Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juozas Imbrasas: biokuras Lietuvoje – visi nori, niekam nereikia

Juozas Imbrasas
Nuotr. iš asmeninio archyvo / Juozas Imbrasas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai nuo minties apie būsimas sąskaitas už šildymą purto labiau nei nuo vėsos dar nešildomuose būstuose, nori nenori kyla klausimas: kodėl daugybė siūlymų, kaip sumažinti šilumos kainą Lietuvoje atsimuša lyg žirniai į sieną? Vienintele vilties teikiančia išimtimi šitoje situacijoje tapo Prezidentės pasiūlytos ir Seimo pagaliau priimtos šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurioms įsigaliojus, kilovatvalandė gali atpigti keliais centais.

Bet kas trukdo tą kilovatvalandę atpiginti daugiau? Šilumos tiekėjai jau daugybę metų lyg gerai išmoktą maldą kartoja, kad didžiausią šilumos kainos dalį sudaro nesiliaujančios brangti rusiškos dujos, kurios niekaip neužleidžia vietos gerokai pigesniam lietuviškam biokurui.

Šiandien ko gero nerastume žmogaus, negirdėjusio apie biokuro naudojimo šilumos energijos gamybai privalumus. Taip pat nelengvai rastume žmogų, bent jau viešai nepritariantį biokuro naudojimui įvairiose srityse, tarp jų ir šilumos energijai gaminti.

Pritarimas yra gerai. Kaip ir pripažinimas, kad plėsti biokuro gamybos ir jo naudojimo apimtis mus įpareigoja ne vienas su aplinkosauga susijęs Europos Sąjungos teisės aktas. Dar kartą apie tai priminė ir prieš pora savaičių priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl bendros ES pozicijos, rengiantis kitąmet Rio de Žaneire vyksiančiai Jungtinių Tautų konferencijai darnaus vystymosi klausimais. Viena iš pagrindinių šios konferencijos temų bus ekologiška ekonomika, kuri neatsiejama nuo atsakingo gamtos išteklių naudojimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Didinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą yra įsipareigojusios visos Europos Sąjungos valstybės, tarp jų ir Lietuva. Tačiau šis įsipareigojimas mūsų šalyje vykdomas labai vangiai.

Tą akivaizdžiai įrodo ir į gera nė kiek nesikeičianti situacija šilumos ūkyje. Visuotinai pripažįstama, kad kūrenant biokuru, šildymas būtų gerokai pigesnis. Bet šiandien, naudojant biokurą, pagaminama tik apie 19 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos. Kai kitoje ES valstybėje – Švedijoje iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminama apie 80 proc. šilumos energijos.

Lietuva, turinti išties didelius biokuro išteklius, turi ne ką mažesnes galimybes panaudoti jį šilumos gamybai nei Švedija. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad naudodami vietinį biokurą, galėtume pagaminti apie 70 proc. šilumos energijos. Ir tą padarę turėtume ne tik pigesnę šilumą, bet ir sukurtume ne vieną tūkstantį darbo vietų, leistume užsidirbti savo šalies ūkininkams, miškų savininkams, būtume gerokai labiau energetikai nepriklausomi nuo kaimynų, gyventume švaresnėje aplinkoje ir nenuogąstautume, kad nesugebam įvykdyti ES reikalavimų.

Bet užuot ėmęsi žingsnių visiems šiems teigiamiems pokyčiams pasiekti, mes šiandien milijonus tonų biokuro gamybai tinkamos žaliavos – medžių šakų, sausuolių, kelmų – supūdome miškuose ir sudeginame pievose bei laukuose, dūmais paleidžiame tonas niekam nereikalingų šiaudų, kurie galėtų tapti puikiausiu pigesnės šilumos šaltiniu. Panaudojame tik apie dešimtadalį biokuro gamybai tinkamų žaliavų, o už rusiškas dujas mums šilumą tiekiančios įmonės kasmet sumoka apie milijardą litų. Net jų atstovai pripažįsta, jog naudojant biokurą, tam pačiam kiekiui šilumos pagaminti užtektų perpus mažesnės sumos. Tai kodėl mokam dvigubai brangiau?

Dažniausias brangiomis dujomis mus šildančių šilumininkų argumentas: dabartinių centralizuotai šilumą tiekiančių katilinių pertvarkymui kūrenti biokuru reikėtų labai didelių investicijų. O tai – apie 2 milijardai litų, kurie atsipirktų per keletą metų.

Jeigu tai tokia jau nepakeliama finansinė našta verslui, sugebančiam sumaniai naudotis Europos Sąjungos fondų parama, gal ją galėtų prisiimti valstybė ir savivaldybės, kurioms, žinoma, pirmiausia turėtų būti tie šilumos ūkiai sugrąžinti. Valstybinės katilinių pertvarkymo sistemos sukūrimas ir jos subsidijavimo mechanizmo parengimas būtų tikrai efektyvesnė investicija nei nesibaigiantis lėšų švaistymas egzotinėms besitobulinančių valdininkų kelionėms. O kadangi tobulumui ribų nėra, tai ir šitoms kelionėms galo nematyti.

Jas suorganizuoti daug paprasčiau nei numesti įtakingo dujų verslo šešėlį nuo stringančios biokuro gamybos ir jo panaudojimo šilumai gaminti. Bendraujant su biokuro gamintojais, nedideles įmones turinčiais verslininkais, kartais susidaro įspūdis, kad jie šioje srityje dirba vedami tik entuziazmo ir lietuviško ūkiškumo. Jokių garantijų dėl produkcijos paklausos, realizacijos problemos, ypač vasarą ir, žinoma, nuolatinis kontroliuojančių institucijų dėmesys – tokia biokuro, galinčio garantuoti pigesnę šilumą, kasdienybė. O ją vis dažniau drumsčia po dirvonuojančius Lietuvos laukus akylai besižvalgantys užsieniečiai, matantys čia puikią dirvą energetiniams augalams auginti ir pigesne šilumos energija kažką kitus, ne mus, aprūpinti.

Ir tai neišvengiamai įvyks, jei biokuro gamyba mūsuose netaps viena iš prioritetinių sričių, kuri prisimenama tik prieš eilinį, vis brangesnį šildymo sezoną.

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką