Pamenate, vos pasirodėte eteryje, iškart sulaukėte užuominų apie neva neteisingai jūsų kolegų nubaustą vieną komisijos narį. Užuominą buvo galima suprasti nedviprasmiškai…
Taip, pirmose laidose buvo pakankamai replikų. Pasakiau, kad apie tai nekalbu, nesu atsakingas už kažkieno padarytus pažeidimus. Tiesą sakant, to ir tikėjausi, kai ruošiausi eiti į šokių projektą. Bet paskutinėse laidose apie mano darbą nebekalbama, pagaliau pradėjo vertinti šokį. Ir tuo labai džiaugiuosi.
Jūs – Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas, vadinasi, daugiausia dirbate kabinete. Gal Jurijus Smoriginas teisingai klausia, ar esate tikras policininkas?
Taip, nestoviu kelyje ir nestabdau automobilių, nevažiuoju į nusikaltimo vietą. Tačiau kasdien bendrauju su žurnalistais, todėl turiu žinoti viską, aišku, ne visada labai išsamiai. Tam yra specialistai. Darbas įdomus ir nemonotoniškas. Mano vadovaujamas skyrius taip pat atsakingas už policijos tradicijų kūrimą ir puoselėjimą, organizuojame įvairius renginius, šventes, kad visuomenė kuo geriau suprastų mūsų tikslus. Žodžiu, esu tikras policininkas, turiu komisaro laipsnį (šypsosi).
Prisipažinkite, pagalbos šauksmo sulaukiate iš bičiulių, pažįstamų, kuriuos sustabdo pareigūnai?
Kai pradėjau dirbti, tokių skambučių buvo tikrai daug: išgelbėk, ištrauk, juk esu nekaltas. Visiems išaiškinau, kad negaliu padėti išvengti atsakomybės, anuliuoti baudos arba ištrinti nuotraukų iš kelyje stovinčio fotoroboto. Per laiką atsisijojo tikrieji draugai ir šiaip pažįstami, kuriems pasirodžiau nenaudingas (juokiasi). Buvo metas, kai telefoną nakčiai tekdavo išjungti. Ypač savaitgaliais. Dabar to daryti nereikia.
Buvo metas, kai telefoną nakčiai tekdavo išjungti. Ypač savaitgaliais. Dabar to daryti nereikia.
Greičiausiai šią profesiją pasirinkote, nes tėtis ar senelis buvo pareigūnas?
Ne, nėra jokio giminės tęstinumo ar pašaukimo. Vaikystėje ir paauglystėje labai mėgau sportuoti, todėl kai reikėjo rinktis profesiją, mąsčiau, kur galėčiau išnaudoti savo sportiškumą. Pagalvojau apie karininko ir policininko. Buvo dar vienas momentas. Stoti į tuometę Policijos akademiją buvome apsisprendę su vienu bendraklasiu, abu neblogai mokėmės. Kažkodėl per išleistuves mokyklos direktorė pasakė: „Būkite geri, tik nestokite į Policijos akademiją, esate verti geresnio pasirinkimo.“ Dėl tų žodžių mes dar labiau norėjome ten stoti (juokiasi). Nesigailiu savo pasirinkimo. Ir policijoje galima karjerą daryti.
Įdomu, įdomu...
Baigiau pirmą kursą ir pradėjau dirbti patruliu. Tuo metu iš penkių šimtų pirmakursių į antrą kursą pateko tik penkiasdešimt, visi kiti ėjo dirbti eiliniais arba keitė profesiją. Man ta sistema patiko. Patekau į konvojaus padalinį, kuris iš kalėjimo, tardymo izoliatoriaus teisiamuosius vežiojo į teismą. Būdavo dienų, kai reikėdavo aštuonias valandas sėdėti būdelėje prie vartų. Skaityti negalima, nebent aštuonių puslapių instrukciją, kurią buvau išmokęs mintinai. Tuo metu ir supratau, kad tokio beprasmio darbo tikrai nenoriu. Be to, bendraudavau su teisiamaisiais. Nejučiomis perimi jų žargoną, į nusikaltimus imi žiūrėti per daug paprastai, jausmai atbunka. Žodžiu, po metų įstojau į tuometį Teisės universitetą. Baigiau bakalauro studijas, vėliau ir magistro. Esu diplomuotas policininkas ir teisininkas. Galėčiau siekti advokato ar prokuroro pareigų, bet jau keturiolika metų esu policijoje. Teko padirbėti ekonominėje policijoje, vėliau prevencijos srityje, bet viešieji ryšiai man artimiausi.
Vadinasi, šokiai yra jūsų darbo dalis? Tautai rodote: ir policininkas gali šokti!
Taip, sutikau dalyvauti projekte, nes turiu tikslą populiarinti savo profesiją. Mano kolegos dirba sunkų ir atsakingą darbą, tačiau spaudos puslapiuose ir televizijoje dažniausiai apie juos nelabai gražiai rašo ir kalba. Kita vertus, šokis nebuvo man visiška naujiena. Mokykloje gal kokį pusmetį lankiau pramoginių šokių būrelį, bet vėliau draugai įtikino, kad krepšinis ir futbolas yra rimtesni, berniukams tinkamesni užsiėmimai. Ir dabar savo laisvalaikio neįsivaizduoju be sporto. Per sezoną žaidžiu dviejose ar net trijose krepšinio komandose. Žiemą būtinai važiuoju į kalnus slidinėti. Norėčiau bent kokius tris kartus per metus pabūti Alpėse, bet kol kas pavyksta tik vieną.
Sportas, sportas... Kada spėjate šokių žingsnelius, kompoziciją nušlifuoti?
Šį pusmetį sportas dėl šokių nukenčia, net draugai pyksta, kad neateinu žaisti krepšinio. Repetuoju po darbo, dažniausiai pradedame apie aštuntą vakaro, kai mano partnerė Rasa Židonytė baigia vesti pamokas. Dėl šokių paaukojau visą vasarą, net atostogas tam skyriau. Tuomet dirbome po kelis kartus per dieną.
Kaip kolegos žiūri į jūsų pasirinkimą policijos autoritetą kelti ant parketo? Šeima tikriausiai pasmerkta visus šeštadienio vakarus praleisti prie televizoriaus ir dar balsuoti.
Su valdžia tai buvo suderinta. Išgirdau vienintelę sąlygą: šokiai neturi trukdyti tiesioginiam darbui. Buvo kolegų, kurie kandžių replikų paleido, kiti iki šiol šokėjėliu vadina. Ko gero, šitas vardas liks man amžinai (juokiasi). Bet yra ir palaikančių, balsuojančių. Šeimai mano šokiai yra nauja atrakcija. Žiūri visi nuo tėvų iki močiutės. Net ir studijoje jau spėjo pabūti. Ir mano draugė ten buvo.
Draugė nepavydi dailios šokių partnerės?
Ne, mes vienas kitu pasitikime ir nemanau, kad šokiai gali pakenkti tikriems žmonių santykiams.
