Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tiesioginė demokratija – Lietuvos vertas iššūkis

Rolandas Paksas
Užsakovų nuotr. / Rolandas Paksas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prezidentas Rolandas Paksas kviečia Lietuvą pirmąją pasaulyje atsisakyti atstovaujamosios demokratijos ir pereiti prie tiesioginės demokratijos modelio

 Brangūs bendražygiai, gerbiami kongreso svečiai! Mieli žurnalistai, neabejingu žvilgsniu lydintys kiekvieną mūsų žingsnį!

 Šiandien aš pasielgsiu kitaip, nei įprasta partiniuose kongresuose. Tam yra labai svari priežastis.
 Mūsų valstybėje jau seniai kalbama apie reikšmingų idėjų vakuumą. Kad jų tikrai nėra, mes įsitikinome, įgyvendinę euroatlantinės integracijos planus – būtent tuomet galutinai paaiškėjo, kad mes kaip tauta ir valstybė nebeturime jokio svarbaus, mus visus vienijančio tolimesnio tikslo. Tačiau tauta ir valstybė iš principo negali žengti keliu, vedančiu į niekur – tai ne tik demoralizuoja visuomenę, bet ir paverčia mus visus dezintegruotu paskirų individų sambūriu, kurį sieja tik ciniški vartotojiški ryšiai.

 Savo ruožtu, net ir nežymi organizuota jėga tokį sambūrį gali lengvai paversti egoistinių manipuliacijų objektu. Kaip tai vyksta, mes nuolat matome iš mūsų politinio ir apskritai viešojo gyvenimo kasdienybės.  

 Todėl šiandien aš nekalbėsiu apie vidinius partinius reikalus. Per man skirtą laiką aš pabandysiu suformuluoti ir pagrįsti tokią idėją, kuri mūsų šaliai suteiktų „antrąjį kvėpavimą“ ir suvienytų mus visus išskirtiniam tikslui. Tam ryžtis be jau paminėtų priežasčių mane paskatino asmeninė patirtis politikoje, taip pat nuolat ramybės neduodanti mintis, kad ta padėtis, kuri žmones varo į neviltį ir masiškai gena iš Tėvynės, jau nebegali būti pakeista vien tradicinėmis ar tuo labiau kosmetinėmis priemonėmis. Čia jau yra sisteminės ydos, ir todėl būtini nestandartiniai, drąsūs ir laiko iššūkius atitinkantys sprendimai.

 Tai, ką aš šiandien pasiūlysiu, atėjo į galvą po ilgų apmąstymų ir draugiškų ginču su neabejingais žmonėmis, tarp kurių negaliu nepaminėti humanitarinių mokslų daktaro žurnalisto Vytauto Matulevičiaus. Būtent su juo mums ir pavyko užčiuopti tai, nuo ko priklauso viskas. O toliau jau, kaip sakoma, tereikėjo drąsos – to nepadėti į gilų stalčių.

 Drąsos palaikant, kas nauja ir dar neįprasta, šiandien tikiuosi ir iš jūsų.

   *  *  *

Lietuva laikoma demokratine šalimi, ir ji, formaliai vertinant, iš tikrųjų atitinka tokioms šalims taikomus kriterijus: valdžia čia – renkama, Konstitucija – demokratiška, čia veikia visos laisviems kraštams būdingos institucijos ir panašiai. Tačiau kiekvienas lietuvis žino, kad tai viso labo gražus europietiškas fasadas, už kurio tyko gerokai kitokia tikrovė. Ji gali būti grindžiama net tokiais principais, kurie savo esme visiškai priešingi oficialiai deklaruojamiems – kaip garsiajame Georgo Orwello romane „1984–ieji“, kuriame melą ir propagandą skleidžianti tarnyba vadinama Tiesos ministerijos vardu. 

 Kad nemanytumėt,  jog šis palyginimas perdėtas, pasiremsiu kitu, jau mūsiškiu šaltiniu. Jame tvirtinama, kad Lietuvoje – cituoju – „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Taip pat sakoma, kad čia „valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ ir kad mūsų piliečiai čia „turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą“. Maža to, ten net teigiama, kad mūsų šalyje „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“.

 Dabar, prisidėję ranką prie širdies, pasakykite:  ar jūs tuo tikite? Aš – tikrai ne.

 Tačiau šitos citatos paimtos ne iš kurio nors raporto Briuseliui. Jos – iš mūsų Konstitucijos. Deja, mums ji jau skamba taip, kaip Orwello kūryba.

 Čia ir yra Lietuvos tragedija, kad principai – sau, o tikrovė – sau. Iškaboje parašyta: Lietuva – demokratinė respublika. Tačiau žmogus čia jaučiasi taip, tarsi jam iš visų demokratijos teikiamų laisvių ir teisių tebūtų suteikta vienintelė – teisė, netekus kantrybės, susikrauti lagaminą ir trenkti durimis.

 Tai, kad demokratija, apie kurią visi svajojome, daugeliui žmonių virto tuščia sąvoka, yra pats didžiausias nepriklausomos Lietuvos praradimas.

 Iš šitos skaudžios patirties mes privalome padaryti atitinkamas išvadas.

 Akivaizdu, kad demokratiniai valstybės sąrangos principai savaime negarantuoja pažangos. Tas, kas manė priešingai, pasidavė iliuzijai. Mes ir toliau gyvensime jos veikiami ir nieko nepasieksime, jeigu į valstybės reikalų tvarkymą pagaliau neįtrauksime visuomenės.

 Šią išvadą patvirtina kitų šalių patirtis. Ji byloja, kad demokratija veiksminga tik tuose kraštuose, kurie turi senas pilietinės kontrolės ir demokratiškos gyvensenos tradicijas. Šios tradicijos apibrėžia tai, ko objektyviai negali reglamentuoti jokie įstatymai, visų pirma – personalinę piliečių atsakomybę už padėtį savo valstybėje. Ten, kur to nėra ir kur dar nesusiklostė veiksminga visuomeninė valdžios kontrolės tradicija, – tokiose šalyse demokratija virsta fikcija, o jos pamatinius principus, privalančius garantuoti daugumos interesus ir teises, bematant uzurpuoja agresyvi bei itin aktyvi mažuma ir priverčia juos tarnauti vien savo labui. Tai iš esmės yra ne kas kita kaip demokratijos nusavinimas, vykstantis stebint nepakankamai brandžiai, neorganizuotai ir todėl bejėgei ir dar nesugebančiai pasipriešinti visuomenei. Lietuvoje šis nusavinimas savo esme niekuo nesiskyrė nuo valstybinės ir kolektyvinės nuosavybės privatizacijos, daugeliu atvejų prilygusios nežabotai savivalei ir grobimams. Skirtumas tik tas, kad demokratijos privatizacija buvo ne tokia pastebima, o jos pasekmės – dar pražūtingesnės. Taip, kaip kadaise žmonėms vien dėl akių buvo išdalinti investiciniai čekiai, už kuriuos jie nieko nepešė, taip ir per kiekvienus rinkimus žmogus gauna biuletenį, tačiau, vos tik įmetęs jį į balsadėžę, jis ir vėl lieka be nieko. Gavusi jo įgaliojimus, valdžia tuoj pat pamiršta, ką žadėjo, ir vėl imasi tvarkytis su kraštu, tarsi šis būtų jos nuosavybė. Tai ir yra pagrindinis  n u s a v i n t o s demokratijos bruožas – leisti tokius įstatymus ir priiminėti tokius sprendimus, kurie ne tik kad nenaudingi daugumai, bet net ir pažeidžia jos gyvybiškai svarbius interesus bei teises – ar tai būtų didžiausių įmonių ir kito turto privatizavimas pusvelčiui, ar monopolijų su jų nepamatuotais viršpelniais įsigalėjimas, ar pagaliau valdžios sprendimu apkarpytos ir taip jau varganos pensijos, tuo pat metu neapmokestinant už akcijas gaunamų turtuolių dividendų.

 Iš esmės būtent čia ir glūdi pati sunkiausia nūdienos Lietuvos dilema – kaip nusavintą demokratiją grąžinti šalies piliečiams.

 Vienas kelias akivaizdus – būtina skatinti visuomenės sąmonėjimą, organizuotumą ir jos aktyvumą. Kitaip sakant, visomis įmanomomis pastangomis tolydžio brandinti tai, kas įprastai vadinama pilietine visuomene. Tačiau tam, kad, eidami šiuo keliu, sulauktume trokštamų vaisių, gali nepakakti ir ištisos kartos gyvenimo.

 Todėl būtina ieškoti ir kitų, nestandartinių išeičių. 

 Kaip minėjau, vieną iš tokių mes jau matome. Ryždamiesi ją pateikti visuomenės dėmesiui, mes vadovaujamės šiomis principinėmis nuostatomis:

Pirma. Negali būti stipri ir gyvybinga ta šalis, kurios politinė sistema remiasi butaforinėm institucijom. 

Antra. Negali turėti ateities valstybė, kuri skelbiasi, kad pasirinko demokratinį valdymo modelį, tačiau daro viską, kad jos piliečiai turėtų kuo mažiau įtakos ir būtų nušalinti net nuo jiems gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimo.

Trečia. Valstybė po rinkimų negali tapti politikų įkaite. Ji nėra jų nuosavybė ir todėl niekas neturi teisės elgtis su ja savo nuožiūra, nesitardamas ir nederindamas savo veiksmų su piliečiais.

Ketvirta. Valstybės valdymo aparatas negali būti nukreiptas prieš žmogų ir atribotas nuo humanistinių vertybių. Valstybės institucijos neturi būti formuojamos ydingais pagrindais, užkertančiais kelią talentingiausiems piliečiams bei panaudojamos neteisėtiems siekiams. 

Penkta. Valstybė kaip piliečių bendruomenė negali toleruoti neteisėtumo, piliečių nelygybės prieš įstatymą, paniekos žmogui ir jo prigimtinėms teisėms. Valstybė negali neginti tų, kurie persekiojami už principingumą, ištikimybę tiesai, pareigingumą. Ji neturi teisės užstoti ar net skatinti veikiančiųjų prieš Lietuvą ir jai darančiųjų žalą, atstumti tuos, kurie savo darbais įrodė, kad yra atsidavę Lietuvai.

Šešta. Jeigu valstybė – demokratinė, ji negali neginti demokratijos ir jos pamatinių principų bei vertybių. Jų negindama, valstybė patvirtina, kad joje įsitvirtino kitokia santvarka.

Ir pagaliau – septinta. Demokratija savo klasikine samprata – tai liaudies valdžia, tačiau Lietuvoje valdžia nepriklauso liaudžiai. Ji priklauso turtingųjų luomui, manipuliuojančiam politikais ir pareigūnais, taip pat neregėtai išsikerojusiam biurokratiniam aparatui, pasiglemžiančiam žymią valstybės pajamų dalį.
 
Atėjo metas tai ryžtingai pakeisti.

Tačiau prieš pasakydamas, kaip tai įmanoma padaryti, leisiu sau nedidelį ekskursą į praeitį, kuris jums padės geriau suprasti reikalo esmę. 

    *  *  *

Kažkada JAV prezidentas Ronaldas Reiganas prisipažino: „Su visa galia, kurią aš turiu kaip Amerikos, vienos galingiausių pasaulyje valstybės, vadovas, aš valstybės laivo kryptį galiu pakeisti viso labo tik kokiais 5 procentais. Arba į vieną pusę, arba į kitą. Tik tiek. Nes visuomenė, tam tikri interesai, susiklostę ir nusistovėję ryšiai neleidžia daugiau“.

 Įsidėmėkime šiuos žodžius. Taip pat prisiminkime lyderius, kurie savo šalyse kada nors pabandė peržengti tą santykinę 5 procentų ribą. Jų visų likimą įkūnija harizmatiškasis reformatorius Džonas Kenedis, savo vidaus politikos programą simboliškai pavadinęs „Nauja riba“ (New Frontier). Ta riba konkretizuota Dalase, kur jis buvo nušautas.

 Kiti liko gyvi, tačiau po dirbtinai išpūstų skandalų buvo priversti pasitraukti ar tiesiog visuomenės akyse prarado gerą vardą – užtenka prisiminti kad ir prezidentų Ričardo Niksono ar Bilo Klintono likimus.

 Tai byloja, kad net ir šimtmečius skaičiuojančios demokratijos nuolat išlieka sunkiai identifikuojamos, tačiau itin galingos mažumos įkaitėmis.

 Šis dėsningumas su demokratija pasiekė ir Lietuvą, ir tai aš galiu patvirtinti savo kaip politiko patirtim. Aš dukart buvau ministru pirmininku, buvau valstybės vadovu ir, eidamas šias pareigas, nuolat jaučiau tą nematomą ribą, kurios niekam neduota peržengti – net ir premjerams ar prezidentams. Kuo tai baigdavosi, kai aš to nepaisydavau, jūs jau žinote patys.

 Taigi, čia ne vien mes kalti, kad demokratija mus taip greitai nuvylė. Mes ją perėmėm tokią iš Vakarų – su visomis jos silpnybėmis ir ydomis. 

 Pasakysiu daugiau – ko niekas nepastebi. Moderniosios demokratijos kaip valdymo formos išsigimimas buvo „užprogramuotas“ jau pačioje jos užuomazgoje. Tai nutiko tuomet, kai pažangiausios Europos šalys, siekdamos apriboti monarchų galią, perėmė demokratinę Antikos laikų tradiciją, tačiau, žengdamos šį istorinį žingsnį, atsisakė svarbiausiojo graikų demokratijos principo – tiesioginio piliečių dalyvavimo priimant sprendimus. Vietoj jo buvo pasirinktas atstovaujamosios demokratijos modelis su dabartinių parlamentų prototipais.

 Kodėl taip nutiko, suprasime žvilgtelėję į Antikos istoriją.

 Atėniečiai buvo įsitikinę, kad piliečių skaičius polyje–valstybėje neturi viršyti penkiasdešimties tūkstančių.  Kodėl būtent tiek, o ne daugiau? Todėl, kad Atėnų demokratija rėmėsi visų piliečių teise tiesiogiai atstovauti savo interesus, patiems leisti įstatymus ir spręsti kitas miestui prilygstančios savo valstybės gyvenimo problemas. Tam būdavo reguliariai šaukiami tautos susirinkimai. Be to, visi piliečiai ne tik aktyviai dalyvaudavo savo valstybės valdyme ir polio gyvenime, bet ir rotacijos principu užimdavo įvairias pareigybes. Atėniečiams buvo itin svarbus vertybinis jų veiklos aspektas: demokratiją jie suvokė kaip kelią pasiekti bendram gėriui  ir buvo įsitikinę, kad visos jų pastangos privalo tarnauti šiam tikslui. Ir nors, deja, ne visi Atėnų gyventojai turėjo politines teises (tik piliečiai), tačiau visuotinai pripažinta, kad jokia kita demokratija žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio kaip Atėnų. Būtent čia ir slypėjo graikiškosios demokratijos jėga, garantavusi Atėnams stulbinantį gyvybingumą bei ilgaamžiškumą ir iškėlusi juos į dar neregėtas dvasinės pažangos aukštumas. 

 Tačiau graikų patirtį nusprendusios perimti Naujųjų laikų valstybės tautų susirinkimams jau buvo per stambūs dariniai. Be to, privilegijuotieji luomai net ir neturėjo tokios minties – atiduoti valdžios svertų visuomenei: prigimtinės žmogaus teisės tuomet jaudino tik Renesanso ar Švietėjų sąjūdžio mąstytojus. Taip įsitvirtino atstovaujamasis dalyvavimas valstybių valdyme, iš pradžių patikint šią teisę privilegijuotųjų luomų, o vėliau, po atkaklios kovos, ir liaudies, kuri Graikijoje buvo vadinama demosu, atstovams.  Tačiau net ir išsikovoję visuotinę rinkimų teisę ir pradėję rinkti į parlamentus savo atstovus, piliečiai sulaukė ne to, ko tikėjosi. Paaiškėjo, kad atstovaujamoji demokratija turi ne tiek ir daug bendra su klasikine liaudies valdžios doktrina, kadangi atstovų institutas jau pats savaime suteikia neribotas galimybes iškreipti piliečių valiai ar po rinkimų jos visai nepaisyti. Taip susiklostė ligi šiol gajus politiko melagio įvaizdis. Tai žmogus, kuris prieš rinkimus savo rinkėjams žada aukso kalnus, tačiau išrinktas bematant viską pamiršta ir įninka tarnauti savo finansiniams rėmėjams ar asmenims, valdantiems stambųjį kapitalą ir visuomenėje sudarantiems mažumą. Būtent dėl šios skirtingose šalyse nuolat besikartojančios ir todėl dėsningumui prilygstančios transformacijos šiuolaikinė demokratija nusivylusiųjų ir buvo praminta pinigų valdžia. Labai daug ką pasako faktas, kad to nebando nuginčyti net ir didžiausi šiuolaikinės demokratijos gynėjai bei ideologai – jie tiesiog apibūdina ją kaip mažesnę iš dviejų blogybių. Turima omenyje, kad  didesnė blogybė yra totalitarizmas ar kita žmogaus teises ir laisves paminanti valdymo forma. Jeigu reikėtų rinktis, tas, kas neprarado orumo, neabejotinai pasirinktų demokratiją – su visomis jos ydomis. Bet net ir tokį pasirinkimą lydėtų tam tikras nekritiškumo, susitaikymo ar net nevilties motyvas: atseit, nieko geresnio žmogus, deja, nepajėgus sukurti, tebūnie viskas kaip buvo... Kitaip sakant, žmonėms, nusivylusiems moderniąja demokratija, tačiau iš principo netoleruojantiems asmens teises ir laisves ribojančių režimų, šiais laikais lyg ir nebeliko alternatyvos – nebent bandyti tobulinti tai, ką jie nuo seno gavo ir stengtis priversti piliečių rinktus atstovus tarnauti daugumai. Ne vienai pažangiai šaliai tai iš dalies pavyko. Tačiau net ir ten, kur buvo įtvirtinta socialiniu teisingumu ir įstatymo viršenybe paremta tvarka, kur politikai ir aukšti pareigūnai jau atsistatydina net ir dėl to, kad atostogų metu pasinaudojo tarnybiniu automobiliu ar iškylavo verslo magnato jachta, – net ir tokiuose kraštuose netyla kalbos, kad modernioji demokratija kaip valdymo forma jau išsisėmė ar kad ji bent jau patiria rimtą krizę, nes nebepateisina šiuolaikinio žmogaus lūkesčių ir nebeatitinka XXI amžiaus iššūkių. Partinių ir asmeninių interesų iškėlimas aukščiau valstybės ir bendruomenės, politinio spektro blankumas ir partijų supanašėjimas, ryžto stoka priimant gyvybiškai būtinus, tačiau ne visiems įtinkančius sprendimus, piktnaudžiavimas valdžia, korupcija, užkulisiniai įsipareigojimai finansiniams rėmėjams ir pinigų galia per rinkimus – priežasčių eilinių piliečių nusivylimui yra tikrai daugiau negu turėtų būti. Tai reiškia, kad dominuojanti politinė sistema anksčiau ar vėliau bus priversta keistis ir transformuotis į kažką nauja, juolab kad pasaulinė krizė tik dar labiau atskleidė jos ydas ir akimirksniu sugriovė tradicinio demokratijos palydovo – save reguliuojančios liberalios ekonomikos – mitą.

 Neišvengiamų permainų nuojautą kursto ir naujas globalių konfliktų vektorius, ilgametę Vakarų – Rytų priešpriešą pasukęs Šiaurės – Pietų kryptim (čia remiuosi buvusio Prancūzijos prezidento Francois Mitterand'o įžvalga). Ši priešprieša nuolat suvedama į islamiškojo terorizmo problemą, tačiau reiškinys yra nepalyginamai sudėtingesnis. Akivaizdu, jog tai, kas vyksta, yra bekompromisis vertybių konfliktas, vakarietiškajam pragmatizmui ir komforto kultui priešpastatantis beatodairišką musulmonų pasiaukojimą idėjai ir stulbinantį asketizmą. Ir į šį iššūkį Vakarai (ar Šiaurė?) kol kas net nežino, ką atsakyti – matyt, jie susidūrė su tuo, kas tiesiog išeina už jų suvokimo rėmų. Tačiau atsakyti anksčiau ar vėliau vis tiek teks, ir ne vien į islamo šalis siunčiamais kariniais kontingentais, kurie neišsprendžia problemos. Tas atsakas turėtų būti radikalus senųjų demokratijų atsinaujinimas, kurio būtinybę patvirtina ir nuolat netylančios kalbos, kad senosios demokratijos jau išsikvėpė. Šiam pasauliui būtinas naujas impulsas, kuris jam suteiktų „antrąjį kvėpavimą“ ir reformatorėmis bei naujų idėjų generuotojomis čia galėtų tapti šalys, neseniai pasirinkusios demokratiją, tarp jų – ir Lietuva.

 Visų pirma, mes esame „jaunesni“, be to, distancijos pradžioje, tad ne tokie pavargę. Antra, senųjų demokratijų atsinaujinimo būtinybė sutampa su mūsų noru savo kraštuose realiai įtvirtinti demokratijos principus ir juos paversti gyvybingais. Ir pagaliau, trečia, mes turime skirtingų santvarkų patyrimą, kuris parodo, kuo viskas baigiasi, kai akivaizdžių iššūkių akivaizdoje nieko nesiimama – tai mus turėtų papildomai įkvėpti.

 Todėl pirmiausia mes privalėtume atvirai pasakyti mūsų sąjungininkams: mes savo akimis matėme, kuo viskas pasibaigė didesnei blogybei, komunizmui, kai jis užsikonservavo savo blogume – atsirado jėgos, kurios jį galiausiai išsprogdino. Ir perspėti, kad ne mažesnis pavojus dabar jau iškilo mažesnei blogybei, demokratijai, – jos atsparumas jau atkakliai tikrinamas. Maža to, radikali islamiškoji doktrina, kuri to ėmėsi, savo potencialu ir fanatizmu gal net pranoksta komunistinę, tad ir pasekmės bus atitinkamos.

 Toliau mes galėtume kai ką konkrečiai pasiūlyti.

 Demokratijų jėga – ne fanatizme, kuris joms visuomet buvo svetimas ir net atgrasus. Jų jėga – kitur. Demokratijų ramstis kritinėmis akimirkomis visuomet buvo žmogus, labiau už viską vertinantis savo teises ir laisves. Naujų iššūkių akivaizdoje būtent šia kryptimi ir reikėtų žengti esminį žingsnį į priekį.
 Ir tas žingsnis turėtų vesti link demokratijos ištakų.

Gerbiamieji, 

 Trečiasis tūkstantmetis yra tinkamas metas ryžtis tam, ko negalėjo padaryti senosios Europos valstybės, pereidamos prie demokratinio valdymo modelio – pagaliau perimti iš Antikos graikų tiesioginės demokratijos principą, be kurio demokratija – nevisavertė. 

 Atstovaujamosios demokratijos institucijos jau atgyveno savo amžių, jų akivaizdūs trūkumai jau seniai bado akis ir nustelbia privalumus. Ši valdymo forma nebeatitinka nei laikmečio iššūkių, nei dabartinių technologijų teikiamų galimybių, nei šiuolaikinio žmogaus lygmens ir jo lūkesčių. Juk tai yra anachronizmas, kad XXI amžiuje ir toliau lieka apribota viena iš svarbiausiųjų žmogaus prigimtinių teisių – teisė pačiam spręsti savo valstybės reikalus. Užuot ja neribotai naudojęsis, jis yra priverstas tą savo teisę nuolat perleisti jam niekuo neįsipareigojusiam ir net nepažįstamam tarpininkui, vadinamam politiku, kuris po to su ja elgiasi savo nuožiūra, neretai net parduoda – kaip tikras makleris. Tad ar įmanoma tokiu principu grindžiamą  valdymą laikyti logišku, moraliu ir atspindinčiu daugumos piliečių valią? Žinoma, ne. Ar galima tikėtis, kad tokiais pagrindais valdomos valstybės ir toliau išliks gyvybingos bei stabilios ir atlaikys globalių konfliktų išbandymus? Tikėtis, žinoma, galima, bet būti tikriems – deja, vėlgi ne.

 Tačiau ar mūsų pasiūlymas palaipsniui demontuoti atstovaujamąją demokratiją ir sugrįžti prie jos tiesioginės formos reiškia siūlymą vėl pradėti šaukti tautos susirinkimus – kaip tai buvo Atėnuose antikinės demokratijos laikais? Iš esmės – taip, tačiau tie susirinkimai, suprantama, jau vyktų ne miestų aikštėse, o virtualioje erdvėje. Čia ir glūdi visa sumanymo esmė. 

 Svarbiausia, kad daugiau nebėra objektyvių priežasčių, trukdančių tai įgyvendinti. Technologinė pažanga ir kiekvienam prieinamu tapęs kompiuteris sudaro visas galimybes reguliariai rengti tai, kas savo esme atstotų Antikos laikų tautos susirinkimus – piliečiams tereikėtų sutartą dieną prisėsti prie kompiuterių ir atlikti savo pilietinę pareigą.

 Istorijos ratas apsisuko ir mums suteikė naują šansą – telieka juo pasinaudoti.

 Kai tai nutiks pirmą sykį, ta diena įeis į istoriją kaip atstovaujamosios demokratijos epochos pabaiga ir tiesioginės demokratijos naujosios eros pradžia.

 Pirmas žingsnis šia linkme, tik to net nesuvokiant, iš esmės jau žengtas. Tai – balsavimai internetu per parlamentų, prezidentų ir savivaldybių rinkimus, sėkmingai vykstantys dalyje valstybių. Nuo to – ne taip ir toli ligi kito žingsnio, kuris jau prilygtų revoliucijai: toliau tereikia sugrąžinti piliečiams teisę patiems betarpiškai priiminėti įstatymus ir balsuoti už kitus sprendimus. Tam pasiryžus ir deramai pasirengus, piliečiai per reguliariai šaukiama virtualų Tautos susirinkimą tiesiogiai išreikštų savo valią.

 Sakysite – utopija? Daugelis žmonių tam dar nėra pasirengę? Ar kad  jų ne tas lygis, kad jie tai galėtų spręsti patys?.. Bet jei kas ir nebus tam pasirengęs, tai pirmiausiai tie politikai, kurie į savo veiklą žvelgia kaip į biznį – jie ir bandys bet kokia kaina išsaugoti senąją sistemą. O dėl eilinių piliečių lygio, tai nepamirškime, kad visai neseniai, vos praėjusiame šimtmetyje, dar buvo manoma, jog ir moterų ne tas lygis, kad joms būtų galima leisti balsuoti. Nors tuo sunku patikėti, Šveicarijos konfederacija apie moteris šitaip manė net iki 1971 metų!

 Pagaliau vadovaukimės ir logika. Juk piliečiai referendumo metu balsuoja už Konstituciją, taip? Vadinasi,  Pagrindiniam įstatymui įvertinti jų lygis – tinkamas, o „eiliniams“ įstatymams – jau ne?.. Niekuomet nepatikėsiu tokiu absurdu. 

 Aš esu tikras, kad čia siūloma idėja atitinka šiuolaikinio žmogaus lygmenį, epochos dvasią ir todėl ji anksčiau ar vėliau vis tiek prasiskins sau kelią. 

 Klausimas gali būti keliamas tik tokioj plotmėj: kas bus pirmas? Kuri šalis įeis į istoriją?

 Būtent čia ir yra apie ką pagalvoti mums, lietuviams.

   *  *  *

Mes nuolat kremtamės, kad apie mus ir mūsų šalį pasaulyje niekas nežino. Prigalvojame visokiausių reklaminių šūkių – net kad mes patys drąsiausi iš visų, išleidžiame propagandai daugybę pinigų (per pastaruosius metus tam jau išleista 60 milijonų litų!), bet padėtis nuo to nesikeičia. Matyt, mes dar nesuvokėme, kad idėja negali būti savitikslė, ji negali gimti iš nieko ir būti į nieką nukreipta – tokia idėja pakibs ore ir nieko nesudomins, nei mūsų, nei kitų, tuo labiau neuždegs ir nepaskatins veikti.

 Kas kita, jei ta idėja išplaukia iš mūsų ir kitų tautų patyrimo ir išreiškia pamatuotą pažangos galimybę – tokia idėja anksčiau ar vėliau susilaukia atgarsio.

 Tačiau naujovėms iš tikrųjų reikia drąsos. Tai, ką aš šiandien siūlau, suteikia puikią galimybę įrodyti, kad mes esame drąsūs ne tik žodžiais.

 Būtent Lietuva galėtų tapti moderniosios tiesioginės demokratijos pradininke ir propaguotoja pasaulyje. Maža valstybė dėl savo paslankumo tam būtų labiausiai tinkama, o jos sveikos ambicijos padėtų įveikti visas kliūtis.

 Jeigu tam būtų ryžtasi, galime neabejoti, kad apie mus prabiltų visi, o netrukus neišvengiamai atsirastų ir pasekėjų. Taip iš visai netikėtos pusės realizuotųsi romantiškoji prancūziškai rašiusio lietuvių rašytojo ir diplomato Oskaro Milašiaus vizija: Vilnius iš tikrųjų taptų Šiaurės Atėnais – naujosios demokratijos lopšiu.

 To mes kaip tauta ir valstybė tikrai esame verti. Pasauliui tai būtų mūsų sugrįžimas iš nebūties – po Sąjūdžio viršukalnės, apie kurią kalbėjo visi.

 Ir dar –   Piliečiai, suvokę, kad jie patys priima sprendimus ir betarpiškai lemia savo ateitį, ne tik atgautų jau prarastą pasitikėjimą valstybe, bet ir pakiltų į visai kitą pilietinės brandos bei atsakomybės lygmenį ir jau vien dėl to verta ryžtis šiam tiesioginės demokratijos eksperimentui. Tai būtų mokykla visiems, tai būtų radikalus žengimas į tai, kas nauja ir kitų dar neišbandyta, ir tai mus išjudintų iš stagnacijos bei apatijos ir suteiktų mūsų veiksmams tokią prasmę, kuri turėtų labai toli siekiančias  pasekmes. Tačiau jei to nepadarysime mes, anksčiau ar vėliau padarys kiti. Šis įsitikinimas, kad taip tikrai nutiks, grindžiamas laiko dvasia: tai, kas dar vakar atrodė neįmanoma, šiandien – jau kasdienybė. Šiuolaikinėmis technologijomis naudojasi vos pradėję kalbėti vaikai,  jos užvaldė visas gyvenimo sritis, būtent jos ir padarys esminį perversmą valstybių valdyme. Tik kažkas bus pirmas.

 Jeigu jūs dar nesusidarėte tvirtos nuomonės dėl čia išsakytos idėjos, aš siūlyčiau kiekvienam iš jūsų nuoširdžiai atsakyti į tokį klausimą – ar mūsų piliečiai tiesioginės demokratijos sąlygomis būtų parėmę tokius sprendimus, kaip didžiausių Lietuvos įmonių privatizacija pusvelčiui ir kitas panašias machinacijas? Ar mūsų piliečiai tiesioginės demokratijos sąlygomis balsuotų už įstatymus, leidžiančius monopolijoms dirti jiems paskutinį kailį? Ar mūsų piliečiai, turėdami galios svertus savo rankose, ir toliau nebyliai stebėtų valdžios savivalę ir korupciją, taikstytųsi su neteisybe, žmogaus teisių trypimu, dvigubais standartais, nepagrįstomis privilegijomis, pasibaisėtinais socialiniais kontrastais? Pagaliau – ar mūsų piliečiai, patys priimdami sprendimus, balsuotų prieš save ir savo vaikų ateitį?.. Čia yra esmė. 

 
Ačiū už dėmesį ir kantrybę.

Politinė reklama. Apmokėta iš Europos Parlamento nario Rolando Pakso rinkiminės sąskaitos. Užsk. nr. 4300

Pavadinimas

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką