apie nulį) merkiant šlapdribai, pereinančiai į lietų, mačiau dviračiu važiuojantį plačiai besišypsantį (iš pažiūros tikrai laimingą) vyrą, kuris dviračio priekyje įtaisytame vežimėlyje vežėsi taip pat plačiai besišypsantį mažą berniuką. Galų gale koks romantiškas gali būti pasivaikščiojimas po skėčiu lietui lyjant… Ir visai nebūtinai dviese su mylimu žmogumi. Atėjus tamsiajam sezonui, žmonės susigalvoja pačių įvairiausių užsiėmimų. Sportas, joga, kinas, teatras, koncertai, knygos, įvairūs klubai – tik nedaugelis iš jų. Taigi tokios sąvokos kaip „rudeninis“ liūdesys nevartočiau ir manau, kad jis yra daugiau įsikalbėtas.
 |
| G.Kropio nuotr./Ramunė Pajuodytė |
Kokių priemonių imtis, kad išvengtume tos slogios savijautos?
Na, jei visgi sutiksime, kad tas šviesos stygius daro įtaką mūsų būsenai ir nuotaikai, galime ieškoti būdų, kaip tą nuotaiką pagerinti. Žinoma, kad visiems tinkamų receptų nėra – tai priklauso nuo žmogaus charakterio, temperamento. Vienam nuotaiką gali paskraidinti knyga ir kvapnios arbatos puodelis, kitam – trankus vakarėlis.
Svarbu pasitelkti savo vaizduotę, tarkim nusipirkti ryškią – oranžinę, geltoną, raudoną – gerberą ir pamerkti ją namuose, pamaloninti kūną aromaterapiniu masažu, užsidegti tuziną žvakių ir pasikviesti į svečius draugų, pasigaminti skanų patiekalą. Galų gale – įsijungti visus šviestuvus, esančius namuose. Aišku, gresia didesnė sąskaita už elektrą, bet juk savijauta, sveikata svarbiau. Visada labai padeda judėjimas: pasivaikščiojimas, bėgiojimas, šokis, baseinas ar bet kokia kita fizinė veikla, pvz. aerobika, mankšta, namų tvarkymas, vonios šveitimas...
Kaip turėtų elgtis tokio, liūdesio kamuojamo, žmogaus artimieji?
Artimieji gali pasiūlyti tokiam nuliūdėliui nuveikti ką nors smagaus kartu ar bent nenumušti ūpo, jei brangus žmogus, kuris tuo metu liūdi, nors kažko nori. Pavyzdžiui, galbūt jis nori išvažiuoti savaitgaliui į Druskininkus ar prie jūros, o jei jis išvis nieko nenori, galima tiesiog paliūdėti ar pabūti kartu su juo. Kai „išbūni“ su liūdesiu, jis paprastai gana greitai praeina, jei tik, kaip minėjau, jis nėra liguistas liūdesys, t.y. depresija.
Kada reiktų kreiptis pagalbos į specialistą?
Kai liūdesys tęsiasi ilgai, t.y. bloga nuotaika kamuoja kokias dvi tris savaites, reiktų susirūpinti. Paprastai bloga nuotaika yra lydima įvairiausių neigiamų minčių, savęs nuvertinimo, interesų, kurie anksčiau keldavo žmogui pasitenkinimą, praradimo. Neretai krenta žmogaus darbingumas, gali sumažėti dėmesio koncentracija, laikinai suprastėti atmintis. Žmogų gali kamuoti beviltiškumo, beprasmybės jausmai, jis nebemato ateities perspektyvų ar jos jam yra labai miglotos, neaiškios. Kraštutiniu atveju depresišką žmogų gali aplankyti net mintys apie savižudybę.
Kai prisideda ir įvairūs fiziniai negalavimai – miego, apetito sutrikimai, galvos ar kiti skausmai – žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, išsekęs, be jėgų (net gerai išsimiegojęs ir atrodytų turėtų jaustis pailsėjęs, nes nedirbo), bloga savijauta pradeda trukdyti darbinei veiklai, reikia medikamentinio gydymo, kurį paprastai paskiria psichiatras ar bendrosios praktikos gydytojas. Jei depresija yra sunkesnė, geriau kreiptis į psichiatrą, nes būtent psichiatras yra šios srities specialistas, ir nereiktų bijoti šio daktaro. Visgi jau baigiasi tie laikai, kai žodis „psycho“ asocijuojasi su „psichu“, „durnium“, o žmogui jau „leidžiama“ sirgti ne tik kūno, bet ir sielos ligomis.
Beje, kartais depresija gali sirgti žmogus, kuris nejaučia nei ypatingo liūdesio, nei beviltiškumo jausmo, bet jam atsiranda įvairūs fiziniai negalavimai, kurie atlikus tyrimus, nerodo jokios patologijos. Būna tokių atvejų, kai žmogus gali sirgti vadinamąja „besišypsančia“ depresija: toks žmogus neigia (dažnai nesąmoningai) savo blogą nuotaiką, stengiasi būti džiaugsmingas, veiklus ir pan.
Laiku susigriebus, neleidus ligai įsisenėti ar tiesiog stipresnės psichikos žmogui gali padėti psichologas ar psichoterapeutas, kuris padeda jam suvokti tokios būsenos priežastis, o taip pat – kaip galima keisti savo požiūrį, elgesį ir t.t.
