Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktorija Kuodytė: man nepatinka filmuotis, bet kiną tiesiog dievinu

Spektaklis „Muzika 2“
D. Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Muzika 2“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Savo mintimis apie teatrą, vaidybą, vaidmenis sutiko pasidalinti žinoma Lietuvos teatro aktorė Viktorija Kuodytė. Kultūros dienos proga siūlome jums trumpą, bet nuoširdų interviu su žinoma aktore.

Viktorija, Jūs turite jau tris apdovanojimus už geriausią moters vaidmenį. Ką Jums tai reiškia? Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip aktorės kelias, kuris atnešė Jums apdovanojimus, pripažinimą?
Niekada nesvajojau būti aktore, netgi bodėjausi to. Buvimas scenoje dažniausiai būdavo kančia, nors nuo vaikystės prie to buvau pratinama – lankiau M.K.Čiurlionio menų gimnaziją ir ją baigiau kaip pianistė. Nepatiko dramos teatro spektakliai, augau muzikų šeimoje ir buvau nuolatinė Filharmonijos ir operos ir baleto teatro lankytoja. Dramos spektakliai man atrodydavo ištisas melas. Stojau į aktorinį iš nevilties, nes buvau išmesta iš dainavimo parengiamųjų kursų. Ir įstojau...

Mėgstu dirbti, į šią profesiją žiūriu, kaip į amatą, o ne kaip į išrinktiesiems skirtą duoną ar tik turintiems pašaukimą. Žinoma pirmieji įvertinimai buvo labai svarbūs, kad patikėtum savim. Galbūt tai vadinama pripažinimu? Dabar gi apdovanojimus suvokiu, kaip tik tam tikros, nedidelės saujelės žmonių nuomonę ir daugelio aplinkybių sutapimą.
 
Vaidyba, teatras, Jums tai aistra, gyvenimo būdas ar darbas? Kokių nutikimų turėjote per savo aktorystės laiką? Kas Jums labiausiai įsiminė?
Kadangi dar vis tikiu pasirinktu keliu, tai aktorystė man visų pirma yra darbas, kurį dirbu, kaip bet kokios kitos profesijos žmonės. Šį darbą mėgstu, vadinasi, jį atlieku aistringai. 80% žmogaus gyvenimo susideda iš darbo, vadinasi tai tampa gyvenimo būdu. Štai jums ir trys viename.

Kiekvienas spektaklis kūrimo procese turi savitą atmosferą. Tarsi išėjęs iš namų į repeticiją, patenki į tau nepažįstamą miestą ar net šalį. Kur susirandi naujus namus, susipažįsti su žmonėmis ir jame įsikuri. Šios atmosferos labiausiai įsiminė, bet apie jas neįmanoma papasakoti.
 
Ką spektakliuose dažniausiai stengiatės perduoti savo žiūrovams?
Kiekvienas spektaklis perduoda tam tikrą žinutę. Aktorius būdamas spektaklio pagrindiniu elementu turi sukurti magnetinį lauką, kuriuo ta žinute pasieks žiūrovą.
 
Kaip manote, kokio vaidmens negalėtumėte suvaidinti? Ar daug reikšmės Jums turi tai, su kuo vaidinate, kas režisuoja spektaklį?
Negalėčiau suvaidinti vaidmens, kurio dar nesuvaidinau. Niekada neuždaviau sau tokio klausimo ir stengsiuosi neužduoti. Dažnai aktorius pats negali objektyviai įvertinti savo sugebėjimų. Režisierių pasiūlyti netikėti vaidmenys reiškia, kad tave mato kitaip, nei tu pats įpratęs save matyti, o tai labai naudinga aktoriui. Klausiat ar daug reikšmės turi man tai su kuo vaidinu? Ir taip, ir ne. Jei į partnerį pradedi žiūrėti kaip į konkretų žmogų, koks jis yra ne darbo metu, tada tai gali būti labai svarbu ir gerąja ir blogąja prasme. Aš stengiuosi nuo to atsiriboti. Kaip jau minėjau anksčiau, partneris man spektaklio ar repeticijų metu tampa tik tam tikro miesto gyventoju su kuriuo aš susitinku labai konkrečiam laiko tarpui.
 
Jūs esate Lietuvos teatro ir kino aktorė. Kur Jums labiausiai patinka vaidinti teatre ar kine? Kaip manote, kuo vaidmenys teatre skiriasi nuo vaidmenų kine?
Aš esu teatro aktorė. Visi bandymai kine man pačiai atrodo labai nevykę. Netgi pasakyčiau daugiau, man nepatinka filmuotis. O kiną žiūrėti aš tiesiog dievinu. Pastaruoju metu atradau nuostabiai tam tikslui tinkančią erdvę ir filmų kokybę kino teatre „Pasaka“. Mieliau einu į kiną kaip žiūrovė nei į dramos spektaklius.
 
Kaip manote, kuo vaidmenys teatre skiriasi nuo vaidmenų kine?
Kino aktorius visapusiškai priklauso nuo režisieriaus, teatre laisvės aktoriui žymiai daugiau. Gal toji galimybė taisytis, bandyti, vystyti vaidmenį, jį keisti spektaklių eigoje man ir patinka.
 
Pasakykite kaip aktorė: ko trūksta šiandienos aktoriams, teatrui, kinui?
Aktoriams nieko netrūksta, jų tiesiog yra per daug. Kažkada, kad įstotum į aktorinį, turėjai laukti kol bus renkamas kursas. Dabar tai daroma kiekvienais metais ir net po kelis kursus. Teatrams trūksta žiūrovų, o kinui kiek girdėjau pinigų.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką