Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sabina Repčenkienė: visada buvau namisėda (papildyta kovo 16 d.)

Sabina Repčenkienė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Sabina Repčenkienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pastarąjį kartą su ponia Sabina Repčenkiene (55) kalbėjomės prieš penkerius metus. „Taip seniai?“ – Grožio ir kosmetologijos centro generalinė direktorė akimirką susimąsto: per tą laiką tiek daug visko įvyko...

Buvo laikas, kai viešuose vakarėliuose nereti svečiai būdavo visa jūsų šeima. Dabar retkarčiais pasirodote nebent jūs su vyru Georgijumi. Kas atsitiko?

Tiesiog nuo to pavargome. Visuomet buvau namisėda, o dabar tapau dar didesnė (juokiasi). Man smagiausia – rūpintis namais, savo gėlytėmis, darželiais, daigeliais, nei dalyvauti viešuose renginiuose. Be to, juk nieko nauja nebevyksta: restoranai atidaryti, šventės – viena į kitą panašios... Su Georgijumi nevengiame tik labdaros renginių ir Vilniaus klubo švenčių. Kartais kur nors pasirodyti įpareigoja verslas.
Beje, mano svajonių drabužiai – džinsai ir balti marškiniai. Laukiu nesulaukiu, kada ateis laikas, kai galėsiu vilkėti juos, o ne dalykinę ar renginių kvietimuose nurodytą aprangą. Kol kas reikia paisyti etiketo.

Kam mieliausiai skiriate laisvus vakarus, savaitgalius?

Anūkams! Pirmiausia – anūkams! Juk seneliai skirti tam, kad juos lepintų! Pas mus dažnai vieši vyresniosios dukters Ramunės dukra Šarlota. Su ja šnekamės, žiūrime filmus. Ryte senelis jai į lovą atneša šviežių sulčių. Ir Violetos Matukas jau paaugo. Dabar jis toks šnekutis!
Turime seną tradiciją: kiekvieną šeštadienį mūsų namuose visa šeima renkasi pietų. Laukiame vasaros, kai vėl galėsime sėdėti sode. Tada būna taip nuostabu!

Pavasarį jūsų anūkų gretos dar pagausės. Tiesa, kad Ramunei ir Amitui gims dvynukai?

Taip, tiesa! Ir mums, ir jiems tai labai džiugi ir seniai laukta žinia. Iš Londono ketina atvykti Amito mama, kad padėtų prižiūrėti mažylius.

Pramogų pasaulyje plačiai nuskambėjo Violetos asmeninio gyvenimo permainos. Jos skyrybos aptariamos iki šiol...

Tai – jos gyvenimas, jos pasirinkimas. Visada stosiu į dukrų pusę. Daugiau negaliu nieko komentuoti.
Mamai gerai, kai gerai jos vaikui. Visos mamos išgyvena dėl savo atžalų. Jeigu ji patenkinta, patenkinta ir aš.

Stebint iš šalies atrodo, kad jūsų ir dukrų santykiai – idealūs!

Anksčiau būdavo visko, bet pastaruosius dešimt metų – viskas puiku... Išmokome šeimoje būti vieni kitiems nuolaidesni. Jei matai, kad kas nors susierzinęs, tiesiog elgiesi ramiau. Kaip sako mano mama: „Jei vienas su ugnimi, tai kitas su vandeniu.“ Jei junti, kad ore tvyro įtampa, tereikia elgtis ramiai, jos neaštrinti. Tačiau jaunystėje tai sunkiai pavykdavo: jauniems norėdavosi santykius aiškintis aršiai, iki galo. Dabar taip nebebūna – su amžiumi nurimsti.

Apie sudėtingus uošvių ir žentų santykius byloja net tautosaka. Tačiau atrodo, kad tai negalioja kalbant apie jūsų bendravimą su dukrų išrinktaisiais?

Ir Georgijaus mama man visuomet buvo kaip mano mama. Seniai, kai mūsų dukros dar buvo mažos, ji ateidavo jų prižiūrėti. Mano teta, kuri kartais taip pat globodavo mūsų mergaites, stebėdavosi: kaip anytą įsileidžiu į namus ir palieku tai tą, tai aną neišplautą, nesutvarkytą? Sakydavau: taigi ne svetimas žmogus, o mama ateina! Nė karto nesame susipykusios. Šiltai bendraujame ir su Georgijaus sesers šeima. Manau, kad norint gerų tarpusavio santykių reikia šnekėtis. Jeigu kas nors slegia, negalima to laikyti savyje užgniaužus. Reikia kalbėtis kalbėtis kalbėtis! Taip ir elgiuosi: jei kas nors negerai – išsakau, išsiaiškiname.

Amžina mano problema – svoris. Kai gims anūkai, gal padaugės rūpesčių ir taip sublogsiu (juokiasi)? Nuo keturiasdešimties metų dėl savo išvaizdos turiu tą vienintelį rūpestį. O anksčiau ir jo nebuvo.

Sukdamasi grožio pasaulyje ir pati turite atrodyti nepriekaištingai. Kiek laiko ir dėmesio skiriate savo išvaizdai puoselėti?

Darbas, be abejo, įpareigoja! Jei nieko nedarysi, laikas ant kūno greitai paliks savo pėdsakų. Manikiūras, pedikiūras, plaukų dažymas – nuolatiniai ir man savaime suprantami dalykai. Dabar auginu plaukus, kad galėčiau kitaip apsikirpti. Kūno šveitimas, masažai – ir gerai odai, ir tokia palaima sielai! Kadangi nesportuoju, kūno masažus darausi porą kartų per savaitę. Ir, be abejo, veidas! Be jo priežiūros niekaip neapsieisi...
Amžina mano problema – svoris. Kai gims anūkai, gal padaugės rūpesčių ir taip sublogsiu (juokiasi)? Nuo keturiasdešimties metų dėl savo išvaizdos turiu tą vienintelį rūpestį. O anksčiau ir jo nebuvo.

Sporto taip ir nepamėgote?

Niekaip! Net slidinėti nepatiko. Vienintelis sportas – tai plaukiojimas baseine prie savo namų. Šiltuoju metų laiku daug, ilgai plaukioju. Tada labai gerai jaučiuosi. Tačiau ateina ruduo, mažiau judi, prasideda užkandėlės, pyragaičiai, bendros vakarienės... Ir dar vyras prisideda: paprastai lovoje iki kokios pusės pirmos valandos nakties dar paskaitau, o Georgijus prieš vidurnaktį man paruošia arbatos ir porą sumuštinių. Prašau: „Nenešk!“ O jis sako, kad galiu jų ir nevalgyti. Tačiau kaip paliksi, kai tokie skanūs (juokiasi).

Vyras jus tiesiog lepina!

Taip, tai lepinimas. Tačiau paskui jis atsispindi ant mano kūno (juokiasi).

Ar jūsų versle tebėra ponia Veronika Kastujeva?

Mes ir toliau dirbame kartu! Taip, pastaruosius dvejus metus ji turi didelių rūpesčių, dėl vyro problemų daug laiko praleidžia Maskvoje. Jai nepaprastai sunku vienai rūpintis trimis vaikais, namais, pagaliau – be vadovo likusiu vyro verslu. Be galo sudėtinga atžaloms neparodyti savo išgyvenimų, nes juk ir jos dėl tėčio jaudinasi. Veroniką vis kalbinu nors atvažiuoti į saloną grožio procedūrų, bent taip atsipalaiduoti... Galbūt dabar „Sothys“ daugiau rūpinuosi aš, nes jai ir taip pakanka problemų, bet visus su šiuo verslu susijusius sprendimus priimame drauge. Praėjusį rudenį ramiai, jaukiai, su artimiausiais bičiuliais paminėjome mūsų verslo penkerių metų sukaktį, koncertavo mums labai patinkanti grupė „Kupe“.

Judvi esate daugiau nei Grožio ir kosmetologijos centro bendraturtės?

Esame pakankamai artimos ir bendraujame ne tik verslo reikalais. Aš užsuku pas ją į svečius, ji pas mus apsilanko...

Sklandė kalbų, kad šį verslą pardavėte?

Buvo visokių svarstymų, bet nusprendėme parduoti tik Klaipėdos ir Vilniaus Pylimo gatvės saloną. Tai – taip pat kartu su Veronika priimtas sprendimas.

Pastarajam vadovaudama buvo labai laiminga jūsų dukra Ramunė. Nebuvo gaila šios jaukios vietos parduoti? Dabar ten šeimininkauja krepšininko Darjušo Lavrinovičiaus žmona Edita...

Ramunė Londone baigusi SPA ir grožio verslo vadovų koledžą, todėl buvo natūralu, kad grįžusi į Lietuvą prisidėjo prie naujai kuriamo verslo.
Parduoti SPA centrą buvo mano su Veronika sprendimas. Be to, šio salono vardas plačiai žinomas, išreklamuotas, todėl gavusios pasiūlymą parduoti neilgai svarstėme. Tuo labiau kad jau turime ateities planų ir projektų. Iš pradžių gal atrodė, kad gaila, bet nemėgstu gręžiotis atgal. Reikia žiūrėti į priekį. Taip stengiuosi elgtis visada. Prisimenu, penkiolikos įsimylėjau bendraklasį. Atrodė, kad tai meilė visam gyvenimui! O per vakarėlį jis šokdino kitą mergaitę. Širdis plyšo, visą naktį akių nesudėjau, bet kai kitą dieną pamačiau mokykloje, jis man jau nieko nereiškė. Ir kai per kitą diskoteką pakvietė mane šokti, tai nebebuvo svarbu...

Kas šiandien artimiausi jūsų draugai?

Tai žmonės, patikrinti laiko. Kuriems galiu bet kada paskambinti. Turiu kelis draugus, su kuriais ryšys trunka dvidešimt–trisdešimt metų. Tarp jų – ir jaunesnysis mano brolis Raimondas. Iš tiesų tai jis geriausias mano draugas! Brolis, o ne vyras prieš keletą metų mane paskatino ryžtis plastinei operacijai: Georgijui atrodė, kad gerai atrodau ir nieko man daryti nereikia (juokiasi)...
Mūsų kompanija nuolat susitinka, kartą per savaitę stengiamės kur nors nueiti kartu išgerti alaus. Paprastai renkamės vietas be baltų staltiesių. Man jos niekada nepatiko, nebuvo svarbios, o kuo toliau, tuo išorinio blizgesio, materialių dalykų reikia dar mažiau... Dėl to džiaugiuosi, kad Lietuvoje tai nesureikšminama.
Beveik kiekvieną vasarą mūsų šešetas dideliu automobiliu, be nakvynių penkių žvaigždučių viešbučiuose kur nors keliauja. Ši tradicija tęsiasi apie penkiolika metų. Aš išrenku šalį, kurią lankysime. Ne visada pataikau: kartą gegužės mėnesį nuvažiavome į Maroką, o ten buvo šalta! Tačiau tai – smulkmena. Mes taip susigyvenę! Niekada nebūna kokių nors nesusipratimų, konfliktų.

Ar išliko šeimos tradicija kartu atostogauti?

Pernai buvome išvykę ir šiemet visi kartu atostogas planuojame. Tačiau po jūsų gerbiamo žurnalo publikacijų pasakėme: „Daugiau – jokių viešbučių!“ Kad netrukdytų jokių smalsuolių žvilgsniai ir paparacai, kitąsyk kur nors nuomosimės vilą. Seniai norėjome taip padaryti! Man pats geriausias poilsis – su artimais žmonėmis viloje ant jūros kranto. Smagu ilsėtis su Amito tėvais, jo brolio šeima. Mums reikės didelės vilos su kokiais aštuoniais miegamaisiais (juokiasi)!

Pastaruoju metu jums tenka būti savų žmonių advokate: ponia Veronika atsitvėrė tylos siena, apie asmeninį gyvenimą nieko nekalba jūsų Violeta. Likote jūs...

Dabar truputį lengviau, o prieš metus buvo kažkas baisaus. Dėl Veronikos apskritai buvo košmaras: žurnalistui pasakau viena, parašo visai kitaip. Dėl Violetos – tas pat. Nustojau su žiniasklaida kalbėtis, nes nuolat mano žodžiai būdavo išverčiami į kitą pusę. Tai – nepadoru! Rašyti šmaikščiai, kandžiai – profesionalumas, bet to visai nereikia norint parašyti piktai, įžeidžiamai. Stengiuosi atsiriboti nuo žiniasklaidos, nes kai kurie leidiniai nuėjo iki nepadorumo: skambina, persekioja po penkiolika kartų per dieną. Tai peržengia visas padorumo ribas. Taip negalima daryti. Jie, matyt, galvoja, kad kuo bus aršesni, tuo populiaresni, bet man atrodo, kad taip demonstruojamas neprofesionalumas.

Matyt, ne kartą patyrėte, kad viešumas – ne visuomet tik verslo reklama?

Prieš penkiolika metų, kai atėjau į grožio verslą, taip nebuvo. Nebuvo tiek pykčio, įžeidinėjimo, piktų epitetų, pagaliau nebuvo interneto portalų, kuriuose pilna įžeidžiamų komentarų...

Skaitote internautų komentarus?

Niekada! Prisimenu, kiek buvo komentarų prieš penkerius metus, kai išėjau iš Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos. Nė vieno neperskaičiau. Tie, kurie mane pažįsta – draugai, bičiuliai, mano aplinka – žino, kokia aš esu. Kodėl man turi rūpėti nuomonė tų, kurie apie mane žino tik iš spaudos? Man neįdomu, kuo gyvena praeivis gatvėje, nes jo nepažįstu. Tai kodėl man turi būti svarbu, ką jis mano apie mane? Todėl komentarų neskaitau ir tuo nesidomiu. Pagaliau, juk turiu ir kitų rūpesčių. Ir Veronikai sakau: „Nedrįsk skaityti komentarų!“ Ji viską ima giliai į širdį.

Kol mes kalbėjomės, jūsų mobilusis telefonas be perstojo skambėjo…

Ir taip – visada... Matyt, taip yra visiems, kurie turi savo verslą. O jei dar prisideda asmeninių rūpestėlių! Telefono neišjungiu niekada: nei naktį, nei laisvą dieną, nei per atostogas. Taip ramiau. Man ramiausia, kai jis įjungtas, bet neskamba. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Temos Verslas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką