Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žanas Maslauskas. Nuo ko prasideda batai

Žanas Maslauskas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Žanas Maslauskas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kiekviena diena dabar – laimėjimas“, – neslepia salono „Batų namai“ Kėdainiuose savininkas Žanas Maslauskas (36). Dar vos prieš kelias dienas balansavęs ties mirties praraja, per savo amžių patyręs jau antrą infarktą, jis ir vėl sukasi po savo dirbtuves. Net žmonos Jurgitos (32) raginimai sustoti, pailsėti neveikia. Žanas užsispyręs: negali nuvilti būsimos nuotakos, kuri su jo siūtais bateliais po kelių dienų turi žengti prie altoriaus. Negali atsakyti vyrui, kantriai laukiančiam prabangių aulinių iš pitono odos... Taip į ilgiausią eilę rikiuojasi Lietuvos įžymybės ir pasiturintys užsieniečiai, trokštantys vienetinės rankų darbo avalynės.

Yra toks gal ir šiurkštokas, bet tiesingas posakis: „Nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės“...

Žanas: Kai grįžau iš ligoninės, nuotaika tikrai buvo nekokia. Kai negali namo laiptais pakilti... Tokia depresija buvo apėmusi... Tik šeima ir klientai pakelia nuotaiką. Bandžiau atsakyti porą užsakymų, sakiau, kad grąžinsiu rankpinigius, tik nepykite... Bet visi pareiškė, kad lauks.
Jurgita: Va, taip – dirbdamas po aštuoniolika valandų per parą be jokių išeiginių Žanas organizmą ir nualino. Kojoje prasidėjo rožė. Dieną blogai, dvi... temperatūra pakilo... Nuvežėme į Kauną tirti: auksinis stafilokokas! Gydytojai sakė, uždegimas toks stiprus, kad dar pridėjus cukrinį diabetą, kuriuo Žanas serga nuo vaikystės, – mirtis. Tuoj pat paguldė į ligoninę, pradėjo kas keturias valandas leisti antibiotikus. Bet jie taip apsunkino širdies darbą, kad lovoje ištiko infarktas!
Žanas: Tas ir pikčiausia, kad pakirto nieko nedarantį. Gulintį lovoje!
Jurgita: Iš Endokrinologijos skyriaus pervežė į Reanimacijos, tada – į Kardiologijos. Ir vėl atgal...

Kai atsiduri ties tokia riba, požiūris į gyvenimą pasikeičia?

Žanas: Ir dar kaip pasikeitė... Norėjosi viską tuoj pat parduoti... Grįžęs iš ligoninės apskritai su niekuo nesikalbėjau. Savyje buvau paskendęs, daug galvojau. Bet ir vėl supranti: na, parduosi, paskolas atiduosi, ramiai, be stresų, gyvensi... Bet ar ilgai sugebėsi nieko neveikti? Ir vėl grįžtu prie to paties: be batų – negaliu.

Batų kūrėjus Lietuvoje vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti. Kaip jūs ėmėte modeliuoti ir siūti avalynę?

Žanas: Viskas prasidėjo nuo to, kad sergant cukriniu diabetu gauti darbo Lietuvoje nebuvo lengva. Anksčiau nei buvo, kaip cukrų pasitikrinti, nei aplinkiniai suprato, kas tau darosi: kai cukraus kiekis kraujyje nukrinta, gali nualpti tiesiog gatvėje ar darbo vietoje. Įsipjausi, įsidursi – viskas gyja daug sunkiau, ilgiau... Niekas nenori prisiimti atsakomybės už kitą žmogų. Būdavo, ryte atsikeli ir bandai įsijausti: viskas gerai ar rankos dreba, akyse mirguliuoja, prakaitas muša... Kartą per mėnesį reikėdavo važiuoti į ligoninę tikrintis kraujo, o dabar aš kad ir penkiskart per dieną nuosavu matuokliu galiu pasitikrinti.
Jurgita: Žanas susirgo trylikos metų. Medikai spėja, kad tai galėjo būti vaikystėje persirgtos geltos komplikacijos.

Žanas: Prisimenu tuos laikus, kai švirkštų adatas dar tekdavo galąsti... Virtuvėje pas mamą stovėdavo svarstyklės maistui sverti ir dėžutė su švirkštais insulinui leisti. Dukart per dieną – ryte ir šeštą valandą vakaro. Metalinius švirkštus, kad infekcijos neužneštum, reikėdavo virinti. O per televizorių kaip tik šeštą vakaro pradėdavo rodyti pirmąsias muilo operas. Amžinai būdavo tas pats: mama pastato adatas virinti ir pamiršta... susvyla viskas... tada insulino leistis reikia važiuoti į ligoninę... Kai atsirado vienkartiniai švirkštai, tolygu stebuklui buvo.
Baigęs vidurinę mokyklą pasinėriau į savo stichiją – archeologinius kasinėjimus. Visą Kėdainių senamiestį esu išrausęs. Vieną panašų rudenį kasinėjome dviese su draugu. Staiga prie mūsų privažiavo žiguliukas ir kažkoks žmogus, atsidaręs langelį, pakvietė: „Ateikite į mašiną.“ Draugas suabejojo: gal čia koks iškrypėlis... O aš, stipruolis, pasipūčiau: „Ko čia bijai? Jei ką, viena ranka mašiną pakelsiu...“ Įsėdau. Žmogus ir sako: „Gal nori pabandyti taisyti batus?“ „Ką?! – net nesupratau. – Kokie batai?“ „Kiek gauni?“ – neatstojo keistuolis. Prisimenu, už dieną kasinėjimų gaudavau gal penkiolika litų – dideli pinigai tada buvo. „Trisdešimt litų“, – sumelavau. „Gausi daugiau“, – pažadėjo. Oho! Ateinu sutartu laiku pas tą žmogų: didžiulės dirbtuvės, sėdi būrys vyrų ir visi nuo ryto – girtutėliai. Kas iš po stalo traukia, kas ateina jau girtas... Paskyrė meistrą, kuris mane mokys tausyti batus... „Na, tai ką... pyp... čia paimi... pyp... tą batą... pyp... pyst, įkiši... pyp... prakiši... pyp...“ – pasipylė.

Jurgita: Ne veltui patarlė yra: „Keikiesi kaip sapožnikas.“
Žanas: Jo beklausydamas vieną lopą dėjau visą dieną... Lopo uždėjimas buvo vertinamas trimis litais. O iš tos sumos mano uždarbis buvo vienas litas. Gaudavau trečdalį sumos nuo visų per dieną atliktų darbų.

Tai kur tie pažadėti daugiau nei trisdešimt litų per dieną?

Žanas: Vėliau, kai išmokau taisyti batus, tuos pinigus užsidirbti buvo vienas juokas. Pats negerdavau, bet tam, kad meistras mane ko nors išmokytų, turėdavau kasdien per pietus pastatyti jam butelį. Taip tęsėsi kokius du mėnesius. Tiesa, mano draugas irgi buvo atėjęs mokytis batsiuvystės, bet jam trijų savaičių pakako... O aš pasilikau. Vis tiek žiemą nebuvo ką veikti: kasinėti negali, tėvai sunkiai gyveno, mokytis tingėjau... O praktinis darbas, toks kaip taisyti batus, visai patiko. Tačiau po dviejų mėnesių man negera pasidarė. Gal nuo klijų kvapo, gal prasčiau maitinausi tuo metu, neprisižiūrėjau ir cukraligė suaktyvėjo... Savaitei atsiguliau į ligoninę. Darbdavys tik tada sužinojo, kad sergu. Nebuvau sakęs, nes savęs ligoniu ir nelaikiau. Grįžęs dirbti išgirdau: „Eisi nemokamų atostogų.“ „Kodėl? Juk tiek darbo yra...“ – iš pradžių nesupratau. „Nepyk...“ – paaiškino. Taip užgniaužė man tada gerklę... Kai išėjau iš dirbtuvių, ašaros byrėjo nesustabdomai. Tada ir suvokiau, kad kito kelio nebus: turiu pats susikurti verslą, savo darbo vietą.
Ir dar užsigavau, kad pasakė, jog niekada nebūsiu batsiuviu. „Palauk, – galvoju. – Aš tau dar parodysiu...“ Pirmiausia išsinuomojau kioską, ten priimdavau taisyti batus, galąsti žirkles, peilius.

Jurgita: Kaip tik tuo metu mes ir susipažinome. Aš buvau pradėjusi draugauti su Žano draugu...
Žanas: ...o man jie norėjo Jurgos klasiokę pripiršti. Nusivedė į svečius, bet nelabai ji man patiko. Kai ėjome atgal trise, draugas paklausė: „Jurga, gersi šampano? O tu, Žanai?“ „Žinai gi, kad negeriu“, – pyktelėjau. „Tada ir Jurgai nereikia“, – pareiškė. Man taip gėda dėl jo pasidarė! Jis Jurgą mato gal trečią kartą, aš – apskritai pirmą. Ir taip susimauti prieš merginą!

Jurgita: Baigėsi viskas tuo, kad šampano man nupirko Žanas. Paskui prasidėjo ilgiausi pokalbiai telefonu... O po metų mes jau tuokėmės. Man buvo šešiolika, Žanui – dvidešimt vieni. Aš laukiausi. Tėvams – šokas: prieš žmones nesmagu... Mane, vienuoliktokę, išmetė iš mokyklos: tiksliau, auklėtoja gražiai paprašė išeiti... Gerai mokiausi, lankiau sustiprintą matematiką, bet mokytojai prestižas neleido, kad geriausia jos matematikė vaikščiotų į mokyklą su pilvu...
Žanas: Mūsų vestuvės buvo ne vestuvės, o laidotuvės. Visi Jurgą laidojo.

Jurgita: Bet aš niekada nesigailėjau, kad taip anksti susilaukiau vaiko. Dabar turiu jau beveik suaugusį sūnų – šešiolikti metai eina. Gailiuosi tik, kad mokslų nebetęsiau. Tik pernai suaugusiųjų centre baigiau dvylika klasių – esu tūkstantmečio dvyliktokė. Anksčiau nebuvo kada: vaikas augo, namus kūrėmės. O dabar, jei sugalvočiau toliau studijuoti, žinau, kad „Batų namuose“ visi darbai sustotų: aš rūpinuosi ir darbuotojais, ir medžiagomis, ir darbus organizuoju, ir buhalteriją tvarkau.

Kaip kioskas, kur taisydavote batus, virto salonu „Batų namai“?

Jurgita: Žanui visą laiką buvo įdomu, kaip pagamintas batas. Kiekvienas gamintojas turi savo paslapčių, o jam patikdavo analizuoti, kodėl tas batas suplyšo, kur gamintojas suklydo. Tada ėmė savo bandyti: mamai pasiuvo, sesei, man. Nešiojome ir tikrinome, kas gerai, kas ne. Turbūt Žano batai ir gimė iš noro padaryti geriau nei kiti.

Žanas: Turiu draugą, kuris Danijoje dirba. Atvažiavo jis kartą į Lietuvą ir sako: „Turiu pinigų, neturiu kur padėti.“ „Duok man, – sakau. – Ir darykime batus.“ Nuvažiavome į Kauną, užsakėme kurpalių, Vilniuje prisipirkome odų, susiradome anksčiau avalynės gamykloje dirbusį modeliuotoją... Aš, atrodo, jau nemažai siuvęs batų, bet kai jis pradėjo šnekėti, suvokiau, kad nieko nesuprantu... Bijojau į draugą net akis pakelti, kad neįtartų... Pavartėme žurnalus, išsirinkome norimų batų modelius ir po savaitės turėjau gauti lekalus. „Kada nors darei batus?“ – dar manęs paklausė modeliuotojas. Aišku, dariau! Išsiėmiau aš namie tas iškarpas...

Jurgita: ...gaila, neturėjau fotoaparato ir tą akimirką Žano veido išraiškos neįamžinau... Prisimenu, skambina jis tam modeliuotojui ir klausia: „O tu tikras, kad visų tų detalių reikia?..“
Žanas: Jis man telefonu aiškino, kuri detalė po ko eina... Pamažu, pamažu... Paskui atėjo moteris užsisakyti ilgaaulių batų. Suskaičiavau, kad man reikės keliskart nuvažiuoti į Kauną, šimtą penkiasdešimt litų sumokėti už modelį, dar – kurpalius, oda, medžiagos... O užsakymą priėmiau už šimtą aštuoniasdešimt litų. Bet užsispyriau: turiu padaryti. O ta moteris batų taip ir neužsisakė: per brangu. Neaiškinau aš jai savo virtuvės ir patirtų nuostolių. Bet, va, tada supykau ir pradėjau pats modeliuoti batus.

Sunku patikėti, kad Kėdainiuose galima kurti batus ir turėti užtektinai darbo...

Jurgita: Batus pas mus gamina gal tik penki procentai kėdainiečių.
Žanas: Iš visos Lietuvos važiuoja. Aišku, daugiausia – iš Vilniaus, Klaipėdos. Dar – Kretingos, Marijampolės. Iš Maskvos, Sankt Peterburgo turėjome užsakymų. Lietuvei skulptorei, gyvenančiai Prancūzijoje, jau trejas poras batų pasiuvome. O Tauragėje viena verslininkė atidarė butiką: pasienis, todėl originalių daiktų įsigyti į Tauragę važiuoja turtingi rusai, baltarusiai.

Pasigirkite, kokios žvaigždės jūsų batais puošiasi.

Žanas: Pasiūti batus kokiam garsiam žmogui – menkas pasigyrimas. O tu pabandyk padaryti išleistuvių batelius merginai, kurios viena pėda dar vaikystėje žoliapjovės sumaitota... Turi išformuoti taip, kad ir gražu būtų, ir vaikščioti galėtų...
Jurgita: Mūsų žvaigždės vis dar nuo firmos „Louboutin“ alpsta...
Žanas: O aš drąsiai galiu pasakyti, kad visus šituos batelius reikia taisyti, nes jų kulnas „eina atgal“. Bet kurios manekenės paklauskite.

Jurgita: Esame remontavę vienus „labutinus“ – kulnus trumpinę ir puspadžius tvirtinę, nes moteris skundėsi, kad nepaeina.
Žanas: Žiūrint, ko žmogui reikia – gerų batų ar tik vardo. Nenuginčysi: tie raudoni padai – puiki ir gerai išsukta idėja. Bet patogumas... Žinau, kad pas mane batų ateina tie, kuriems netinka standartinė avalynė iš parduotuvės. Kuriems reikia ypatingo modelio ar odos batų. Va, vaikinas užsisakė batus iš pitono odos, o jo merginai siuvome batelius iš švelnutėlės ruonio...

Išduokite, kiek kainuoja tokie autoriniai batai?

Žanas: Nuo penkių šimtų litų. Brangiausi, kuriuos siuvau, buvo už penkis tūkstančius. Žinote, gal todėl ir judu į priekį, kad vis dar bandau, eksperimentuoju, ieškau. Aš neturiu to pradžiamokslio, kurį yra išėję kiti Lietuvos batų dizaineriai, meistrai. Jie žino, kad bato kūrimas turi prasidėti nuo to ir to. O mano batas prasideda nuo to, kas man į galvą šauna, kokią medžiagą pamatau... Maniškiai gali būti ir iš šilko, šifono, paltinio audinio... Labiausiai mėgstu kurti transformerius: kad pridėjus vieną detalę „laiveliai“ virstų uždarais bateliais, o vien perjuosus kaspinu – iš juodų į baltus. Gal čia ir yra mūsų stilius, mūsų veidas?

Pats kažkada susimąsčiau. Nei aš verslininkas, nes bankai kreivai žiūri ir paskolų duoti nenori. Nei aš batsiuvys amatininkas, nes lyg ir ne vienas dirbu, daugiau žmonių samdau. Nei aš menininkas, nes ne tik eskizus piešiu, bet ir pats kurpalių pasidarau, ir odą užtraukiu, ir padą prisiuvu... Netgi vienas geras pažįstamas, kai susiruošiau naują kolekciją pristatyti, tik nusistebėjo: „Batai – menas?“ O ką tada aš kuriu? Nežinau. Bet žinau, kad noriu tai daryti.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką