Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ekonomistė Aušra Maldeikienė: „Finansinio raštingumo vaikus turi mokyti ne bankų ekspertai“

Aušra Maldeikienė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Aušra Maldeikienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Asmeninio finansinio raštingumo mokykloje mokoma formaliai, nes vaikai gauna daug informacijos, bet nėra mokomi realių problemų sprendimo ir kritinių situacijų analizės, teigia ekonomistė Aušra Maldeikienė, viena iš Lietuvos vartotojų instituto išleisto leidinio „Atsakingas vartojimas. Mokytojo knyga“ bendraautorių. Knygoje pateikiama aktuali informacija apie atsakingą maisto vartojimą ir asmeninių finansų tvarkymą.

Vilniaus universitete dėstanti ekonomikos ekspertė yra įsitikinusi, kad jaunimo finansinio raštingumo ugdymas turėtų būti patikėtas ne šališkai informaciją pateikiantiems bankų ekspertams, o nepriklausomoms vartotojų teisėmis besirūpinančioms nevyriausybinėms organizacijoms.

– Parengėte ne vieną ekonomikos vadovėlį. Kokia situacija su finansinio sąmoningumo ugdymu Lietuvos mokyklose?

– Kai pradėjau rašyti ekonomikos vadovėlius prieš 15 metų, situacija buvo tragiška. Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbantis žmogus, atsakingas už ekonominį ugdymą, man pasakė, kad apie asmeninius finansus kalbėti mokykloje nėra visiškai jokio reikalo, nes „kiekvienas sveiko proto žmogus juos išmano“.

Pavyzdžiui, patys mokytojai gali dirbti kiek nori, nesustodami visas 25 dienas per mėnesį, 12 valandų per parą, vis vien gaus tiek, kiek priklauso, t. y. kiek jiems paskirta iš biudžeto. 

Dabar jau geriau. Kas man nelabai patinka mokyklose, tai, kad vaikai gauna informacijos (beje, ją dažnai pateikia bankų emisarai), bet nėra mokomi analizuoti kritinių situacijų.

Tokio ugdymo labai trūksta. Kaip ir apskritai mūsų mokyklose, vaikai mokomi žinoti, o ne suprasti. Aš įsitikinusi, kad yra mokytojų, kurie finansinį sąmoningumą ugdo kokybiškai, bet apskritai tai yra problemiška.

Kitas dalykas, asmeniniai finansai yra nepaprastai susiję su socio-ekonominiu visuomenės modeliu. Todėl asmeninius finansus mokykloje reikia pristatyti kaip ekonominės sistemos dalį. Žmogus turėtų suprasti, kur nueina jo mokami mokesčiai, kas ir kaip jais naudojasi.

Mūsų šalyje tokie klausimai nenagrinėjami net moksliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, mus moko tokių nesąmonių kaip „daugiau dirbsi – daugiau turėsi“.

Tai akivaizdi nesąmonė, kurią mokiniams priversti kartoti ir mokytojai. Nors, pavyzdžiui, patys mokytojai gali dirbti kiek nori, nesustodami visas 25 dienas per mėnesį, 12 valandų per parą, vis vien gaus tiek, kiek priklauso, t. y. kiek jiems paskirta iš biudžeto. Todėl, mano nuomone, asmeninio finansinio raštingumo mokykloje mokoma formaliai.

– Egzistuoja nemažai neformalaus ugdymo iniciatyvų – įvairios informacinės svetainės, žaidimai, filmukai, finansinio raštingumo olimpiada... Ko trūksta, kad finansinis neraštingumas galiausiai išnyktų?

– Finansinis raštingumas yra visuomenės kultūros lygio dalykas. Kol mūsų visuomenė nekritiškai priima įvairius dalykus, tol ir finansinis raštingumas nebus labai gilus. Ką ir kalbėti, jeigu vaikai mokykloje negauna galimybės aptarti sudėtingų situacijų. Mes vadovėliuose parašome tokias nesąmones, kaip „išlaidos niekada neturi viršyti pajamų“. Bet tai nesąmonė, nes gyvenime juk būna visko.

Pavyzdžiui, jūs sunkiai sergate. Imti paskolą ar neimti? Jeigu vaikas būtų mokomas suvokti tokias situacijas adekvačiai, galbūt neimtų greitųjų paskolų, ieškotų kitokių variantų. 

Vaikai nemokomi suvokti, kad pinigai yra ne vien jo asmeninio darbo, bet ir sistemos rezultatas. Pavyzdžiui, vaikai niekina savo mokytojus, kurie sutinka dirbti už mažą atlyginimą ir mokyti.

Norėčiau klysti, bet visos tos finansinio ugdymo iniciatyvos, kurias mačiau, eina iš suinteresuotų arba koučinginių grupių.

Kitaip sakant, vaikas mokomas būti turtingu, bet nemokomas būti atsakingu ir protingu, nes 90 proc. žmonių visose ekonominėse sistemose nėra turtingi – jie tiesiog turi išmokti išgyventi.

Reikia pagalvoti, kaip kartu gyvename. Vaikai nemokomi suvokti, kad pinigai yra ne vien jo asmeninio darbo, bet ir sistemos rezultatas.

Pavyzdžiui, vaikai niekina savo mokytojus, kurie sutinka dirbti už mažą atlyginimą ir mokyti. Vaikai drąsiai sako: „Būtum protingas, neitum į mokyklą dirbti mokytoju“.

Ko čia stebėtis, jeigu mokytojas moko, kaip tapti milijonieriumi, nors pats yra vargšas. Prisimenu, vienoje konferencijoje mokytoja iš kažkokio rajono darė pranešimą ir pasakojo, kad moko pagal tokią kvailą knygą „Mano vaikas – būsimas milijonierius“.

Aš paklausiau, ar turiu patikėti, kad jūsų vaikai mokykloje mokosi sudėtingų ekonomikos teorijų, ne visada dėstomų magistrantūroje, ir tikrai supranta, kas yra tikimybių teorijos? Nes kitaip tokio dalyko išsiaiškinti negalima.

Ta mokytoja pradėjo verkti tiesiogine šio žodžio prasme. O kolegos, kiti mokytojai, man sakė, kodėl jūs tokia šiurkšti? Iš tikrųjų aš ne šiurkšti, aš tiesiog norėčiau, kad vaikai būtų mokomi realių dalykų. Realaus mokymo, problemų sprendimo, mano supratimu, mokyklose tikrai trūksta.

– Jeigu daugumą neformalaus švietimo iniciatyvų vykdo bankai arba kitos suinteresuotos grupės, kas galėtų pasirūpinti nešališku finansiniu ugdymu? 

– Nevyriausybinės organizacijos, besirūpinančios vartotojų teisėmis ir panašiai. Būčiau ministerijoje, apskritai uždrausčiau įvairių bankų ekspertams ir atstovams lankytis mokyklose ir patarinėti vaikams, kaip tvarkyti asmeninius finansus. Nebent juos lydėtų nevyriausybinės organizacijos atstovas.

Jeigu dalyvauja du žmonės, tada gali vykti diskusija. Bet jeigu įleidžiamas banko atstovas ir mokytojas nėra labai kompetentingas, vaikas tiesiog gauna labai iškreiptą informaciją. Jeigu jau taip elgiamės, kodėl neįsileisti į mokyklas ir greitųjų paskolų bendrovių atstovų?

– Šeimoje ne tik pradeda formuotis asmenybė, bet suformuojamas ir vaikų požiūrį į pinigus. Ką patartumėte tėvams, norintiems užauginti finansiškai raštingą žmogų?

Būčiau ministerijoje, apskritai uždrausčiau įvairių bankų ekspertams ir atstovams lankytis mokyklose ir patarinėti vaikams, kaip tvarkyti asmeninius finansus. Nebent juos lydėtų nevyriausybinės organizacijos atstovas.

– Mano supratimu, vaikas turi labai neblogai žinoti ir pažinti savo šeimos finansus, suvokti, kaip jo poreikiai dera su kitų šeimos narių poreikiais, gauti savo šeimos pajamų dalį, suprasti, kaip sunkiai tėvai uždirba jam skiriamus pinigus.

Vaikas būtinai turi būti šeimoje mokomas pagarbos visuomenei, kuri skiria labai dideles sumas pinigų, kasmet apie 7000 Lt, kad jis eitų į mokyklą.

Nesu girdėjus apie šeimas, kurios tiek mokėtų už savo vaikų išsilavinimą per metus, išskyrus vienetus.

Šeima turi mokyti vaiką ne asmeninių finansų, o suprasti savo vietą visuomenėje, pagarbos mokytojams, kurie dažnai būdami labai kvalifikuoti, už mažą atlyginimą skiria jam laiko.

Nes nuo to ir prasideda asmeninis finansinis raštingumas. O Lietuvoje jis pateikiamas kaip patarimai, kaip konkrečiam žmogui tapti milijonieriumi. Lengviausias būdas tai padaryti – pradėti vogti ir vežti kontrabandą arba įsteigti sutenerių biurą. Jeigu rimtai šnekant, vaikas turi būti mokomas tapti piliečiu ir žmogumi, atsakingu už save, savo šeimą, esamą ir būsimą.

– Ne vienas ekonomistas yra pastebėjęs, kad menkas lietuvių finansinis raštingumas – didžiulė visos šalies problema. Kaip atsakingas vartotojų piliečių asmeninių finansų tvarkymas gali prisidėti prie visos šalies gerovės?

 Jau atsakiau. Vaikas šeimoje turi būti mokomas, iš kur atsiranda pinigai, kuriais jis naudojasi, kad jie atsiranda ne tik tėvų, bet ir visos visuomenės dėka. Jeigu kažkas turi vaiką ir jis eina į mokyklą, tai net ir aš, niekada gyvenime to vaiko nemačius, prisidedu prie jo išsilavinimo, nes moku mokesčius. Tada ir vaikas bus labiau susivokęs. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką