Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, kuria buvęs bankrutavusios skrydžių bendrovės „Star 1 Airlines“ vadovas Martynas Laivys pripažintas nesukėlusiu daugiau nei 10 mln. Lt nuostolių bendrovei. Sprendimas priimtas buvusio „Star 1 Airlines“ vadovo teisiniams patarėjams įrodžius, kad buvęs bendrovės „Star 1 Airlines“ vadovas veikė bendrovės interesais ir jo priimti verslo sprendimai buvo teisėti.
Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, pagal kurią buvęs „Star 1 Airlines“ vadovas laikytas atsakingu už dalį bendrovės patirtų nuostolių (2,5 mln. Lt). Nesutikdamas su Lietuvos apeliacinio teismo pozicija ir padedamas teisininkų, buvęs vadovas prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo reikalavimai jo atžvilgiu buvo atmesti. Skundas buvo motyvuojamas tuo, kad visi „Star 1 Airlines“ patirti nuostoliai buvo nulemti 2010 m. balandžio 15 d. Islandijos ugnikalnio išsiveržimo, taip pat neišvengiamos verslo rizikos, nulemtos itin sudėtingų konkrečios rinkos, kurioje bendrovė „Star 1 Airlines“ vykdė savo veiklą, sąlygų, taip pat ypač aštrios konkurencijos turizmo rinkoje.
„Star 1 Airlines“ vadovas Martynas Laivys pripažintas nesukėlusiu daugiau nei 10 mln. Lt nuostolių bendrovei.
Komentuodamas klientui palankią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ (BLS Lietuva) teisininkas Darius Orla pažymėjo, kad nutartis yra svarbi ne tik klientui, bet ir visai Lietuvos teisės sistemai.
„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bene pirmą kartą plačiai pasisakė dėl galimybės taikyti vadinamąją „verslo sprendimo“ taisyklę kaip pagrindą atsisakyti vadovo atžvilgiu taikyti atsakomybę už bet kokius nuostolingus sprendimus. Kasacinis teismas precedentinėje nutartyje sutiko su skundo argumentu, kad dalyvavimas versle visada yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi.
Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovės tikslams plėtoti verslą.
Todėl teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, turi būti taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais“, – komentavo Darius Orla BLS Lietuva teisininkas.
Paklaustas, ar tokia teismo pozicija neužkerta kelio apskritai reikalauti žalos atlyginimo iš žalą patyrusios bendrovės vadovo, teisininkas nurodė, kad „tokia galimybė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi jokiu būdu nėra paneigta.
„Verslo sprendimo“ taisyklė nėra absoliuti ir, nors teismas plačiai nepasisakė, ji paprastai taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms. Pirma, tam, kad atsakomybė vadovo atžvilgiu būtų netaikoma, turi būti nustatytas konkretaus verslo sprendimo priėmimas.
Kitaip tariant, turi būti sąmoningas apsisprendimas, nes priešingu atveju apskritai negalima kalbėti apie sprendimą. Todėl, pavyzdžiui, jeigu vadovas, blogėjant bendrovės finansinei situacijai jokių sprendimų nepriima, o vietoje to veikia neatsakingai ir laiku nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, gintis nuo galimos atsakomybės remiantis verslo sprendimo taisykle nebus galima.
Antra, verslo sprendimas turi būti priimtas jį priimančiam subjektui turint tiek informacijos, kiek jis pagrįstai laiko pakankama konkrečioje situacijoje. Tad jeigu sprendimas priimamas neįvertinus informacijos, nors ji tuo metu galėjo būti gauta ir įvertinta, toks sprendimas, akivaizdu, negali būti laikomas pagrindu gintis nuo gresiančios atsakomybės.
Trečia, sprendimas turi būti priimtas veikiant gera valia, sąžiningai ir tikint, kad jis atitinka bendrovės interesus. Ketvirta, sprendimą priimantis subjektas neturi turėti finansinio intereso į objektą (dalyką), dėl kurio priimamas verslo sprendimas. Todėl, iš tiesų, nors užsienio valstybėse teismai „verslo sprendimo“ taisyklės pagrindu apskritai atsisako po laiko peržiūrėti vadovo sprendimus, nes teismai tiesiog neturi kompetencijos ir specifinių žinių vertinti verslo vadybos sprendimų pagrįstumą ekonomikos ir verslo aspektais, kas gali sukelti atsakomybės išvengimo iliuziją, tačiau tai jokiu būdu nereiškia realaus atsakomybės išvengimo: teismai gali įvertinti, ar egzistuoja visos aukščiau minėtos sąlygos, tik kurioms esant taikoma „verslo sprendimo“ taisyklė ir atsakomybė nėra taikoma“.
