– Šiemet planuojamas biudžeto deficitas sieks apie 4,82 mlrd. Lt. Prognozuojama, kad kitais metais jis gali pasiekti beveik 6 mlrd. Lt.
– Skaičiai yra preliminarūs. Tikrai negalime sakyti, kad kitais metais biudžeto deficitas turėtų siekti 6 mlrd. litų. Čia yra tokia preliminari skaičiuotė iš tų pradinių rodiklių, kurie pateikti. Koks bus galutinis deficitas, priklausys nuo daugelio dalykų. Mes, šalis, kuri išleidžia daugiau negu uždirba, galime sau leisti turėti tik tokį deficitą, kurį turėsime iš ko finansuoti. Vadinasi, turime susiplanuoti tiek, kiek galėsime pasiskolinti, paprastai kalbant. Čia į vieną krūvą reikės sudėti „Sodros“ biudžetą, koks jis bus, Sveikatos draudimo fondo biudžetą... Ir jau tada nuo visų šitų dalykų priklausys galutinis valstybės biudžeto vaizdas. To skaičiaus tikrai dar nevadinčiau planuojamu deficitu, nes labai gali būti, kad jis turės būti gerokai mažesnis.
– Kas galėtų duoti teigiamą efektą kitų metų valstybės biudžetui?
– Teigiamą efektą dabar, deja, gali duoti tik papildomas išlaidų mažinimas. Tikrai nėra jokių dalykų, kurie duotų kažkokį savaiminį teigiamą dalyką biudžeto deficitui. Neabejotinai kitais metais ekonomikos rezultatai bus geresni negu šiais metais. Turiu minty, kad tikrai nekrisime po 18 ar panašiai procentų. Vis dėlto biudžeto pajamos dar neturės sąlygų atsigauti, nes atskiri elementai, sakykim, darbo užmokestis, gali toliau mažėti. Bent jau mes taip prognozuojame. Vartojimas taip pat neturės iš ko atsigauti, nes dar mažės darbo užmokestis ir įmonių pelnai. Tos tokios pagalvės biudžeto iš pajamų pusės geriausiu atveju galim tikėtis tik 2011 metais ir pakankamai simbolinės. Vadinasi, jeigu norima turėti mažesnį deficitą, tiesiog reikia, deja, spaustis išlaidų srityje. Nes biudžetas turi tik dvi puses: arba pajamos, arba išlaidos.
– Kur ir kaip dar galima taupyti?
– Manau, kad visur ir visaip. (...) Nėra straipsnių valstybės biudžete, kurių paliesti būtų negalima, išskyrus du. Tai yra įmokos į Europos Sąjungos biudžetą, nes esame nariai, privalome mokėti savo nario mokestį. Antras straipsnis, deja, yra skolos aptarnavimo išlaidos. Kadangi mes skolinamės, turime mokėti palūkanas ir vykdyti savo įsipareigojimus kaip valstybė. Priešingu atveju, galite įsivaizduoti, kokios pasekmės būtų. Tai yra du išlaidų straipsniai, kurie yra tabu, du išlaidų straipsniai, kur negalima nieko padaryti, bet manau, kad visi kiti straipsniai tikrai bus tie, kuriuos teks vienaip ar kitaip modifikuoti.
– Vyriausybės, karpančios biudžetą, didinančios mokesčius ir mažinančios socialines išmokas oponentai tvirtina, kad naudos iš to nebus. Esą reikėtų nesibaiminti didesnio deficito, skolinantis stimuliuoti verslą ir skatinti vartojimą. Kodėl toks scenarijus netinkamas Lietuvai?
– Nežinau, ar žmonės taip sako iš įsitikinimo, ar tiesiog tam, kad sakytų. Mes galime nedidinti mokesčių ir nekarpyti išlaidų, tai yra neliesti deficito. Mūsų natūralus deficitas, kuris būtų tokiu atveju, siektų apie 15 procentų BVP. Tai jūs man pasakykite, koks kreditorius šaliai, kuri smunka gana dideliu tempu, kuri visiškai nesitvarko viešųjų finansų situacijos, pradėtų labai lengva ranka skolinti tokias sumas.
15 proc. BVP reiškia, kad pernai mes turėjome visą skolą, prikauptą tik 15 proc., per visą laikotarpį, kiek skolinomės. O čia per vienus metus staiga pasididini skolą tokia suma. Tai dar reikia, kad kažkas tau paskolintų šitokią sumą pinigų. Tai yra 15 mlrd. Lt. Tai žinote, klausimas: kas ateis ir paskolins ir už kiek? Tai reiškia, kad tokiais tempais skolindamiesi kokiais 2011–2012 metais mes jau seniai perliptume Mastrichto kriterijus dėl skolos, nes turėtume daugiau 60 proc. skolos. (...) Tai yra skola, kurios šita valstybė negali panešti.
Taip, faktas, tai nepadeda ekonomikai, kai ta ekonomika krinta. Bet labai paprastas klausimas: kur mes visi buvome, kada ekonomika kilo? Tada visą tą grietinėlę, kuri iš pajamų pasidarydavo, reikėjo kaupti. Mes būtume susikaupę apie 10 mlrd. Lt rezervo ir atitinkamai, panašiai kaip estai, būtume gana ilgai išsilaikę priimdami tam tikrus, bet ne pačius dramatiškiausius sprendimus. Nors dabar patys matome, kad situacija yra tokia, kad estai, kurie, atrodo, ilgai laikėsi ir mokesčių nedidino, nuo liepos 1 dienos vis tiek turėjo pakelti PVM, nes tiesiog negali išlaikyti to spaudimo viešiesiems finansams, kurį duoda ekonomikos kritimas.
– Kiek Lietuvos ekonomikos atsigavimas priklauso nuo eksporto?
– Tiesiogiai, manau, kad tiesiogiai. Vidaus vartojimas, kuris Lietuvoje buvo pastaruosius metus ir kurio sąskaita mes augome (dėl to išsipūtė nekilnojamojo turto rinkos burbulas ir kiti dalykai), buvo todėl, kad buvo pigių pinigų. Dabar visas pasaulis, susitaikęs ir supratęs, kad pigių pinigų nebebus. Noro labai rizikuoti ir daug uždirbti tikrai nebus. Bankai grįš prie klasikinės bankininkystės.
Vadinasi, nebus tokio vartojimo, koks jis buvo. Tam nebus prielaidų, nes nebus pinigų. Kadangi esame mažiukai, mūsų rinka maža, mūsų vartotojų yra mažai, iš esmės galime augti ir gyventi tik iš to, ką galime parduoti, o ne ką patys galime suvalgyti. Vadinasi, nuo eksporto priklausome tiesiogiai.
– Po Rusijos krizės pirmiausia atsigavo Lietuvos eksportas. Visos kitos sritys – užimtumas, įmonių pelningumas – atsigavo praėjus 1–2 metams. Tačiau dabar eksporto apimtys teigiamų ženklų nerodo.
– Nuo Rusijos krizės situacija skiriasi vienu labai nemaloniu aspektu: krizė buvo Rusijoje ir eksportas labai greitai persiorientavo į Vakarus. O dabar krizė yra globalinė – krizė Vakaruose, kur yra pagrindinė mūsų eksporto rinka, ir yra krizė Rytuose. Tai reiškia, kad eksportui tiesiog nėra į ką persiorientuoti, nėra tokios galimybės. Tada mūsų verslas tikrai parodė milžinišką lankstumą, labai greitai persiorientavo į kitas rinkas ir greitai atsirado paklausa, eksporto augimas. Dabar ta bėda yra tokia, kad pati recesija ir pati krizė yra ir Rytuose, ir Vakaruose. Žinoma, naujų rinkų, netradicinių rinkų ieškojimas visą laiką turi prasmę, bet galbūt naivu tikėtis, kad kažkokios netradicinės rinkos galėtų mus ištraukti.
Manau, kad vienaip ar kitaip mūsų eksportas visada liks padalytas tarp ES ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS). Todėl to tokio veiksnio ir nėra. Bet jei žiūrėsime į bendrą statistiką, eksporto kritimas yra nemenkas. Bet, tarkime, importo kritimas, kuris mūsų einamąją sąskaitą buvo išpūtęs iki didžiulio deficito, yra vis tiek didesnis. Tiesiog reikia tikėtis, kad tie pozityvūs ženklai, esantys mūsų eksporto rinkose, taps ilgalaikiai.
– Antrąjį ketvirtį BVP smuko 22,4 proc., o premjeras Andrius Kubilius neseniai užsiminė, kad Lietuvos ekonomika jau pasiekė dugną. Ar pritariate šiam teiginiui?
– Aš būčiau atsargesnė. Nesiimčiau sakyti, kad tikrai pasiekė arba tikrai nepasiekė, bet manau, kad vargu ar mes pamatysime panašių skaičių, kokius pamatėme po antrojo ketvirčio. Bendras ekonomikos nuosmukis, kurį savo darbinėse projekcijose prognozavome (metinis, ne ketvirtinis), iš esmės atitinka dydį, kurį matome antrąjį ketvirtį.
– Analitikai tvirtina, kad Estijos ir Latvijos ekonomikos dugną vis dėlto pasiekė. Ar tai gali reikšti, kad esame atsidūrę prastesnėje padėtyje?
– Ne, aš su tuo nesutikčiau. Visi palyginimai būna šiek tiek komiški, kai imamas, pavyzdžiui, mūsų ir latvių ar estų ketvirčio duomuo ir tiesmukai lyginamas. Latvijos ekonomika smunka jau penktas ketvirtis iš eilės, o estų ne mažiau kaip ketvirtas. Tuo tarpu mūsų – trečias ketvirtis. Problemos Latvijoje ir Estijoje prasidėjo šiek tiek anksčiau: ir kreditų susitraukimas, ir atitinkamai mažėjimas BVP, nes ten augimas prasidėjo šiek tiek anksčiau. Ten riedėjimas nuo kalniuko prasidėjo šiek tiek anksčiau, mūsų šiek tiek vėliau, bet mes gana greitai juos prisivijome ir mūsų tas nuolydis yra tarsi statesnis. Bet iš esmės visoms tryims ekonomikoms kyla tų pačių problemų.
– Spekuliacijos dėl lato devalvacijos yra nuramintos. Vis dėlto, kiek esame priklausomi nuo šalies kaimynės ekonomikos? Kas grėstų Lietuvai lato devalvacijos atveju?
– Tiesiogiai, manau, kad ne. Priklausome tik tiek, kiek esame priklausomi psichologiškai. Prekybos ryšiai mūsų tie, kurie yra, net jei ir atsitiktų nepageidaujamų dalykų, dėl mūsų tarpusavio prekybos nežvelgčiau kažkokio didelio spaudimo. Taip, yra bendra bankų sistema – tai yra visose šalyse yra tas pats bankas. Bet paprastai tokiais atvejais, kas yra labiausiai nepageidaujamas dalykas, deja, dažnai žmonės susikuria problemą patys. Jeigu žmonės staiga nustotų pasitikėti litu vien dėl to, kad kažkas atsitiko, kiltų panika, žmonės pradėtų reikalauti indėlių iš bankų ir taip toliau.
Fundamentalaus ryšio, kad jei ta šalis devalvuoja, tai šita šalis ar Estija privalo devalvuoti dėl to, kad pati ekonomika tą sako, tai tikrai tam fundamentalių priežasčių nėra. Tai reiškia, tokiais atvejais nepageidaujami dalykai kyla tik tai dėl to, kad žmonės pasidaro kažkokias klaidingas išvadas. Tarkim, imasi kažkokių visiškai neracionalių sprendimų. Šiaip ryšio tokio, kad jeigu neduok Dieve, kažkas atsitiktų ir tai turėtų tiesioginę įtaką Lietuvai tikrai nėra.
– Koks galimas geriausias ir blogiausias Lietuvos ekonomikos atsigavimo scenarijus?
– Manau, kad geriausias ekonomikos atsigavimo scenarijus būtų tuo atveju, jeigu tos tendencijos, kurios yra eksporto rinkose ir, tarkim, Vokietijoje, kitose ES šalyse, iš tikrųjų taptų kūnu. Ta prasme, kad tai nebūtų vienkartiniai sužibėjimai, kas reikštų, jog daug greičiau atsigautų mūsų eksporto paklausa. Jeigu to nebus, yra tikimybė, kad labai skausmingas egzistavimas tęsis gana ilgai. (...)
Manau, kad ūkio atsigavimui vis dėlto reikia dar kelių dalykų. Pirmas dalykas: mes aiškiai turime suvokti, kad mums reikia galvoti apie esmines proveržio sritis, nes pastaruoju metu labai sėkmingai buvome nugravitavę į nekilnojamąjį turtą, įskaitant, tarkim, ir pramonės įmones, kurios atsisakė gamybos plotų, kad pristatytų kažkokių nuomos patalpų, kurios dabar visiškai nepaklausios.
Įsivaizduoju, kad be tokio strateginio požiūrio į naujoves, strategines užsienio investicijas tas atsigavimas gali šlubčioti net ir susiklosčius gerajam scenarijui. Reikia visiems – valdžiai, verslui – aiškiai susitarti, ką mes ruošiamės pardavinėti. Mes savę kaip kokie lenkai tikrai neišmaitinsime, nes mūsų yra per mažai. Turime gaminti ką nors, ką perka kiti.
Klausimas: kur yra tas mūsų konkurencinis pranašumas, ką kiti pirktų. Ir ne šiaip pirktų, nes pigu, o pirktų ilgai. Manau, tai nebus netgi taip paprasta. Pigių pinigų ir nekilnojamojo turto didelės plėtros laikotarpis jau uždėjo savo atspaudą. Ir atrodė, kad buvo paprasta augti.
Manau, labiausiai nesinorėtų, kad Vakaruose gana ilgai tęstųsi atsigavimas. Nes kuo ilgiau ten tęsis atsigavimas, tuo sunkiau bus mums. Mes tikrai nuo to priklausysime, deja, tiesiogiai. Patys nepasigaminsime to, kas imtų ir greičiau pabaigtų recesiją pas mus.
– Kas galėtų būti tos Jūsų minėtos proveržio sritys?
– Manau, kad turime tą pačią chemijos pramonę, kažkokių kitų pramonės sričių. Galbūt tai galėtų būti kažkokie paslaugų centrai, kurie, tarkim, leistų čia pritraukti valdymo struktūrų ar paslaugų, kaip viešai minėtas „Barclays“ banko sprendimas, kažkokias paslaugas koncentruoti mūsų šalyje ir t. t. Maisto pramonė, ne abejo, žemės ūkis, kurie ir šiuo sunkiu laiku parodė dideles savo gyvybingumo galimybes. Manau, tai bet kuriuo atveju turėtų būti dalykai, kurie turi daugiau pridėtinės vertės negu, sakykime, kažkoks techninis pagaminimas ir išvežimas, nes tokiu atveju tu priklausai nuo to, kaip pigiai tai gali daryti. Ir jei kas nors gali tai padaryti pigiau, o Rytuose tokių ekonomikų tikrai yra, tu prarandi konkurencinį pranašumą, kaip daugeliui mūsų lengvosios pramonės įmonių atsitiko per pastaruosius kelerius metus.
