Jau kelis mėnesius pasaulis žaidžia tikrą „Monopolį“. Žaidėjai veikia greitai, siūlo didelius pinigus ir perka viską, kas siūloma. Pirkėjai dažniausiai tie patys – turtingos arba sparčiai besivystančios šalys, bijančios, kad joms neužteks maisto. Pardavėjai – skurdžios šalys: Sudanas, Madagaskaras, Uganda, Indonezija, Etiopija. Jų iždai tušti, bet netrūksta didelių dirbamos, dažnai derlingos, žemės plotų, kuriuos galima nuomoti arba parduoti.
Svarbu įbesti savo vėliavą
„Lenktynės dėl žemės – nenaujas faktas“, – sako Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ekspertas Paulis Mathieu. Istorijoje netrūko žūtbūtinių karų dėl žemės, užkariautojai nieko nepaisydami perplaukdavo vandenynus ir išžudydavo vietinius gyventojus, kad galėtų iškelti savo vėliavą. „Bet pirmą kartą tai tapo globaliu reiškiniu, ir tempai labai dideli“, – priduria ekspertas.
Žemės pirkimą kiek pristabdė pasaulinė finansų krizė, bet ateityje, maisto krizei sustiprėjus, varžybos dėl žemių tik kais. Praėjusių metų badaujančių žmonių riaušės jau paskatino maisto produktus importuojančias šalis paskelbti jų tiekimo stabilumo užtikrinimą prioritetiniu politikos tikslu.
Praėjusį lapkritį Pietų Korėja mostelėjo iš peties įsigydama pusę dirbamos Madagaskaro žemės! Nors tai tik pradžia. Ji ketina pirkti milijonus hektarų Indonezijoje ar Afrikoje. „Neturime tikslių duomenų, nes viskas kinta žaibiškai“, – skundžiasi P.Mathieu. Net Etiopija, neįstengianti išmaitinti savo gyventojų, norėtų dalyvauti šiose varžytinėse kaip pardavėja. Etiopijos premjeras pareiškė, kad „daugiau nei pageidautina“ pasirašyti sutartis su Persų įlankos šalimis. Girdėdamas apie tokius planus FAO vadovas Jacquesas Dioufas tiesiog šiurpsta, nes baiminasi „agrarinio neokolonializmo pavojaus“.
Žemė užtikrina tiekimą
Persų įlankos šalys garsėja naftos ištekliais ir turtais, bet neturi vandens. Ten taip karšta ir sausa, kad negausias gyvulių bandas reikia vėsinti ventiliatoriais ir drėkinti vandeniu, kad neišgaištų. Persų įlankos šalys žarstydamos dolerius importuoja 70–90 proc. maisto produktų. Tačiau praėjusį pavasarį šoktelėjo maisto kainos. „Tuomet šios šalys labai išsigando. Nežiūrint siūlomos kainos, ryžių (tokiose valstybėse kaip Jungtiniai Arabų Emyratai 80 proc. gyventojų sudaro neturtingi iš Azijos suvežti darbininkai, kuriems ryžiai – pirmo būtinumo produktas) buvo neįmanoma gauti. Jos prarado pasitikėjimą pasaulio rinka, nes kainų kurso neįmanoma nuspėti, todėl ir ėmė supirkinėti žemes, kad užsitikrintų tiekimą“, – aiškino nevyriausybinės organizacijos „Oxfam“ atstovas Jeanas Denisas Crola.
Nežiūrint siūlomos kainos, ryžių buvo neįmanoma gauti. Jos prarado pasitikėjimą pasaulio rinka, nes kainų kurso neįmanoma nuspėti, todėl ir ėmė supirkinėti žemes, kad užsitikrintų tiekimą. Aiškino nevyriausybinės organizacijos „Oxfam“ atstovas Jeanas Denisas Crola.
Praėjusią vasarą Kuveitas, Kataras, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai išsiuntė savo ministrus ir diplomatus į turnė po pasaulį ieškoti galimų įsigyti žemės plotų. Turinti pinigų Saudo Arabija „vykdo projektus“ Indonezijoje, Sudane ir Senegale, kurios turi žemės.
Kambodžos vilionės
Niekas iki šiol taip nekoketavo su Kambodža. Kuveitas ten stato ambasadą, nori tiesioginio skrydžio Pnompenis–Kuveitas ir siekia pasirašyti draugystės sutartį tarp šalių futbolo klubų. Kataras taip pat mėgino suvilioti Kambodžos ministrą pirmininką Hun Seną. Kambodža paskelbė pasirašysianti sutartis dėl 2,5 mln. hektarų pardavimo pirmą šių metų pusmetį. Ši šalis nuolat gauna Pasaulio maisto programos (WFP) paramą, todėl vargu ar ji gali išmaitinti savo gyventojus ir Persų įlankos valstybes.
Kas išmaitins Kiniją?
Pietryčių Azijos naftos emyratai, be abejonės, turės varžytis su galingu priešininku – Kinija. Dar 1993 metais ekologas Lesteris Brownas savo šokiruojančia knyga klausė: „Kas išmaitins Kiniją?“ Šiuo metu tai ypač aktualu, nes Kinija turi išmaitinti 1,4 mlrd. savo piliečių (beveik ketvirtadalį pasaulio gyventojų), turėdama vos 7 proc. dirbamos žemės. Vystantis pramonei ir plečiantis miestams per keletą metų šios šalies žemės ūkio naudmenų plotas sumažėjo 8 mln. hektarų. Todėl Kinijos vyriausybė parengė užsienio išteklių naudojimo strategiją, ir jau valdo dalį Afrikos, kur augins ryžius, sezamą, kviečius arba aliejines palmes biologiniam kurui gaminti.
Miškai verčiami palmių plantacijomis
Biologinis kuras – naujas žaliasis auksas. Įvairios nevyriausybinės organizacijos – „Greenpeace“, „Oxfam“ ar „Les Amis de la Terre“ – kritikuoja milijonų smulkiųjų Kolumbijos, Indonezijos, Tanzanijos, Kongo žemdirbių žemių nusavinimą, dėl ko vietoj maistinių augalų sodinamos aliejinės palmės, cukranendrės ar jatrofa, nes šiuos augalus skatina auginti energetikos kompanijos. „Miškai pigesni už dirbamas žemes. Todėl visada naudingiau miškus išdeginti. Miško hektaras, paverstas aliejinių palmių plantacija, duoda 4–5 tūkst. dolerių pelną, t. y. 10–15 kartų daugiau nei mediena“, – teigia Tarptautinių agronominių tyrimų organizacijos CIRAD atstovas. Tai paaiškina, kodėl Amazonės džiunglės arba Borneo miškai nyksta liepsnose ir virsta sojų arba aliejinių palmių plantacijomis.
„Investuokite į žemės ūkį, į žemę“, – nenuilsdamas kartoja Jimas Rodgersas, žaliavų srities žinovas, kosmopolitas ir milijonierius, su George'u Sorosu įkūręs „Quantum“ fondą. G.Sorosas itin domisi biologiniu kuru ir turi žemės Argentinoje.
Bankų investicijos
Tokie įtakingi bankai kaip „Deutsche Bank“ ir „Golden Sachs“ investavo į fermas ir Kinijos mėsos fabrikus. „Morgan Stanley“ nupirko 40 tūkst. hektarų Ukrainoje. Visa tai niekai, palyginti su Rusijos ribotos rizikos fondo „Renaissance Capital“ užgrobtais 300 tūkst. hektarų. „Šiuo metu dirbamos žemės ūkio kainos labai mažos, tad ilgalaikėje perspektyvoje tai geras sandėris“, – mano P.Mathieu. Bėda ta, kad reguliuojant šias sutartis tik rinkos teise, derybos darosi nelygiavertės. Skurdžios šalys, kurios paprastai yra blogiau informuotos apie kainas, bus apgaudinėjamos ir labai pigiai išparduos savo turtą.“ Vis dėlto kai kuriose valstybėse jau ima stiprėti politinis sąmoningumas, daugiau kalbama apie tautinį identitetą. Mozambike svarstoma žemės ūkio reforma, kur siūloma atsižvelgti į vietos bendruomenių teises. Paskelbtas net žemės pardavimo biologiniam kurui gaminti moratoriumas.
Įsitraukė ir nekilnojamojo turto agentūros
Tiesa, užsienio kapitalo įplaukos nėra blogas reiškinys. Jos gali būti tikra palaima, jei vietinis žemės ūkis išloš, jeigu bus įvesta mažųjų kreditų sistema ir žmonės ims susigaudyti rinkoje. Nors žemės ūkio vystymas – ilgalaikis procesas, kyla noras išnaudoti, kaip daro Kinija, įvežanti į Afriką užsienio darbininkus ir neduodanti darbo vietiniams gyventojams.
Be to, vis daugiau nekilnojamojo turto agentūrų siūlo tūkstančius hektarų visuose pasaulio kraštuose. Vienas iš pavyzdžių – viliojamas Brazilijos advokatų kanceliarijos skelbimas, kuriame siūloma pirkti 482 hektarų miško (gali būti, kad su naftos ir brangiųjų mineralų atsargomis) už 3 mln. dolerių. „Yra pasiūlymų kiekvieno kišenei. Tūkstančiai hektarų Šri Lankoje, Mongolijoje arba Čilėje“, – kalba P.Mathieu. „Mano elektroninis paštas lūžta nuo tokių pasiūlymų – baisiau nei „spamas“!
Pagal kiekvieno kišenę
Šiaurės Argentinoje hektaras žemės kainuoja ne daugiau nei mėsainis. Argentinoje, ypač Patagonijoje, žemės savinimasis – aktuali tema, nes tas vietas pamėgo milijardieriai. Maždaug prieš dešimt metų broliai Benettonai čia įsigijo 300 tūkst. hektarų ir šiuo metu yra didžiausi avių augintojai šioje šalyje. Kiti garsūs jų kaimynai – Tedas Turneris, Mattas Damonas ar Richardas Gere'as. Jiems nė motais, kad jų žemės kartais apima šimtmečius čia gyvenusių mapučų genties indėnų teritoriją, ir mapučai neturi priėjimo prie vandens ar netenka dirbamos žemės.
