„Verslo žinios“ rašo, kad paraiškoje aiškinama, jog šalies pavadinimas, o ne regiono pavadinimas nurodomas todėl, kad varškės sūris tradiciniu būdu gaminamas visoje Lietuvoje. O seną jo kilmę įrodo tai, kad toks sūris buvo paplitęs tik buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinėje dalyje – dabartinės Lietuvos, Baltarusijos teritorijose ir šalia esančios Lenkijos dalyje.
Pagal pateiktą aprašymą lietuvišku varškės sūriu vadinamas nenokintas varškės sūris, pagamintas senoviniu būdu, kai pienas sutraukiamas nenaudojant fermentų – tik pieno rūgšties bakterijų raugu. O savitą formą įgauna, varškę rankomis sukemšant į trikampio formos sūrmaišius ir prislegiant.
Tokie sūriai gali būti valdomi ne tik švieži, bet ir kepami, rūkomi, džiovinami, pagardinti kmynais, česnakais ar mėtomis.
Gamintojai tikina: nors pieno perdirbimo įmonėse sūrių gamybos procesas mechanizuotas, varškės masė į sūrmaišius kemšama, o sūrmaišiai užrišami rankomis, kaip ir prieš kelis šimtus metų.
